Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Virtualioje parodoje – apie šviesuolę iš Grūšlaukės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-04-17
Tokią Barborą Jankauskaitę, kuri vengdavo pozuoti fotografams, pavyko įamžinti Plungės bibliotekos dailininkei-fotografei Kristinai Paulauskaitei.

Grūšlaukės kraštas turėjo gilios kūrybinės dvasios asmenybę ir sakralinių paveikslų tapytoją Barborą Jankauskaitę, vietinių žmonių ypač mylimą ir vadintą tiesiog Barele. Šiemet kovą jai būtų sukakę 105-eri metai, – Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje surengta virtuali paroda apie šią įvairiaspalvę liaudies menininkę.

Gyveno vienybėje su kūrinija

„Mūsų kraštas turtingas liaudies kūrėjų, tačiau dar yra tokių, apie kuriuos mažai težinome. Jie gyveno tyliai ir ramiai, niekuo neišsiskirdami iš aplinkos, bet jų kūryba ir darbai stipriai nušvietė ne vien jų pačių, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Viena tokių ir buvo Barbora Jankauskaitė, kilusi iš Grūšlaukės krašto, išauginusio ir pasaulinę šlovę pelniusį skulptorių Antaną Mončį“, – kalbėjo šios parodos iniciatorė bibliotekos Kraštotyros-informacijos sektoriaus vedėja Laima Jonauskaitė.

Parodoje pristatoma archyvinė medžiaga, sukaupta Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos fonduose ir Grūšlaukės filiale – pateikiama B. Jankauskaitės biografija, dokumentai, reprodukcijos. Gausiai archyvinės medžiagos perdavė Grūšlaukės filialo bibliotekininkė Birutė Markaitienė, ir pati gerai pažinojusi jų kaimo tapytoją Barelę.

L. Jonauskaitė sakė, kad besigilinat į dokumentus, ją itin sužavėjo šios paprastos kaimo moters gyvybingumas, grožio pajautimas ir siekis tą grožį perteikti savaip – per savo matymą ir mąstymą, gyvenat vienybėje su Dievu ir jo kūrinija.

Kūrėjos paveiksluose sutilpo visas pasaulis: gimtoji Mončių dvarvietė su jos pastatais, gėlės, medžiai, gyvūnai, kol širdis pakilo viršum jų, o ranka išdrįso drobėje aliejiniais dažais atvaizduoti šventuosius. Jėzus ir Marija tapo labiausiai mėgstamais tapytojos paveikslų herojais, kaip, tikėtina, buvo ir realiame jos gyvenime.

Apsišvietusi bažnyčios „pročkelė“

Barbora dirbo Grūšlaukės bažnyčios patarnautoja, vadinamąja „pročkele“, – tvarkė ir puošė altorius, prižiūrėjo bažnytinius rūbus, staltieses.

Tuo pat metu ji daug tapė: du masyvūs jos paveikslai ir šiandieną puošia Grūšlaukės bažnyčios sienas. Nemažai B. Jankauskaitės paveikslų iškeliavę pas kaimo žmones: ne vieno vyresnio grūšlaukiškio namų svetainėje ir šiandien tebekabo Barboros nutapyti šventieji ar scenos iš jų gyvenimo.

Po atlaidų Grūšlaukėje: centre – bažnyčios „pročkelė“ B. Jankauskaitė.

„Amžininkų teigimu, Barboros trobelės, stovėjusios prie pat šio kaimo kapinių, sienos taip pat buvo nukabinėtos drobėmis su vaizdais iš Šventojo Rašto. Ji sunkiai su jais atsisveikindavo, kai organizatoriai prašydavo darbų jos parodoms Darbėnuose, Grūšlaukėje, Kretingoje. Paveikslai buvo tarsi artimieji vienišame Barboros gyvenime“, – kalbėjo bibliotekininkė L. Jonauskaitė.

Sovietmečiu nedaug kas ir tevertino primityviąją B. Jankauskaitės kūrybą, tačiau po nepriklausomybės atkūrimo vis dažniau užsukdavo apie ją išgirdę muziejininkai, menininkai, krašto tyrinėtojai.

Tuos, kurie pažinojo B. Jankauskaitę, stebindavo jos asmenybės kontrastai: ši, iš pažiūros, maža, guvi savamokslė kaimo senolė buvo sukaupusi gilią gyvenimo išmintį, turėjo žinių apie pasaulio reiškinius, kūrėjus, Lietuvos šviesuomenę.

Įstojo mokytis dailės

Vaikystėje piemenaudama Barbora baigė keturias pradžios mokyklos Mončių kaime klases. „Tačiau jos noras tapyti ir pažinti meną, sakyčiau, buvo begalinis. Anksti pastebėjęs gabumus, piešti ją ypač skatino Grūšlaukės bažnyčios klierikas Jonas Vičiulis. Pats parūpindavęs jai dažų, drobės, teptukų. Barbora kažkaip sugebėjo 1940-aisiais su savo piešiniais nuvykti ir įstoti į Kauno meno mokyklą, kur vienerius metus mokėsi neakivaizdžiai. Tęsti mokslus sutrukdė prasidėjęs karas, tačiau ji vis dėlto labai džiaugėsi pramokusi pagrindų“, – tvirtino parodos rengėja.

Liaudies menininkės B. Jankauskaitės palikimo puoselėtoja Grūšlaukės kaimo bibliotekininkė B. Markaitienė sakė prisimenanti Barelę dar iš savo vaikystės: „Tokia smulki buvo, inteligentiškos eisenos. Ji visą gyvenimą triūsė prie bažnyčios, ruošdavo mergaites procesijoms gėles barstyti. Mylėjo vaikus, kviesdavosi mus į savo namus, rodydavo drobes, pasakodavo istorijas apie šventuosius. Jos kambarėlyje, pamenu, stovėjo ir maži vargonėliai – fisharmonija, jais ir mums pagrodavo, ir bažnyčioje chorui pritardavo.“

Barboros Jankauskaitės nutapyti paveikslai.

Kakavos spalvos trobelė

Gyvenimas Barboros niekad nelepino – ji, 1915-aisiais bežemių trobelninkų šeimoje gimęs vienas iš 5 vaikų, anksti neteko artimųjų – abiejų tėvų ir 3 brolių. Liko našlaite su vyresne seserimi Magdalena, kurį laiką abi gyveno kartu. Vėliau, jau kolūkio laikais, Barbora savo rankomis, padedant talkininkams, pasistatė trobelę – pati akmenis tampė, pamatus liejo, kalė lentas. Toje trobelėje ji ir baigė savo gyvenimo dienas, – mirė būdama 85-erių. B. Markaitienė atsimena Barboros trobelę visame kaime buvus išskirtinės – kakavos – spalvos.

„Barelė buvo gamtos vaikas: kieme lakstė šuo, katinai, turėjo ožką, buvo prisijaukinusi stirnaitę. Stirnelę šaukdavo Švitros vardu, buvo papuošusi alyviniu kaspinu, vaikščiodavo su ja po kaimą. Iš kur stirna buvo atklydusi ir kaip moteriai pavyko ją prisijaukinti, nežinau. Barbora vienintelė visoje Grūšlaukėje turėjo graikinį riešutmedį: riešutais vaišindavo vaikus, iš jos dovanotų atšakų šie medžiai pasklido po kaimo sodybas“, – kalbėjo Grūšlaukės bibliotekininkė, B. Jankauskaitės gimimo 100-mečio proga kaime surengusi atminimo popietę.

Šią gegužę B. Markaitienė taip pat viliasi surengti dokumentinę parodą apie B. Jankauskaitę savo kaimo bibliotekoje.

Jos žodžiais, buvusi ilgametė Grūšlaukės kultūros namų vadovė Genovaitė Viskontienė yra kalbinusi Barelę 1992-aisiais ir savojo kaimo šviesuolę įamžinusi dokumentinėje kino juostoje.

---

Filosofinę B. Jankauskaitės gyvenseną prieš daugel metų yra atspindėjęs Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys Pranciškus Šernas savo knygoje apie krašto kūrėjus „Kūryba – ne vienspalvė diena“, kurios pavadinimu ir tapo šie Barboros žodžiai: „Kūryba man – ne vienspalvė diena... Kūryba man – didis, gražus ir prasmingas gyvenimas. Kūryba – tai liūdesys ir skausmas, ir įkvėpimo akimirkos. Kūryba man – tikėjimas ir širdies nuojauta. Kai sunku, tuoj imuosi kūrybos, ji – vienintelis mano laimės uostas, į kurį plaukiu, kad pailsėčiau.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas