– Nesvarbu, Rugsėjo 1-oji ar ne, pedagogai ar ne pedagogai. Gerai, kad žmonės nepasiduoda, kad primena apie save. Ką daryti, jei nebeįmanoma išlaikyti šeimų? Man gaila pažiūrėjus, kaip, pavyzdžiui, gydymo įstaigose sunkiai dirba slaugės – kilnoja, varto, valo sunkius ligonius... O jų algos – tokios varganos. Mokytojai – drąsesni, bet, jei visa Lietuva streikuos, nebeturėsim nei kas gydo, nei kas duoną kepa.

– Mano dukra kitame rajone taip pat yra mokytoja, dėsto lietuvių kalbą. Kadangi pamokų krūviai nesusidaro, atlyginimą ji gauna menką. O krūviai nesusidaro, nes mokyklos tuštėja: į užsienius iš mažų miestelių išvažiuodami tėvai išsiveža ir vaikus. Tik kad apie streikus vėl prabylama prieš Rugsėjo 1-ąją, nelabai gerai. Reikėtų bent mėnesį kitą padirbėti, pamatyti, kokia situacija, juolab kad atlyginimus po truputį žada kelti.

– Niekada ir seniau nebuvo, kad kokios nors srities darbuotojai sakytų, jog atlyginimo gauna per daug, visais laikais visiems būdavo mažai. Dabartiniai mokytojai jaučiasi ypač nuvertinti, streikais nori išsikovoti geresnes algas ir prestižą, ir tai – jų valia. Bet, jei aš būčiau mokytoja, artėjant Rugsėjo 1-osios šventei, tikriausiai negadinčiau sau nuotaikos, pirmiau galvočiau apie tai, kaip sutiksiu vaikus, kokia bus klasė.

– Galbūt mokytojai streikus organizuoti galėjo ir vasaros metu, kai mokiniai dar atostogauja, tada mažiau būtų nerimo ir ugdytiniams, ir tėvams, ir visai visuomenei. Bet, ko gero, per atostogas sunku susirinkti, galbūt ne visi Lietuvoje. Mokytojų darbas atsakingas, visokių mokinių pasitaiko, tad ir psichologiškai gali būti sunku. O jei ateis metas, kai nebebus, kas dirba mokyklose? Kokia tada jaunosios kartos ateitis?

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Rita NAGIENĖ