|
Gintaro šokis žalvaryje
Ilgą laiką skaptavęs medį, vėliau išbandęs medžio ir gintaro dermę, kretingiškis tautodailininkas 38-erių Tadas Šorys savo ieškojimuose stabtelėjo ties juvelyrika – atrodytų, jog jo sukurtuose papuošaluose Baltijos gintaras šoka subtilų šokį su lietuvių nuo seno pamėgtu žalvariu. Idėjos – iš turnė po Europą „Atėjo laikas, kai medžiaga kūrybiniame procese man nebėra esminis dalykas, – pabrėžė T. Šorys. – Nors gintaro-žalvario papuošalų idėją brandinau jau anksčiau, tačiau konkretūs darbai gimė po mano prieškalėdinio turnė į Europą, aplankant mineralų bei juvelyrikos dirbinių parodas Veronoje ir Hamburge.“ Jis neslėpė, jog parodose pamatęs tūkstančius mineralų, iš kurių kuriami papuošalai, – daugumos jų nė pavadinimų nežinąs. „Vežiau ir aš savo gintaro-medžio dirbinius. Bet jie – natūralių spalvų ir jų tarp daugybės blizgesio ten nė nesimatė. Supratau, kad kultūriniai skirtumai yra didžiuliai. Mums Baltijos gintaras yra išskirtinis savo natūraliu raštu, inkliuzais, gamtos suneštais prieš milijonus metų, o užsieniečiams patraukliausias lygut lygutėlis gintaras – be jokio burbuliuko ar įspaudo. Kuo skaidresnis ir švaresnis, tuo jie labiau jį vertina. Todėl grįžęs ir aš sumaniau įnešti į savo kūrybą šviesos ir spindesio“, – kalbėjo menininkas. Tam ir tinkąs žalvaris, kuriuo jis meniškai apjuosiąs gintaro gabalus. Kūrėjas pasidžiaugė, jog juvelyriškos subtilybių išmokęs gana greitai – vos per 2 savaites, nes turėjęs puikų mokytoją – juvelyrą Žydrūną Einars iš Kartenos. Ir Kalėdų mugei kretingiškiams jau parodęs savo naujus dirbinius – sages, pakabukus, auskarus, apyrankes.
Siekia kurti tai, kas pačiam patinka Tačiau T. Šorys neslėpė, jog tai – tik pirmieji jo bandymai juvelyrikoje. „Įveiktas tik pirmas etapas – savęs paieškos ir suprastos techninės galimybės. Laikau save japoniškos estetikos gerbėju, ir manau, kad sulauksiu gerokai įdomesnio antrojo etapo, kai galėsiu kurti tai, kas pačiam tikrai patinka“, – sakė jis, primindamas, jog kūrėjo duona niekuomet nebuvo itin skalsi – žmonėms visuomet pirmiau rūpi buitis, o menas – kažkur už jos. O užsidirbti pragyvenimui taip pat pirmiausia rūpi ir menininkui. Ir, pašnekovo žodžiais, ne į muges ateina pagrindiniai pirkėjai, o gyvena internetinėje erdvėje. „Greitai visi persikraustysime į internetą, kuris dirba 24 val. per parą. Pagrindiniai mano darbų užsakovai yra iš JAV, Kanados, Australijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos. Bet lietuviai taip pat nėra prasčiausi pirkėjai“, – neslėpė jis. Kuriant papuošalus, T. Šorys sakė, jog jam pravertė ir įgyta medžio skulptoriaus patirtis, per kartas susiklosčiusi jo šeimoje – medį drožė jo senelis Feliksas bei prosenelis Juozas Lukauskai. Kalant medį, iš didelės formos einama į mažesnę, o juvelyrikoje – atvirkščiai, iš mažos – į didelę. Medžio drožybos, jis sakė, neužmirštąs, vėl ilgisi plastinės skulptūros. „Tik jau žinau, kad nebekalsiu veidų, kurie atspindi paties kūrėjo emocijas. Tarkim, išdrožiu angelą, o jis – piktas, linksmas, susimąstęs, nelygu, kokia mano nuotaika. Sykį pažiūrėjus – patinka, o kitąsyk jau nervina. Vaizdavimas su veidais tampa nebe menu, o yra įprastos idėjos, aplinkos atspindys“, – samprotavo T. Šorys.
|