|
|
|
Savanorystė – menas daryti pasaulį gražesnį
Savanorystė yra nepaprastai svarbi patirtis, leidžianti tobulėti pačiam, o svarbiausia – suteikianti galimybę daryti kažką ne tik dėl asmeninių poreikių, bet ir siekiant aplinkiniams sukelti malonius pojūčius. Taip teigė trys savanorės – Gabrielė Juršaitė, Aurelija Šlymaitė ir Irena Grabienė – įdėjusios didžiulį indėlį į ne pelno siekiančios prevencinės stovyklos „Sniego gniūžtė“ plėtojimąsi ir sutikusios pasidalinti savo patirtimi šioje veikloje. Guoda Skripkauskaitė Šiandieną prasidės stovykla, kurios vydmantiškė G. Juršaitė laukė su nekantrumu – ji pirmą kartą „Sniego gniūžtės“ (toliau – SG) veikloje pasirodys jau ne kaip dalyvė, o kaip jaunoji koordinatorė. Kaip bebūtų, dešimtokė prasitarė, jog iki vieno smagiausių spalio savaitgalių sekė ilgas pasiruošimo kelias, reikalaujantis daug kantrybės, atkaklaus komandinio darbo su Vydmantų SG skyriaus vadovais bei galybės repeticijų. „Imtis šios veiklos sumaniau neatsitiktinai: apie „Sniego gniūžtę“ žinojau jau seniau, vienais metais buvau vadove šioje stovykloje. Turbūt mintis, jog galima laisvalaikį smagiai praleisti be psichotropinių medžiagų bei surasti bendraminčių, mane pastūmėjo išbandyti savo jėgas gniūžtiečių būryje“, – paklausta, kas paskatino imtis savanoriškos veiklos, kalbėjo G. Juršaitė. Mergina neslėpė, jog darbas komandoje, norint paruošti įtraukiančią bei kažkuo išsiskiriančią stovyklą, kartais yra labai sunkus. „Būna, kad labai sunku koordinuoti gana nemažą vadovų būrį reikiama linkme, pasiekti tai, jog ne tik dalyviai, bet ir jos organizatoriai būtų patenkinti. Vienas sudėtingiausių dalykų yra spręsti iškylančias problemas, kadangi būtina atsižvelgti į kiekvieno nuomonę“, – savo mintimis dalinosi šešiolikmetė. Išugdė pasitikėjimą savimi Devyniolikmetė pirmakursė Aurelija Šlymaitė, šiuo metu studijuojanti Vilniuje, neslėpė, jog kalbėti savanorystės „Sniego gniūžtėje“ tema jai nepaprastai malonu. Trejus metus prevencinės stovyklos veikloje, kaip ir Gabrielė Juršaitė, mergina buvo vadovė, o vėliau tapo jaunąja koordinatore. „Visada domėjausi šia veikla. Jau nuo penktos klasės dalyvavau „Snaigės“ stovykloje, kuomet ir supratau, jog šioje viekloje įsivaizduoju save ne tik kaip dalyvę, tačiau kaip ir vadovę, nors tada, beje, vadovavimas grupei man atrodė lyg didžiulis iššūkis“, – nostalgiškais prisiminimais dalinosi A. Šlymaitė. Buvusi Vydmantų „Sniego gniūžtės“ jaunoji koordinatorė neslėpė, jog būtent dėl savanoriškos veiklos šioje prevencinėje stovykloje ji visokeriopai patobulėjo. „Visų pirma, savanoriavimas išugdė mano pasitikėjimą savimi, tapau gerokai drąsesnė, išmokau atsakingiau žvelgti į visas man skiriamas užduotis, išdrįsau išeiti iš savo komforto ribų, pagerinau savo komunikavimo įgūdžius, įgijau daugybę lyderio savybių, kurios padeda man ir dabar. Vienas svarbiausių dalykų turbūt yra tai, jog išmokau pasidalinti žiniomis ir idėjomis su kitais būtent tam, jog jos būtų entuziastingai paverstos rezultatais“, – paklausta apie savanoriavimo naudą, savo nuomone dalinosi devyniolikmetė. Tiek G. Juršaitė, tiek A. Šlymaitė sutiko, jog tiek dalyviams, tiek stovyklos organizatoriams „Sniego gniūžtė“ suteikia daug naudos: išmokstama linksmintis be psichotropinių medžiagų, susirandama naujų draugų, kurie išlieka net ir stovyklai pasibaigus, įgyjama daug naujų įgūdžių, skatinama tolerancija, atvirumas. „Pastebėjau, jog daugelis dalyvių po stovyklos neretai tampa mielesni – susitikę apsikabina, nepraeina nepasisveikinę bei nenusišypsoję. Manau, kad kiekvienam vadovui žinojimas, jog tai yra dėl mūsų skatinamos veiklos, ypač malonus“, – įžvalgomis dalinosi A. Šlymaitė. Jei ne aš, tai kas? Nuo 2005 metų Vydmantų „Sniego gniūžtės“ veikloje savanoriaujanti koordinatorė Irena Grabienė sutinka, jog ši prevencinė stovykla yra puiki vieta norint realizuoti savo geras idėjas. Vydmantų gimnazijoje etikos mokytoja dirbanti moteris pripažino, jog yra nemažai dalykų, kurių per visus 12 savanoriavimo metų ji ne tik išmokė jaunus žmones, bet ir išmoko pati iš jų. „Aš esu veiklus, iniciatyvus žmogus ir trokštu naujovių, todėl SG man pasirodė įdomi, o paskui „įsivažiavau“ ir nebegalėjau atsispirti šiai veiklai. Turbūt mane taip pat patraukė darbas su jaunais žmonėmis, kurių vienas didžiausių pliusų tas, jog jie tarsi užkrečia mane savo energija, gera nuotaika. Turbūt netgi būtų sunku įvardyti bent vieną šios savanoriškos veiklos minusą“, – savo mintimis apie „Sniego gniūžtės“ stovyklą dalinosi koordinatorė I. Grabienė. I. Grabienės teigimu, savanorystė yra veikla, kurioje turėtų dalyvauti kuo daugiau žmonių, nes tik būdami kartu, ištiesdami draugišką ranką kitam, išmokstame aktyviai gyventi patys ir tuo užkrečiame kitus. „Mano moto: „Jei ne aš, tai kas? Guoda Skripkauskaitė
„P. n.“ akademijos narė |
|
