|
|
|
Senosios Kretingos kapinės – miesto istorijos perlas
Abipus Vilniaus gatvės išsidėsčiusios senosios parapijos kapinės yra vertingos mūsų miesto istorijos liudininkės: čia palaidoti trijų paskutinių šimtmečių Kretingos bažnyčios ir dvaro, kultūros ir visuomenės veikėjai. Į ekskursiją po žymių žmonių kapavietes, kurias miestiečiai galės aplankyti Vėlinių dieną, pakvietė Kretingos muziejaus gidė Roma Luotienė.
„Kai į Kretingą atvyksta užsieniečiai, jų nepaskubinsi išeiti iš kapinių: jie, lyg amo netekę, apžiūrinėja vadinamąjį mūsų panteoną, atranda panašumo su savo kapinių mauzoliejais. Juos žavi, kad visa Kretingos istorija – kaip ant delno: čia pat – bažnyčia, vienuolynas, lurdas, kapinės, netoliese – dvaras. Visos įžymybės – vienoje vietoje“, - kalbėjo R.Luotienė. Istorinę medžiagą apie senąsias kapines pagal Kretingos pranciškonų vienuolyno vizitacijos aktus ir inventorius surinko ir susistemino Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas. Kapines įkūrė pranciškonai R.Luotienės žodžiais, seniausios ir įdomiausios yra kapinės į Akmenos upės pusę. 1795 m. nedirbamose vienuolyno žemėse jas įkūrė Kretingos pranciškonai. Tai buvo trečiosios Kretingos katalikų kapinės. Ligi tol kretingiškiai savo artimuosius laidojo prie bažnyčios įrengtose kapinėse bei kapinėse priešingame Akmenos krante, kur šiandien išliko vadinamieji maro kapeliai su koplytėle ir medinis tautodailininko Adolfo Vilucko „Angelas“. Nuo XIX a. pradžios naujai įkurtas kapines statytojai apjuosė akmenų tvora su dvejais vartais, - ši tvora rekonstruota 1990 m. Abipus vartų stovėjo po medinę koplytėlę su medinėmis šv.Jono Krikštytojo bei Švč. Mergelės Marijos skulptūromis. Jų vietoje šiandien stovi tautodailininko Raimundo Puškorius išdrožtos Šv.Jurgio bei Pietos skulptūros. Katalikai ilgą laiką naudojosi tik pietine kapinių dalimi: čia iš pradžių buvo pastatyta nedidelė medinė koplyčia, kurios vietoje 1831 – 1839 m. pastatyta akmeninė. Į ją iš senosios buvo perkelta ir Dievo motinos skulptūra, įrengtas altorius, pastatyti vargonėliai. Iš Kretingos katalikų bažnyčios šventoriaus koplyčios į kapinių koplyčią buvo perkeltas ir šv.Jurgio altorius, - nuo tada koplyčią imta vadinti Šv.Jurgio koplyčia. Joje šarvodavo mirusiuosius, aukojo už juos Mišias. 1944 m. sovietų armijos artilerija koplyčią sugriovė. Kelis dešimtmečius ant griuvėsių vešėjo samanos ir žolės, kol Sąjūdžio metu parapijos tikintieji, vadovaujami Stanislovo Rumeikos, ėmėsi iniciatyvos ją atstatyti. Koplyčią projektavo architektas Edmundas Giedrimas. Koplyčia vėl skirta šarvoti mirusiuosius. Priešais ją, ant tako, 1989 m. pastatytas bene pirmasis Lietuvoje paminklas – perskeltą širdį primenantis akmuo – tautos kančioms atminti. Panteone – garbingiausi kretingiškiai Mirusiuosius laidodavo abipus tako, nuo pagrindinių vartų vedančio koplyčios link: pietinėje pusėje – vienuolius, šiaurinėje – pasauliečius. Prie pat tako buvo laidojami patys garbingiausi asmenys, - todėl šioje kapinių dalyje natūraliai susiformavo vadinamasis Kretingos panteonas. 1849 m. čia atgulė Jurgis Pabrėža – tėvu Ambrozijumi pasivadinęs vienuolis, mokslininkas botanikas, liaudies gydytojas. Vienuoliai ant jo kapo pastatė akmeninį kryžių su iškaltu įrašu. „Žemaičiai kunigą J.Pabrėžą laiko šventuoju, nes prie jo kapo dvasios bei kūno stebuklus patyręs ne vienas ligonis. Tai įrodo ant jo kapo ne tik per Vėlines, bet ir paprastomis dienomis negęstančios žvakės“, - teigė R.Luotienė. 1933 m. vienuolyno gvardijonas Augustinas Dirvelė ant J.Pabrėžos kapo pastatė pseudogotikos stiliaus mūrinę koplyčią su vienuolio ir angelų skulptūromis, kurias parvežė iš Vokietijos. Koplyčia paskutinįsyk buvo restauruota prieš 5 metus. Greta J.Pabrėžos kapo, tarp keturių aukštų medžių į žemę smenga didelė antkapinė plokštė, po kuria ilsisi vienuolyno gvardijono tėvo Silvestro Stanevičiaus, mirusio 1856 m., palaikai. Iš kitos pusės stovi ketaus kryžius, ant kurio lotyniškai užrašyta, kad čia ilsisi Domininkas Šukevičius, paskutinis Pranciškonų ordino Lietuvos Šv.Kazimiero provincijos, kurią rusų valdžia panaikino 1842 m., provincijolas. Į dešinę už J.Pabrėžos kapo lenkiškas užrašas ant ketaus kryžiaus skelbia, kad čia 1859 m. palaidotas vienuolis Mykolas Valančius, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyriausias brolis. Priešingoje pusėje palaidotas 1848 m. Kretingoje miręs Lietuvos, Baltarusijos ir Voluinės provincijų provincijolas tėvas Henrikas Skačkovskis. Kartu su J.Pabrėža vienuolyne gyveno ir 1814 m. į Kretingą iš Prūsijos atvykęs vokietis kunigas Simonas Grosas. Jis gerai išmoko žemaičių tarmę ir prieš mirtį parašė žemaitišką gramatiką su lenkų – žemaičių kalbų žodynu. Jis mirė 1835 m., tačiau tiksli jo kapo vieta nėra žinoma. Šeimos kapavietės – meno kūriniai „Įdomu yra tai, kad ant vienuolių kapų buvo statomi ketaus kryžiai, kurie buvo liejami Rytprūsiuose. O ant dvarininkų ir bajorų kapų, esančių kitapus tako, pastatyti granito bei marmuro paminklai“, - rodydama netoli įėjimo įkurdintas garsių Lietuvoje dvarininkų Parčevskių bei Šalkauskių giminių kapavietės, teigė R.Luotienė. Į šiaurę nuo vartų yra Nagevičių šeimos kapas. Čia palaidoti gydytojo, archeologo, generolo ir Karo muziejaus Kaune įkūrėjo Vlado Nagiaus–Nagevičiaus tėvai, seserys, močiutė ir teta. Greta tėvų 1993 m. perlaidoti ir generolo bei jo žmonos Veronikos palaikai, parvežti iš Klivlendo, JAV. Šią kapavietę ženklina du koplytstulpiai: vienas iš jų, sukurtas R.Puškoriaus, atstatytas vietoj to, kurį V. Nagius-Nagevičius buvo pastatęs savo motinai, kitas - ant generolo kapo - Karo muziejaus dovana įkūrėjui. Kapaviete šiandien rūpinasi Kretingos muziejus. Neaišku, kaip tarp vienuolių palaidojimų įsiterpė savo išvaizda iš kitų kapų išsiskiriantis raudono marmuro paminklas – notaro Jono Kentros šeimos mauzoliejus. Šį paminklą prieš Antrąjį pasaulinį karą pagamino Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai. Čia palaidota notaro žmona, kurios bronzinį bareljefą sukūrė garsus Lietuvos skulptorius Bronius Pundzius. Šalia jos ilsisi duktė, garsaus advokato bei Rainių kankinio Vlado Petronaičio žmona. Šios kapinės glaudžia ir Lietuvos savanorių – P.Vilunio, J.Pavilionio, J.Čičinsko – palaikus. Šios kapinės 1991 m. amžino poilsio priglaudė ir garsųjį Kretingos istorijos tyrinėtoją, Garbės pilietį Igną Jablonskį. Grafų mauzoliejus ir Motinos kapas Už katalikų kapų sektoriaus, ties dabartine parduotuve „Liepa“, laidodavo stačiatikius. Tačiau katalikai nepageidavo atgulti kartu su kitataučiais, todėl 1873 m. Kretingos stačiatikiai įsisteigė savo kapines. Jų vieta buvo palikta savižudžiams, žmogžudžiams, nuo bažnyčios atskirtiems asmenims laidoti. Senieji žmonės sakydavę, jog toje dauboje vaidenasi. Priešais senąsias kapines 1893 m. grafas Aleksandras Tiškevičius pastatė neogotikinę šeimos koplyčią ir čia pradėjo veikti naujos kapinės. Koplyčią projektavo Palangos bei Salantų bažnyčių statytojas Karlas Strandmanas. Koplyčios statybai buvo naudojamos Kretingos dvaro plytinėje pagamintos raudonos plytos. Viršutinėje dalyje įrengta koplyčia, o apačioje – mauzoliejus. Mauzoliejuje buvo palaidotas Juozapas Tiškevičius, paveldėjęs Palangos, Lentvario, Užtrakio ir Kretingos dvarus ir nuo 1875 m. persikėlęs į Kretingos dvarą. Jis mirė 1891 m., užbalzamuoti jo palaikai iš pradžių buvo saugoti Šv.Jurgio koplyčioje, o nuo 1893 m. perkelti į naująją. Greta jo atgulė Marija Tiškevičiūtė – Aleksandro Tiškevičiaus duktė, mirusi 3 metų, žmona Sofija, anūkas Kazimieras. Koplyčioje buvo palaidota ir Tiškevičių šeimos mokytoja iš Anglijos Sekler bei Jadvyga Tiškevičienė – Juozapo marti. Sovietmečiu grafų palaikai buvo išniekinti nesyk. Paskutinį kartą į karstus jie sudėti 1990 m., išliko tik trys karstai. Manoma, kad pavyko identifikuoti tik Sofijos ir jos anūko Kazimiero Tiškevičių palaikus. Išliko vienas raižytais ornamentais puoštas tuščias karstas. „Manoma, kad greta koplyčios palaidoti Tiškevičių aplinkos žmonės, atvykę iš užsienio, – apie tai byloja antkapiniai užrašai prancūzų, vokiečių kalbomis. Netoliese yra ir pranciškonų kapaviečių. Vėlinių dieną žvakėmis apstatytas greta koplyčios esantis vadinamasis Motinos kapas yra simbolinis – iš tiesų nežinoma, kas ten palaidota. Tiesiog savo motinų kapų nežinantys ar negalintys jų aplankyti uždega žvakelę būtent ant šio kapo“, - teigė R.Luotienė.
|
|
