Laisve labiau tikėjo, negu sulaukti ilgo amžiaus

Savo 90-ąjį jubiliejų rytoj Ona Dieliautienė pasitiks savo artimųjų, giminių bei kaimynų būryje.

Kretingiškei Sibiro tremtinei Onai Dieliautienei Sausio 13-oji yra ypatinga diena: rytoj ji švęs savo 90-metį. „Anksčiau sakydavau, kad gimiau nelaimingą 13-tą dieną – savo 20-ąjį jubiliejų sutikau tremiama gyvuliniame vagone, kur prie sienos šalo plaukai. O dabar sakau, kad gimiau labai garbingą dieną, kurią apginta tautos laisvė“, – kalbėjo ji.

Kilusi iš ilgaamžių giminės

Sykiu su dukra Laimute gyvenanti O. Dieliautienė sakė gerai prisimenanti visai tautai ypatingą Sausio 13-ąją, kai po tankais gulė žmonės. „Kaip tik šventėme mano 63-ąjį gimtadienį, – tradiciškai buvo suvažiavusi visa giminė. Naktį prasidėjus baisumams, paskambino jau amžinatilsį Aldona Garjonienė, su kuria viename vagone buvome tremiamos į Tomską. Vėl atgijo skausmas, pagalvojau – kokia nelaiminga mano gimties diena“, – kalbėjo šviesią atmintį ir aiškų protą išsaugojusi senolė.

Ji sakė gimusi Genčų ūkininkų Onos ir Norberto Šalnių šeimoje, kurioje augo 6 vaikai. Ona buvo antroji po brolio Kazimiero, anksti – vos 23-jų žuvusio „Kardo“ rinktinės partizano, slapyvardžiu Vladas.

Moteris džiaugiasi, jog iš jų – šešių vaikų – gyvi dar tebesą keturiese: jos sesuo kretingiškė Elena Deliautienė yra pusantrų metų jaunesnė, Šiauliuose gyvenančiai Emilijai Jokūbaitienei – 87-eri, o kretingiškiui broliui Rokui Šalniui šiemet sukaks 80 metų. Vilnietis brolis Norbertas mirė būdamas 72-jų.

Ilgo amžiaus sulaukė ir O. Dieliautienės tetos pagal motinos liniją: Ieva Petreikienė iškeliavo 93-jų, o Salomėja Kaušienė – 91-erių.

Nors kilusi iš ilgaamžių giminės, O. Dieliautienė tvirtino niekad nemaniusi, jog ji sulauks tokio amžiaus: „Sibiras. Sunkus darbas akmenskaldėj ir plytinėj. Vos keturiasdešimties tapau našle. Vienai reikėjo išleisti 4 vaikus į mokslą. Visąlaik labiau tikėjau sulaukti Lietuvos laisvės, negu 90-ties metų“.

Tomske 1954 m. darytoje nuotraukoje: sėdi – Ona Šalnienė su anūkais Laimute ir Edmundu, stovi – Ona Dieliautienė (kairėje) ir jos sesuo Elena Deliautienė.

Vylėsi sulauksią išgelbėjimo

Onos šeima, keršijant už brolį Kazimierą, 1948-ųjų sausio 3-ąją buvo ištremta į Tomską. Ten susipažino su būsimu vyru Karoliu, už jo ištekėjo. O jos seseriai Elenai likimas lėmė ištekėti už Karolio brolio Vytauto, politinio kalinio, praėjusio kalėjimų mėsmalę ir nutremto į Tomską. „Ir moterys, ir vyrai dirbome skaldykloje, kur sprogdino ir trupino uolą. Vėliau permetė į plytinę – buvau stipriai nuo karščio nusvilusi pilvą“, – gyvenimo tremtyje štrichai iškilo moters atmintyje.

Tomske, vienoje vietoje, gyvenę keli šimtai ištremtų lietuvių. „Sueidavom padainuoti, pasikalbėti. Pagrindiniai pašnekesiai vis sukdavosi apie Lietuvą – kas ką girdėjęs, sužinojęs. Vykdavo gegužinės pamaldos, o kai iš kalėjimų paleido kunigus, turėjome kunigą ir mes – paslapčiomis laikydavo šv. Mišias. Pagalvoju, kad 1950-aisis žmonės nepriklausomybe tikėjo labiau, negu kokiais 1980-aisis. Vis vylėmės, kad amerikonai išlaisvins Lietuvą, net vežant – vos pakrypdavo traukinys, atrodė, kad jau mus gelbsti“, – atvirai kalbėjo O. Dieliautienė.

Tremtyje ji praleido 11 metų ir susilaukė trijų vaikų – Edmundo, Laimutės ir jau mirusio Kęstučio, o ketvirtasis Jurgis gimė grįžus į Kretingą. Moteris pasidžiaugė, jog trys jos vaikai baigę aukštuosius mokslus.

Nesulaukė, ko tikėjosi

Sugrižę į Kretingą, kaip ir dauguma tremtinių, neturėjo, kur gyventi. Buto nedavė ir savo rankomis 1961-aisiais pradėjo statytis namą. „Nedideliame name apsigyvenome kartu su seneliais ir mamos broliu Roku. Sutilpome visi. Kone visa mūsų dabartinė Žalgirio gatvė apgyvendinta tremtinių, davė prasčiausius sklypus už miesto ribų, aplink buvo vien laukai“, – papildė duktė Laimutė.

Sulaukti Nepriklausomybės, prisipažino, buvę labai netikėta: „Sekėm Atgimimo įvykius, prilipę prie televizoriaus, laikraščių. Iškart trispalvę pasisiuvom“, – pasakojo liaudies gaminių įmonėje „Minija“ mezgėja ligi pensijos dirbusi O. Dieliautienė.

Tačiau moteris neslėpė, jog šiandieną nesulaukę to, ko tuomet tikėjosi ir už ką, jos manymu, galvą po tankais paguldė žmonės tą kraupią Sausio 13-osios naktį.

O ir gąsdinimų po tos nakties, kaip ir po Chruščiovo mirties, būta, kad vėl ištrems. Kiti dar pasišaipydavę – jums gerai, jūs jau mokėtumėt Sibire išgyventi. „O mes pajuokaudavom, kad mus ištrems nebent į Afriką, nes dukart į tą pačią vietą neveža“, – juokėsi L. Dieliautaitė.

Motina su dukra sakė laukiančios rytoj į jubiliejų kavinėje tradiciškai susirenkant artimųjų, giminių, pasikvietė Ona ir artimiausius kaimynus. Paklausta apie ilgaamžiškumo receptą, nedaugžodžiavo – reikia daug dirbti, judėti ir nebambėti, o džiaugtis kiekviena diena.

• Rašyti komentarą (3)