Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pristatydama septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“ poetė Elena Karnauskaitė savo kūrybos gerbėjams paskaitė eilių.

„Aš manau, kad poezija yra ypač šiuolaikiškas žanras, nes tekstai – nedideli, jiems perskaityti nereikia daug laiko. Ir jie yra talpūs“, – kalbėjo poetė Elena Karnauskaitė, šią vasarą pristačiusi jau aštuntąją savo knygą ir septintąją poezijos rinktinę „Miegančios chimeros“.

Briedė išbrido iš jūros

Iš Kretingos rajono kilusi, Jokūbavo ir Kretingos mokyklose besimokiusi ir jau tada, šešiolikos metų, pirmuosius eilėraščius išspausdinusi poetė ir eseistė Elena Karnauskaitė leidyklos „Odilė“ šiemet išleistą eilėraščių rinktinę „Miegančios chimeros“ pristatė Palangoje, „Ramybės“ galerijoje, prieš tai – Klaipėdoje bei Jokūbave.

Knygos pristatyme dalyvavo pirmosios E. Karnauskaitės poezijos rinktinės krikštatėvis, pavadinimą „Briedė jūroje“ jai pasiūlęs rašytojas Rolandas Rastauskas ir literatūrologas Marijus Šidlauskas, rašęs recenziją pirmajai poetės knygai.

„Elena rašo laikydamasi Adomo Mickevičiaus sukurtos formulės „matau ir aprašinėju“, pradėdama nuo labai konkretaus vaizdo ar pojūčio, o pačioje eilėraščio pabaigoje visada esama tokio lyg smūgio: įvyksta kažkas netikėto, ir tu aikteli, stabteli, tave išmuša iš vėžių... Bet, pasirodo, ji ten ir ėjo. Tad šita kelionė tęsiasi, tęsiasi turbūt ir pačia banaliausia prasme: eina metai, poetė bręsta, ir štai pagaliau toji briedė subrendo, pasikeitė briedės visa eigastis, judesiai, net balsas pasikeitė. Ir jeigu stebėtume tą kitimą, tą poeto egzistencinę kelionę – o juk poezija yra tam tikra egzistencinės veiklos sritis arba egzistencinės veiklos rūšis, – pamatytume: briedė gal jau nebe jūroje“, – įžvalgomis pasidalino R. Rastauskas.

„Elena – viena savičiausių, įdomiausių mūsų regiono poečių, kuri jau yra pasiekusi savo brandą, – akcentavo M. Šidlauskas. – Visa poezija iš esmės yra apie meilę ir mirtį. Meilės tema yra apskritai visos lyrikos variklis. Elenos naujoje knygoje yra mažiausiai dešimt eilėraščių, kuriuose kalbama apie mylimąjį. Net ne tiek apie mylimąjį, kiek apie tuštumą, kai mylimojo nėra. Apie tą amžinąjį žmogiškos širdies ilgesį, bet tas ilgesys jokiu būdu ne sentimentalus, jis suvaldytas, su ironijos prieskoniu, su paradoksais – išties savitas ir įdomus šios temos plėtojimas. Apie meilę yra kalbama jautriai ir brandžiai, ir kartu tas kalbėjimas turi egzistencinį geluonį, kuris būdingas šiuolaikinei žmonijai. Galime konstatuoti: meilės atsargos pasaulyje mažėja, kaip ir visų kitų išteklių. Turime visokių jos pakaitalų, ir net labai nepatrauklių, ir ta problema yra ir filosofinė, ir politinė, ir socialinė. Apie tai kalba ir Elena: apie visos mūsų žmonijos rūpestį ir skausmą.“

Eilėraštis – lyg chimera

Nuo „Briedės jūroje“, nuo dažnai E. Karnauskaitės poezijoje besikartojančių motyvų ar vaizdinių iki – chimerų. Iš kur šios atėjo į poetės eilėraščius?

„Miegančių arba snaudžiančių chimerų įvaizdis šioje knygoje man yra labai svarbus. Jis atėjo iš literatūros: skaičiau Andrew Davidsono knygą, kurios pagrindinė veikėja buvo skulptorė. Kai ji atsiduodavo savo darbui, kai su tuo akmeniu kažkaip pradėdavo būti kartu, taip įsijausdavo, kad užmiršdavo ir valgyti, ir gerti – iki išsekimo. Ir neatsitraukdavo, kol neišskaptuodavo chimeros“, – kalbėjo E. Karnauskaitė.

Pasak poetės, ji tam tikra prasme persiėmė ta skulptorės nuostaba: esama akmens, kuris yra tarsi niekas, tuštuma, ir iš jo staiga atsiranda chimera.

„Mano supratimu, eilėraštis taip pat lyg chimera gimsta iš kalbos. Šiaip jau kalba yra abstrakcija. Mes visi daugiau ar mažiau kalbą, kaip įrankį, „vartojame“, valdome ją, bet, kad iš kalbos gimtų eilėraštis, nėra taip jau paprasta. Šita knyga yra penkerių metų darbas, ir su tom chimerom, vienokiomis ar kitokiomis, teko pasigrumti. Kita vertus, grumtynės su chimeromis yra tam tikras viso mūsų gyvenimo konstatavimas: kokiam gyvenime mes esam ir – atramų paieška. Atramas surasti nelengva, mes žinom, kad jų nėra taip jau ir daug. Modernus žmogus gyvena šioj žemėj tarsi laikydamasis už nieko, už oro, aš gi laikausi už tų snaudžiančių chimerų arba budindama jas. Ir esu labai dėkinga visiems, kartu su manimi žadinantiems tas chimeras. Nes, kol eilėraštis miega knygoje, jis yra niekas. Jis yra tik tekstas.

Eilėraštis atgyja tada, kai konkretus žmogus jį išgirsta, kai paima skaityti ir tokiu būdu tą chimerą tarsi prikelia“, – mintimis dalinosi E. Karnauskaitė.

Poezija – ypač šiuolaikiškas žanras

Poetė sakė esanti dėkinga jos viršelio autoriui menininkui Gyčiui Skudžinskui, su kuriuo jau nebe pirmą kartą bendradarbiauja: „Norėjau, kad viršelis būtų kaip aplankas, kad knygą būtų galima lyg ir išvynioti, kad ji, kaip kūdikis, būtų bejėgė – tik imkit mane ir skaitykit. Norėjau, kad viršelis būtų ryškus, ir pasiūliau Gyčiui panaudoti dailininko Franco Marko paveikslą – Gytis patį paveikslą perkėlė į aplanko atvartą, o viršeliui paėmė jo fragmentą. Manau, sprendimas – puikus“.

Pristatant knygą R. Rastauskas ir M. Šidlauskas daug kalbėjo ir apie poeto egzistencinę kelionę per gyvenimą, ir apie eilėse atsispindinčius santykius. Kiek E. Karnauskaitės eilėse esama tikrojo gyvenimo atspindžių, tikrų kelionių, tikrų jos išgyventų jausmų? „Šios rinktinės esminė, pamatinė tema – kelionė. Yra daug svetimos geografijos, bet joje, pavadinkim, poetinė personažė atranda pati save, tampa pati savimi, susivokia ar bando susivokti pasaulyje“, – sakė E. Karnauskaitė.

Ji akcentavo, kad eilėraštis jokiu būdu nėra dienoraštis, kaip ir pats poezijos rašymas: „Yra poetinis pasaulis, kuriame gyvena poetinė veikėja, lyrinis „aš“, ir yra realybė, kurioje gyvenu aš pati. Ir toji realybė susikerta su poetiniu pasauliu, bet tai nėra tapatu.“

Paklausta, ko dabar, išėjus aštuntajai knygai, ji norėtų sau palinkėti, poetė atsakė: „Palinkėčiau sau rašymo. Gebėjimo, sąlygų rašyti. Turiu idėjų, žinau, ką noriu pasakyti ir turiu, ką pasakyti, tiesiog man reikia vietos susitelkimui. Nežinau, ar loterijoj laimėti, kad galėčiau suteikti sau kūrybinę rezidenciją. Palinkėkite man, anot Virdžinijos Vulf, „kambario rašančiai moteriai“.

Dalyvavusieji pristatant knygą palinkėjo ne tik kambario rašančiai moteriai, bet ir skaitančių, ką ji rašo.

„Geras palinkėjimas, – padėkojo E. Karnauskaitė. – Nes ir iš poetų privačiuose pokalbiuose tenka girdėti, kad poezija niekam nebereikalinga, kad niekas jos nebeskaito. Ir labai liūdna, kai nueini į didžiausią knygyną ir randi lietuvių literatūrai tokį nedidelį skyrelį. O liūdniausia, kad tame nedideliame skyrelyje poezijai skirta viena mažytė lentynėlė, ir joje – kokios trys poezijos knygos. Liūdna, nes šiaip jau lietuviai yra poetų tauta. Manau, kad poezija yra ypač šiuolaikiškas žanras, nes jį skaityti nereikia daug laiko.

Tiesa, dabartiniam „feisbukiniam“ skaitytojui net eilėraštį perskaityti yra per daug, tad ką jau šnekėti apie romanus. O nedidelis poetinis tekstas yra talpus, šiuolaikiškas. Tik va – kaip jį pateikti? Kaip padaryti, kad jį skaitytų, kad atsivertų akys – tai jau kitas klausimas.“

---

Poetė, eseistė Elena Karnauskaitė gimė 1964 04 04 Šašaičiuose, Kretingos rajone.

1987 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas (prancūzų kalbos specializacija) Vilniaus universitete, 2002 m. – literatūrologijos magistrantūros studijas Klaipėdos universitete. Nuo 1989 m. gyvena Palangoje ir iki 2018 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Eilėraščių versta į latvių, rusų, lenkų, baltarusių, italų, švedų, bulgarų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbas.

Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2001 m.

Bibliografija:

„Briedė jūroje“ (eilėraščiai, 1990); „Tiltas iš pelenų“ (eilėraščiai, 2000); „Iš smilčių“ (eilėraščiai, 2004); „Pasaulio krašte“ (eilėraščiai, 2008); „Ahrenshopo sąsiuvinis“, (eilėraščiai, 2009);

„Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (esė, 2012); „Užpustomi“ (eilėraščiai, 2013).

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas