Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Rusijos husarų karininkas, Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantas grafas Juozapas Tiškevičius. Nuotr. O. Noišėferio, apie 1860 m. Kretingos muziejus

Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė vienas turtingiausių XIX a. Lietuvos žemvaldžių Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Pradėjęs karinę tarnybą ir sukūręs šeimą, ilgesnį laiką jis gyveno Vilniuje ir Lentvaryje, o likusią gyvenimo dalį praleido Kretingoje. Šįkart susipažinsime su grafo veikla ir gyvenimu Vilnijos krašte.

Juozapas Tiškevičius gimė 1835 m. Valažino dvarininkų Juozapo Mykolo ir Onos Tiškevičių šeimoje. Augo su dviem vyresniaisiais broliais – būsimuoju garsiu egiptologu, europinio masto kolekcininku, Biržų ordinatu Mykolu (1826–1897) ir Trakų Vokės rūmų statytoju Jonu Vytautu Emanueliu (1831–1892). Trečiasis brolis Vladislovas (1832 m.) mirė dar būdamas kūdikis.

Vaikystę leido Tiškevičių rūmuose Vilniuje, šeimos rezidencijoje Valažine ir tėvo įsigytame Trakų Vokės dvare. Jo auklėjimu rūpinosi Vilniaus dvasinės akademijos bibliotekininkas, filologas Adomas Benediktas Jocheris, muzikos pagrindų mokė Šv. Jonų bažnyčios, kurios parapijiečiai buvo Tiškevičių šeima, vargonininkas, Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentas, kompozitorius Stanislovas Moniuška, estetikos – dailininkas Vincentas Dmachavičius.

Tėvui 1844 m. mirus, nepilnamečiams našlaičiams daug padėjo viengungis dėdė, Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius (1801–1862), rėmęs jaunuolių mokslus Sankt Peterburge, testamentu visiems trims užrašęs pasakiškas tuo metu sumas – po milijoną rublių.

Juozapas mokėsi pažų korpuse (vidurinėje privilegijuoto luomo berniukų karo mokykloje), kurį baigęs studijavo kavalerijos mokykloje. Mokslo metais užmezgė naudingų pažinčių su įtakingais Rusijos veikėjais ir jų atžalomis, čia susiformavo jo dorovinės vertybės ir pasaulėžiūra.

Po tėvo mirties Juozapas paveldėjo su Valažino valda besiribojantį Izabelino dvarą bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Pesčių dvarais. Be to, motinai mirus 1861 m. paveldėjo Grūžių ir Punkrelio dvarus Pasvalio krašte, o 1862 m. pagal dalybų sutartį įsigijo Šukėnų dvarą.

Tapęs kavalerijos kariuomenės karininku, buvo paskirtas į Vilniaus 1-ąjį Sumų husarų pulką. Įtakingų asmenų rekomenduotas jaunuolis netrukus tapo Vilniaus generalgubernatoriaus Iljos Bibikovo, o nuo 1855 m. – Vladimiro Nazimovo adjutantu.

Juozapo žmona Sofija Horvataitė. V. Čižo ir F. Lopatinskio fotoateljė, Vilnius, 1876 m. Kretingos muziejus

Vilniuje jis įsikūrė Tiškevičių rūmuose. Dažnai lankėsi Trakų Vokės dvare, kuriame po vyro mirties mėgo leisti dienas motina Ona Tiškevičienė su seserimi Terese Zabielaite. Ieškodamas sau rezidencijos, nusižiūrėjo netoli Vilniaus esantį Lentvario dvarą su Gaidiškės (Petuchavo) palivarku.

Tarnybai ir asmens sargybai jam buvo priskirta kazokų kuopa. Kazokus apgyvendino Lentvaryje, leido jiems iš Rusijos parsivežti šeimas. Grafą nuolat lydėjo keli kazokai, o svarbių užduočių vykdyti išvykdavo visa kuopa. Taip jo vadovaujama kuopa išvaikė Paneriuose veikusią plėšikų gaują, kuri kelis dešimtmečius nedavė ramybės Vilniaus apylinkių gyventojams bei Kauno ir Trakų plentais vykstantiems pirkliams ir keliautojams.

1858 m. Juozapui ir vyriausiam broliui Mykolui buvo patikėta Lentvario ir Biržų valdose organizuoti medžioklę Vilniuje viešėjusiam Rusijos imperatoriui Aleksandrui II. Dėkingas imperatorius broliams Juozapui, Mykolui ir Jonui Vytautui Emanueliui Tiškevičiams bei jų palikuonims 1861 m. gegužės 8 d. patvirtino turėtą grafo titulą.

Išvaizdus, lieknas, mėlynakis, aukštaūgis, ryžtingas, viengungis husarų karininkas traukė moterų dėmesį. Juozapas irgi nebuvo abejingas moteriškam žavesiui. Netrukus jo namuose atsirado nesantuokinis sūnus ir pora dukterų, kuriuos grafas įsivaikino. Jie gavo Tiškevičių pavardę, visą išlaikymą, tačiau neturėjo teisės paveldėti grafo titulo ir pretenduoti į tėvo palikimą.

Artimųjų skatinamas vesti, Juozapas pasipiršo vengrų kilmės Lietuvos didiko Aleksandro Horvato jauniausiajai dukrai Sofijai (1837–1919). Santuoka įvyko 1860 m. birželio 29 d. Horvatų giminės Barbarovo dvare netoli Mozyriaus. Žmonai Juozapas dovanojo vestuvinį žiedą, kuriame išgraviruotas lenkiškas užrašas skelbė: „Dieve, laimink mus, 1860 m. birželio 29 d. J. T.“

Pagrindine jaunavedžių rezidencija Vilniuje tapo Sofijos ir Juozapo Tiškevičių rūmai Trakų gatvėje, kuriuose šiuo metu veikia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka.

Juozapo Tiškevičiaus Lentvario rezidencijos vartai ir rūmai. Dail. Vladimiras Zamarajevas, raižinio autorius Stanislovas Antonovičius. Iš: Kłosy, 1887 05 26, Nr. 1143, p. 328–329.

Užmiesčio rezidenciją šeima 1865–1866 m. įsirengė Lentvario dvare. Jame grafas užtvenkė pro dvarą tekėjusį upelį, o per praplėstą ežero dalį supylė pylimą, sujungusį sodybą su gyvenviete. Vaizdingoje ežero pakrantėje pagal architekto Frydricho Gustavo fon Šachto ir jo padėjėjo Kazimiero Mikutos projektą išsaugo neogotikiniai 2–3 aukštų rūmai su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade, atgręžtame į ežero pusę. Pietvakarių pusėje kilo penkiaaukštis bokštas su kreneliažu, o kitoje pusėje buvo pristatytas dviejų aukštų sparnas.

Prie įvažiavimo į sodybą buvo išmūryti puošnūs reprezentaciniai vartai su skulptūromis, neogotikiniais bokšteliais ir žirgo figūra ties viršūnės viduriu, o greta jų pastatytas medinis sargo namelis. Vėliau buvo išplėsta ūkinė dvaro dalis: pastatyta pora arklidžių, malūnas, spirito varykla, tarnų namai, ratinė, vandens bokštas. Aplink rūmus 1866 m. pradėtas kurti parkas.

Per Gaidiškes (Petuchavą) 1857 m. pradėjus tiesti geležinkelį Varšuva–Sankt Peterburgas ir jo atšaką į Virbalį (Kybartus), grafas apsiėmė iš savo lėšų pastatyti Lentvario geležinkelio stotį su visomis tarnybinėmis, pagalbinėmis ir mechaninių dirbtuvių patalpomis. Ji pradėjo veikti 1862 m.

Atsiradus geležinkelio stočiai, pagyvėjo gyvenimas Lentvaryje. Grafų rūmai virto savotiškais svečių namais, kuriuose ištisus metus ėmė lankytis daugybė svečių – artimųjų, pažįstamų ir netgi pirmąkart apsilankančių nepažįstamų aristokratų, nutarusių svečiuose pas Tiškevičius sutrumpinti ir paįvairinti laiką, kol ateis jų laukiamas traukinys.

Juozapo Tiškevičiaus Gaidiškės (Petuchavo) palivarko žemėje pastatytas Lentvario geležinkelio stoties pastatų kompleksas. Atvirukas. Vokietija, apie 1915–1918 m.

Mainais už investicijas į Lentvario geležinkelio stoties infrastruktūrą grafas gavo lengvatų supirkinėjant nusigyvenusių žemvaldžių dvarus. Todėl didelę laisvo kapitalo dalį paskyrė naujoms valdoms įsigyti. Taip jo nuosavybe 1864 m. tapo Kariotiškių, Balčio ir Padumblių, 1865 m. – Žąslių ir Karsakų, 1867 m. – Daugirdiškių, Burokų, Užkryžių, Laičių, Laičikių, Daugirdiškių, Užutrakio, Strėvininkų ir kt., 1870 m. – Danilevičių (Baltarusija), Kairėnų, 1871 m. – Pašėtės, 1873 m. – Asaveco, Astražankos, Machrovičių (Baltarusija) ir Butrimonių dvarai.

Pirkdamas dvarus, pirmenybę teikė miškingoje žemėje esančioms valdoms, kurių šeimininkai buvo iškirtę miškus, todėl nekilnojamąjį turtą pardavinėjo pusvelčiui. Jis buvo tikras, kad kol užaugs vaikai, užaugs ir miškai, o valdos taps gerokai vertingesnės ir neš pelną palikuonims.

Paskutinį nekilnojamąjį turtą pardavusiems nusigyvenusiems bajorams leisdavo su šeima pasilikti buvusiuose jų namuose, skirdavo išlaikymą. Pavyzdžiui, Danilevičių dvaro savininką Janiševskį paskyrė dvaro ūkvedžiu, o penkis jo mažamečius vaikus išleido į mokslus ir finansiškai parėmė jų savarankiško gyvenimo pradžioje.

Rusų valdžiai po 1863 m. sukilimo uždraudus lenkų dvarininkams įsigyti už Lenkijos karalystės ribų nekilnojamąjį turtą, paprašytas pažįstamų aristokratų Juozapas dalį valdų įsigijo savo vardu formaliai, palikdamas dvarą valdyti pirkimo sandorio iniciatoriui. Tokiu būdu buvo įformintas nupirktas Baltosios Vokės dvaras, kurį apie 1873 m. įsigijo Tiškevičiaus pažįstamas Hilarijus Lenskis. Šių formalių valdų Juozapo sūnūs atsikratė tik po 1905 m., rusų valdžiai panaikinus suvaržymus nekilnojamajam turtui įsigyti.

Juozapui Tiškevičiui vardadienio proga 1859 m. kovo 19 d. dovanotas sidabrinis bokalas, pagamintas Vokietijoje XIX a. vid. Kretingos muziejus

Juozapas buvo ryžtingas, tvirtos nuomonės ir stiprios valios žmogus, kuris, siekdamas savo tikslų, sugebėdavo įveikti visas kelyje pasitaikančias kliūtis. Tačiau sėkmingą jo tarnybinę karjerą kita linkme pakreipė 1863 m. sukilimo įvykiai.

Prasidėjus pobaudžiavinės žemės reformos rezultatais nepatenkintų valstiečių maištams, generalgubernatorius įsakymu jo kazokų kuopa išvaikė Vijos turgavietėje netoli Lydos maištaujančius grafienės Elvyros Zamoiskos valstiečius. Už tai sukilimui simpatizavę artimieji ir draugai grafą pasmerkė.

Realiai vertindamas rusų kariuomenės ir sukilėlių karines galimybes jis suprato, kad priešininkų jėgos nelygios, o sukilimas pareikalaus nemažai sukilėlių, ypač jaunų žmonių, gyvybių ir paskatins rusų valdžią imtis kruvinų represijų. Tvirtai laikydamasis savo pažiūrų, sukilime jis nedalyvavo, tačiau skyrė nemažą pinigų sumą sukilėliams apginkluoti.

Prasidėjus neramumams, grafas apsisprendė atsisakyti adjutanto pareigų. Dukra Elena Klotilda prisimena, kad, siekdamas išvengti kerštaujančios rusų valdžios represijų, jis planavo su šeima emigruoti į Kanadą. Tačiau netrukus šių užmačių atsisakė ir su šeima išvyko į Paryžių, iš kurio į Lentvarį sugrįžo tik nurimus represijoms.

Po baudžiavos panaikinimo grafas prarado nemažą dalį žemių, kurias paskyrė išsipirkti į laisvę paleistiems valstiečiais. Prisitaikydamas prie naujų ekonominių aplinkybių, skirtingai nuo daugelio žemvaldžių tolesnėje savo ūkinėje veikloje jis ėmėsi orientuotis į smulkiosios pramonės įmonių steigimą. Taip Lentvaryje 1869–1870 m. pastatė vinių, vielos ir telegrafo laidų fabriką, o Vilniuje įkūrė vario-ketaus liejyklą ir kitas smulkių pramonės gaminių dirbtuves.

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas