Aš manau, kad nereikia mieste ženklų ar naujų paminklų. Ši svarbi data paminima per televiziją ir rajone organizuojamais renginiais, kurių metu deginamos žvakutės, kai kurie žmonės į drabužių atlapą įsisega neužmirštuolės žiedą. To pakanka. Svarbiausia pasakoti jaunajai kartai, anūkams, kurie šiandien daugiau domisi kokiais nors transformeriais negu tautos istorija.
Apolinaras TOLEIKIS:
– Sausio 13-oji – viena skaudžiausių datų Lietuvos istorijoje. Tačiau nemanau, kad būtinai turime apsikrauti kokiais nors specialiais atminimo ženklais. Ši data, aplaistyta kovotojų už laisvę krauju, ir taip gyva kiekvieno lietuvio širdyje, ją primena ir organizuojami renginiai, degami laužai. Kiek žinau, rajono žmones prie Parlamento ir televizijos bokšto autobusai vežė nuo Rotušės aikštėje esančio telekomo. Na, nebent kokia lentelė galėtų prie šio pastato atsirasti.
Rima BUIVYDIENĖ:
– Žinau, kad Sausio 13-oji įamžinta memorialu Vilniuje, kiemelyje prie nacionalinio radijo ir televizijos, atminimo ženklų yra Klaipėdoje. Galėtų ir pas mus būti kur nors arčiau centro arba pačiame centre, skvere. Galbūt pakaktų stendo su tuos įvykius atspindinčiomis nuotraukomis ir trumpa iškalbinga informacija. Praeinantys pro šalį galbūt stabtelėtų, pažiūrėtų, paskaitytų.
Ona Danutė KUPŠIENĖ:
– Norėti atminimo ženklų neužtenka – svarbiausia, rajono valdžios požiūris į tai ir iniciatyva. Be to, viskam reikalingos lėšos. Neblogai būtų, jei koks simbolis, pavyzdžiui, stulpas su užrašu mieste atsirastų. Mes aiškiai atsimename tuos skaudžius išgyvenimus, bet laikas greitai bėga, karta keičia kartą, o istorija grimzta vis gilyn ir gilyn į praeitį.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
