Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Klimatologė Audronė Galvonaitė dieną pradėti patarė nuo šypsenos ir stiklinės vandens.

Palangos bibliotekoje surengtoje paskaitoje viena garsiausių Lietuvoje klimato ir jo kaitos bei žemės atmosferos ir joje vykstančių procesų tyrėjų Audronė Galvonaitė paneigė, kad žmogus suserga dėl blogų orų. Priešingai – orus klimatologė pavadino mūsų gydytojais-diagnostikais ir davė patarimų.

Klimatas ir orai – ne tas pats

Sąvokas klimatas ir orai žmonės painioja. Klimatas – regione per daugelį metų susiklostęs procesas, o orai yra tai, ko nusipelnėme, juos dažniausiai mes lemiame patys.

Pasak A. Galvonaitės, klimatas keitėsi per milijonus metų, dabar jis sparčiai šiltėja – ketverius pastaruosius metus iš eilės vidutinė metinė temperatūra pasaulyje tapo aukštesnė vienu ir dviem dešimtosiomis laipsnio. Kai kam gali atrodyti, kas tas vienas ir dvi dešimtosios laipsnio? Tačiau pasauliniu mastu – labai daug. „Jei žmogui kas vakarą temperatūra po tiek kils, jis susirūpins – kažkas organizmui ne taip, nes karščiuoja. Lygiai taip dabar karščiuoja žemė“, – sakė lektorė.

Orai gali pasikeisti ir 4 kartus per dieną, nes saulė nevienodai įšildo vandenį, dirvą, pievą.

„Kartą man skambina nepažįstama moteris ir teiraujasi, kodėl ant jos daržo nelyja, o ant kaimyno – lyja. Sakau, gal šalia esančią dirvą pavertėt pieva? Pasirodo, taip ir buvo padaryta“, – pasakojo A. Galvonaitė.

Anot jos, temperatūrų skirtumai daro įtaką orų kaitai, vėjui. Pievos ir dirbamos žemės paviršius įkaista skirtingai, ir vietinius reiškinius lemia į atmosferą kylantis nevienodos temperatūros oras. Išskyrus, kai krituliai būna masiniai, atslinkę su debesų frontais. Mikroklimatą galima pakeisti ir kieme išsikasus tvenkinį – susidarys vėsesnė oro masė. Jei gyvenamasis namas bus pastatytas su arkomis – ūžaus skersvėjai. Netikėtą lietų, sausrą ar škvalą prisišaukiame į dangų paleidę taršos, dūmų debesis.

Anot klimatologės, klaidinga manyti, jog įvairius žmogaus sveikatos sutrikimus lemia prasti orai. Priešingai – orus ji pavadino gydytojais-diagnostikais, nes būtent jie parodantys mūsų sveikatos bėdas ir priverčiantys keliauti į gydymo įstaigą. „Jei, keičiantis orams, pradėjo spausti galvą, vadinasi, turime problemą dėl kraujagyslių, jei pradėjo mausti sąnarius, – problemą dėl jų, o jei kyla noras kam nors šalia esančiam „užvažiuoti į nosį“, – laikas pas psichiatrą“, – sakė A. Galvonaitė.

Kodą atsinešame gimdami

Lektorės žodžiais, ar storas, ar liesas, jaunas ar senas – kiekvienas esame priklausomi nuo orų ir nuo klimato. Žmonės būna arba meteolabilūs, arba meteostabilūs. Meteostabilūs, tai yra orų permainų nejaučiantys, tai – jauni, dažniausiai 30–35-erių metų gyventojai ir vaikai nuo 10 metų. Blogiausia, kas meteostabiliems gali nutikti – gali sužaloti gamtos reiškiniai: perkūnija, škvalas ar viesulas. Meteolabilūs – visi kiti, klimato ir oro pokyčius jaučiantys. Ypač jautrūs vaikai iki 10 metų, nes jų imuninė sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi.

„O ką daro lietuvaičiai, žiemą važiuodami pasilepinti į šiltuosius kraštus ir su savimi tempdamiesi mažylius?“ – retoriškai klausė A. Galvonaitė. Jos žodžiais, daro didžiulę žalą. Gimę vidutinių platumų klimato juostoje mes atsinešame tam tikrus temperatūrų kontrastus, kuriuos galime lengvai pernešti. Tačiau, kai po keletos valandų atsiduriame karšto klimato juostoje, kur temperatūra gerokai aukštesnė, belieka tik įsivaizduoti, kas vyksta organizme, mūsų kraujagyslėse. Klimatologė kategoriška: į tokias keliones su savimi tampytis vaikų negalima. Kad prisitaikytume prie naujų klimato sąlygų, reikia mažiausiai mėnesio, o čia po savaitės jau – namo. Ir vėl ten, kur didžiulis temperatūrų skirtumas. Užtat po tokių kelionių neatsitiktinai padaugėja besikreipiančiųjų į onkologus.

A. Galvonaitė apgailestavo, kad šiuolaikiniai vaikai apskritai auginami šiltnamio sąlygomis, per daug sterilioje aplinkoje ir dėl to nėra atsparūs ligoms, dažnas išbalęs kaip vasarinis bulvienojus, sulinkusiu stuburu, kenčiantis nežinia, nuo kokios alergijos. „O kaip vaikystėje mes augom? Būdavo, išsirauni darže morką, nusivalai į šonus, suvalgai – organizmas, gavęs „brudą“, pasišiaušia, bet užtat pradeda galvot, kaip su tuo „brudu“ kariauti. Kai antrą purviną morką suvalgai, jau žino. Dabar nežinotų...“ – palygino ji. Anksčiau vaikui bausmė esą būdavo neišleisti į lauką, dabar atvirkščiai – atimti kompiuterį ir išvaryti.

Vanduo – būtinybė

Pasak A. Galvonaitės, Lietuva niekada nebuvo sausrų kraštas, kritulių iškrisdavo daugiau negu išgaruodavo. Tačiau klimato kaita lėmė karščio bangas. Apie jas garsiai pradėta kalbėti 1992-aisias, kai balandį prasidėjusi sausra užtruko iki pat rugpjūčio pradžios. Kai 30 laipsnių pasiekusi temperatūra užsibūna savaitę, juolab kai Lietuvoje ir santykinis oro drėgnumas didesnis, pasak klimatologės, – katastrofa, mūsų organizmai neprisitaikę, vaikštom išglerę. O žiemą, nors termometrai rodo minus 5, nereiškia, kad nesušalsim, mat, padedant vėjui, jutiminė temperatūra gali būti minus 15-a.

Klimatologės teigimu, kai karšta, į gatvę nė vienas neturėtume išeiti be saulės akinių, galvos apdangalų ir, žinoma, vandens buteliuko. Per dieną jo reikia ne išplempti, o po gurkšniuką išgurkšnoti 2 litrus. Jei negersime pakankamai, organizmas nuodysis toksinais. Ar toksinų yra, parodo šlapimas: jis turi būti bespalvis ir bekvapis.

Karščio bangos grasina ir dehidratacija, dėl kurios gali ištikti koma. A. Galvonaitė ragino karštą dieną nepraeiti nė pro vieną gulintį žmogų, „nenurašyti“ jo kaip girtuoklio ar narkomano, o padėti – ištikus dehidratacinei komai, žmogus gali numirti.

Lektorė teigė nesuprantanti tautiečių, per karščius valandų valandas nuo ryto iki vakaro saulėje kryžiumi gulinčių pliažuose, arba dažniausiai senyvo amžiaus moterų, ir taip besiskundžiančių kraujagyslių ligomis, tuo metu ravinčių daržus – tarsi to negalėtų atlikti vakare. Karštosiose šalyse įdienojus gatvėse pamatysi slampinėjant nebent turistus, o vietiniai užsidaro namuose ir ilsisi.

Italijoje, Ispanijoje ir bažnyčios dėl to tokios galingos buvo statomos, kad, užėjus pasimelsti, tuo pačiu būtų kur atsivėsinti. Patarimai žaibų užkluptiems ir ne tik.

Dėl klimato pokyčių pastaruoju metu ir perkūnijos trankosi vis dažniau. Anksčiau šis reiškinys pasitaikydavęs maždaug 45 dienas per metus, o dabar per du mėnesius būna apie 50 tokių dienų.

„Ar žinot, kaip elgtis užklupus perkūnijai ir žaibuojant? Ar žinot, kaip padėti žmogui, į kurį jau trenkė žaibas?“ – klausė A. Galvonaitė.

Atsakymas iš salės, kad nukentėjusįjį reikėtų apkasti žemėmis, ją prajuokino, tačiau nenustebino – esą liaudyje toks mitas iš tikrųjų sklando. O svarbiausia, kaip galima padėti, – ištiesinti sustingusį kaip kuolas ir skersoje padėtyje esantį, kvėpavimo takus užstojantį nukentėjusiojo liežuvį.

Užklupus perkūnijai ir žaibams, klimatologė patarė nebėgti sušlapus, nestovėti po medžiu ir po aukštos įtampos laidais, esant vidury lauko, kad nesusidarytų elektros srovei tinkama tekėti grandinė, suglaudus kojas tūptis, geriausia dauboje. Pasak A. Galvonaitės, neretai jos klausia, ar žaibas gali trenkti į tą pačią vietą arba – ar gali trenkti į mašiną? Didesnė tikimybė, kad netrenks nebent į stovintį automobilį. O į tą pačią vietą puikiausiai gali trenkti, nes ji gali būti geriausiai elektrą praleidžiantis sluoksnis.

Sergant širdies ligomis bei astma pavojingas škvalas, tai yra stiprus momentinis vėjas, užgniaužiantis kvapą. Jei einant lauke taip atsitiko, patarė sustoti, į vėją atsukti nugarą, giliai įkvėpti ir per tris sykius iškvėpti.

Didžiulė pastarojo meto žmonijos problema – oro tarša. Kai atmosferos slėgis aukštas, nėra vėjo, kvėpuojame sunkiosiomis dalelėmis. „Nežinau, ar mamos savo dukrų nemoko? Kodėl šios mažus kūdikėlius vežimėliais vežioja palei gatves, marširuoja kur nors palei autostradas ir nuodija? Bent jau sudrėkinta skepeta ar marliuku vežimėlį pridengtų“, – teigė A. Galvonaitė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas