– Niekada nėra tekę pakliūti į tokią situaciją, tik ne kartą esu girdėjusi per žiniasklaidos priemones. Daug pranešimų ir nepasiteisina, galop paaiškėja, kad jie buvo melagingi. Gal dėl to tarsi jau ir pripratę esame prie gąsdinimų. Bet, manau, atsargumas gėdos nedaro. Informuočiau aplinkinius žmones, susisodinčiau į mašiną ir važiuotume kuo toliau.
Liuda VIČIULIENĖ:
– Išsigąsčiau, nemalonu būtų. Ne kartą esu girdėjusi, kad užminuoti tai vienas, tai kitas užsienio oro uostai, pasitaikė, ir kad sprogo kai kur. Tokių pranešimų yra buvę ir Kretingoje, pavyzdžiui, prieš keletą metų – apie sprogmenį viešojoje bibliotekoje. Laimei, šis pranešimas buvo išgalvotas. Kartais sovietinių laikų sprogmenis iškasa ir kelio darbininkai. Manau, tokiais atvejais teisingiausia būtų skambinti policijai.
Milda SERAPINIENĖ:
– Nepagalvojau, ką daryčiau. Matyt, kol žmogus su tuo realiai nesusiduri, tol nesitiki, kad taip gali būti. Turbūt nieko nelaukdama bėgčiau iš tos vietos, pašaukčiau ir visus šalia esančius žmones. Ko gero, reikėtų skambinti pagalbos telefonu 112 arba tiesiogiai į policiją.
Dovydas GALDIKAS:
– Žiūrint, kokia būtų situacija. Pamatęs patalpoje padėtą sprogmenį, tuoj pat evakuočiausi. Skubėčiau, bet ir nebėgčiau, ypač jei ten būtų daug žmonių, juk, kilus panikai ir susidarius spūstims, galima fiziškai nukentėti. Apie padėtus ar atsitiktinai miške bei kur nors kitur aptiktus sprogmenis informuočiau specialiąsias tarnybas.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
