Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Birutės gatvė mena šimtmečių istoriją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-02-15
Birutės gatvės 3 name prieškariu Pranciškus Beniušis buvo atidaręs tekstilės parduotuvę.

Viena įdomiausių ir seniausių Kretingos mieste yra Birutės gatvė: iš Rotušės aikštės ji leidžiasi žemyn į Akmenos slėnį ir suraičiusi kilpą, vėl kyla į Pelėdos kalną, kur užsibaigia ties susikirtimu su Klaipėdos gatve. Kretingos miesto kūrimosi pradžioje ji vadinosi Vokiečių gatve, o vėliau, apie 1928–1930-uosius, atiduodant pagarbą iš mūsų krašto kilusiai kunigaikštienei Birutei, pavadinta tiesiog Birutės gatve.

Ėjo pagrindinė arterija

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, ši gatvė buvusi viena iš 9 seniausių Kretingos miesto gatvių, minima 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje. Tuomet ji tesiekė tik Akmeną ir vadinosi Vokiečių gatve, nes čia namus nuomojosi vokiečių bei danų amatininkų šeimos. Tuomet miestui priklausė ir salelėje prie Akmenos užtvankos išaugęs priemiestis su turgaviete, vadinamasis Žydų naujamiestis. Birutės gatvė už upės, Pelėdos kalno link, pailgėjo tik tarpukariu, prie miesto prijungus Kretingos kaimą.

Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas pastebėjo, kad Birutės gatvė istoriškai buvo pagrindinė arterija, siejusi Kretingą su Klaipėdos kraštu. „Keliai, kaip ir upės, retai keičia vagą, – prie jų vyko gyvenimas. Buvo pastatytas medinis malūnas, sala buvo patogi gyventi – čia įsikūrė žydų bendruomenė, nes jai nebuvo leidžiama gyventi mieste. Ten galėjo būti ir pačios seniausios žydų kapinės, – viršukalnėje, Mėguvos gatvėje, jos atsirado vėliau. O gretimoje Paupio gatvėje išlikusi brasta, sprendžiant pagal akmenų sangrūdas, gali siekti net neolitą“, – iškeltomis hipotezėmis nustebino A. Mulvinskas.

Žydų bendruomenė iš salos į miesto centrą – aplink Rotušės aikštę, Vytauto, Mėguvos ir Akmenos gatves – persikėlė carinės Rusijos metais: „Už pinigus buvo galima viską nusipirkti, juolab – žemės“, – pastebėjo J. Kanarskas. Žydai apsigyveno ir Birutės gatvės pradžioje, arčiau miesto.

Malūnas yra seniausias statinys ne tik Birutės gatvėje, bet ir Kretingos mieste.

Malūnas maitino miestą

Istoriškai pats vertingiausias pastatas Birutės gatvėje yra vandens malūnas – dabartinis restoranas „Vienaragio malūnas“. Jis pastatytas Kretingos miesto kūrimosi pradžioje – XVII amžiuje, nes, A. Mulvinsko žodžiais, miestiečiams reikėję duonos. Vėliau malūnas buvo nesyk perstatytas, minimas vyskupo Masalskio, grafų Zubovų ir Tiškevičių dokumentuose, o paskutinis grafas Aleksandras Tiškevičius jį pardavė vietos verslininkui. Tačiau autentikos šiame kelių šimtmečių amžiaus malūne beveik nebelikę.

Sovietmečiu malūnas keitė šeimininkus, žiojėjo sunykęs, tuščiais langais. Pasak 40-mečio kretingiškio Dariaus, vaikystėje jie ten įlindę žaisdavę ir gąsdindavę praeivius. „Ir patys tikėjome, kad naktimis malūne vaidenasi. Visokių legendų apie jį sklandė“, – prisiminė vyras.

Priešais stovinti dabartinė miesto pirtis Nr. 24, priklausanti verslininkui Antanui Burbai, buvo pastatyta tarpukariu: tai – buvęs Šventosios uosto statytojo Ramanausko namas. Prieškariu tame pastate veikė A. Novickio bakalėjos ir tabako prekių parduotuvė.

Veikė vokiečių gestapas

Kitąpus pirties mėlynas dviaukštis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytas kampinis Malūno–Birutės g. Nr. 21 namas mena šiurpoką istoriją – A. Mulvinsko teigimu, jame per Antrąjį pasaulinį karą buvo įkurdintas vokiečių gestapas, pokariu įrengti kariniam komisariatui priklausę butai.

Viename iš 8 dabar privatizuotų butų nuo 1952-ųjų gyvena 85-erių Janina Kučinskienė su vyru Antanu. „Mano tėvas Juozas Radavičius dirbo komisariate arklininku, taip ir gavome čia butą – iš pradžių 9 kv. m kambarėlį, kuriame tilpome 9-iese. Gimiau Akmenalių kaime, kur vyko aršios partizanų kovos, ir mano motina Ona Radavičienė norėjo keltis į miestą – buvo nusižiūrėjusi raudono mūro žydo namą Akmenės g. pradžioje, ten jos brolis Feliksas Šemiota vokiečių laikais nuomojosi būstą. Bet tėvas pasipriešino, nes nenorėjo parduoti gyvulių“, – aiškiai prisiminė moteris.

Ji sakė, kad jos motiną traukte traukė tas paupys: „Dar vaikystėje ji su savo mama, pas prezidentą Aleksandrą Stulginskį aukle tarnavusia mano močiute Elžbieta Šemiotiene, ėjusi prošal dabartinį mūsų namą – šis buvęs labai gražus, su baltomis įstiklintomis verandomis. Ji sakė: kaip norėčiau nors prieš mirtį jame pagyventi. Ir atsitik tu man taip, kad ji iš tikrųjų sulaukė čia senatvės, mirė prieš 10-metį, būdama 98-erių“, – nulemtą atsitiktinumą dėstė J. Kučinskienė.

Janina ir Antanas Kučinskai šiame name, kuris nesyk remontuotas, gyvena kone septynis dešimtmečius.

Rinkdavosi represinės jėgos

J. Kučinskienė sakė gerai prisimenanti, kaip pas jos motiną užeidavo prieškariu Savivaldybėje ar banke tarnavęs Antanas Dirmeitis ir pasakodavęs visokias miesto istorijas – iš jo ir sužinoję, kad per karą čia veikė gestapas.

Moteris sakė gerai atsimenanti, kad Birutės gatvė buvusi grįsta brukiu, o į malūną grūdus žmonės veždavę arkliais.

Paskutinis raudonų plytų namas prieš užtvanką taip pat pastatytas smetonmečiu: priklausė Varkojams, sūnus paveldėjęs jį iš savo motinos. J. Kučinskienės žodžiais, visi senieji šio namo gyventojai jau išmirę, o paskutinįjį jo savininką Stanislovą Mačernį ištikusi bėda – mirtinai užgriuvo paties nupjautas medis.

Šiandien iš esmės renovuotas Birutės g. Nr. 17 buvęs medinis žydo prekybininko namas. A. Mulvinskas neslėpė, jog šio namo istorija pokariu galimai susijusi su NKVD veikla, – jam tekę girdėti vieno šio namo gyventojo pasakojimų apie laikytus šaudmenis, nepažįstamų žmonių judėjimą: „Visai galimas dalykas – netoliese buvo karinis komisariatas“, – nuogirdomis pasidalijo jis.

Buvusiame žydo Eniko Šero sklype veikė žvakių fabrikas.

Pakalnėje gamino žvakes

Kone autentiškas išlikęs raudonų plytų Birutės–Akmenės g. Nr. 1 kampinis buvęs žydų gyvenamasis namas, kurį, pasirodo, ir norėjusi pirkti J. Kučinskienės motina. Namas po karo pakeitė ne vienus šeimininkus, neseniai čia veikė buitinės technikos parduotuvė.

„Greta šio namo tebestovi mažas mūrinukas – tai buvęs žydo verslininko Eniko Šero gyvenamasis namas, o ten, kur dabar stovi garažai ir veikia autoservisas, jis kartu su Judeliu Taicu buvo įkūrę firmą „Taicas ir Šeras“ – fasavo iš Klaipėdos atgabentas arbatžoles ir gamino žvakes. Taicas užsiėmė arbatžolėmis, o Šeras rūpinosi žvakių gamyba – savo įmonę jis pavadino Didžiosios Lietuvos žvakių fabriku „Švyturys“: gamino 24 val. degančias masyvias žvakes katalikų bažnyčioms, sinagogoms, deginamas prie mirusiojo karsto“, – teigė J. Kanarskas.

E. Šero sklype stovėjusiame Birutės g. Nr. 16 name, jį nacionalizavus, buvo atidarytas pramonės kombinatas – Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato pirmtakas, vėliau įkurdinti 6 butai. „Atsimenu: po langu augo sena alyva, basomis per kiemą vasarą bėgdavom į paupį“, – prisiminė šiame name vaikystę leidusi kretingiškė Audronė. Prieš ketvirtį amžiaus šis namas sudegė kone ligi pamatų.

Viršukalnėje esantis mūrinis Nr. 3 namas, kuriame dar neseniai veikė „Lidijos“ salonas“, priklausė kretingiškiui Pranciškui Beniušiui, – prieškariu čia veikė jo įkurta manufaktūra.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas