Eksperimentuoti mėgstantis vienuolyno virėjas per Kūčias broliams būtinai išvirs avižų kisieliaus

Tadas Darulis Pranciškonų vienuolyno virėju dirba jau 9 mėnesius, tačiau 27-erių metų vaikinas tvirtina, kad jokių virėjo mokslų nėra ragavęs ir niekada niekas jo šio amato nemokė.

Dirbti vienuolyno virėju Tadą Darulį pakvietė brolis Benediktas. “Kaip viskas buvo, nelabai ir atmenu. Tik žinau, kad kartą nebuvo virėjo, ir aš paruošiau valgį. Tikriausiai broliams patiko. O gal žodį kokį, kad moku gaminti, pasakė ir mano brolis Evaldas”, - svarstė pašnekovas.

Ruošdamas pietus vienuolyno virėjas Tadas Darulis būtinai verda sriubą, gamina salotas ir antrąjį patiekalą. Be jokių ypatingų išmonių gaminantis kasdienį maistą vienuolyno broliams, Tadas Darulis sako: “Man svarbu gaminti sveikai – kad maistas būtų lengvas, neperkepęs, nesuskrudęs”.

Pirmas patiekalas – pieno mišinys sesutei

“Viskas, kas susiję su maisto gaminimu, mano gyvenime klostėsi kažkaip nuosekliai: specialiai manęs virti niekas nemokė, tačiau pats, stebėdamas, kaip verda mama, kažkaip ir išmokau ruošti valgį”, - kalbėjo Tadas Darulis.

Jis pamena, kaip virtuvėje besisukiojanti mama jam mažam leisdavo paminkyti tešlą, apversti blynus keptuvėje. Tačiau specialiai mama jį, aštuonmetį, pamokė paruošti pieno mišinį seseriai.

“Kažkaip broliai namuose būdavo mažiau, mama dirbo pamainomis ir sunkiai. Seserį daugiau prižiūrėti tekdavo man, o tėvas ką tik buvo miręs. Gatavų mišinių kūdikiams pirkti nebūdavo – reikdavo virti”, - vaikystės dienas prisiminė vienuolyno virėjas.

Jis pamena: kad atsuktų dujų vožtuvą, jam tekdavę pasilypėti ant kėdės. Vaikystėje virtuvėje Tadas šeimininkaudavo ir tada, kai reikdavo pasišildyti mamos pagamintą maistą.

Vienuolyno virtuvė – be didelių išmonių

Kasdien vienuolyne prie pietų stalo susėda koks 10 žmonių. “Būna, kada pietauja ir mažiau brolių. O vasarą, kada vienuolynas sulaukia svečių, tenka valgį ruošti ir trims dešimtims žmonių. Iš esmės valgyti ruošiu kaip gerai didelei šeimai”, - sakė vienuolyno virėjas.

Pietums jis būtinai verda sriubą, ruošia salotų, antrą patiekalą. Dažniausiai jis – iš mėsos, išskyrus penktadienius – tomis dienomis broliai pranciškonai valgo žuvį.

Gausiau ir turtingiau vienuolyne gaminama tik tada, kai laukiama svečių. “Vienuolyno virtuvė – be didelių išmonių. Gaminu paprastai, atsižvelgiu į brolių norus ar skonį. Labai dažnai tenka valgį “pamenkinti” – gaminti neriebiai, su mažiau mėsos”, - kalbėjo Tadas Darulis, teigdamas, kad mėgsta gaminti sveikai. Jam svarbu, kad valgiai nebūtų pervirę, perkepę ar suskrudę.

Labiausiai Tadui Daruliui patinka virti sriubas. Jos – kaskart vis kitokios. Vienuolyno virėjas svarsto: gal taip yra todėl, kad jis specialiai nesimokė virti, nes bet kokioje mokykloj virėjas mokomas paisyti produktų proporcijų.

Sriuba – patiekalas, labiausiai pasiduodantis eksperimentams, kurių esmė – skirtingi prieskoniai.

“Mėgstu valgius gardinti pačiais įvairiausiais pipirais. Broliai, ypač ilgiau pabuvę Italijoje, yra pamėgę raudonėlį, kurį vadina oreganu ir pripažįsta, jog tai - itališkas prieskonis. Man jis – pakankamai lietuviškas”, - savo nuomonę išsakė Tadas.

Dažniausiai vienuolyne pietums patiekiamos sriubos iš daržovių. Kai verdamos mėsiškos - nuo tradicijų virėjas nenutolsta: tada verdami barščiai, kopūstų, makaronų sriubos. “Tai, prie ko lietuviai yra pakankamai pripratę”, - sakė Tadas Darulis, dar sykį patvirtindamas, kad gamina paprastai, be įmantrybių.

Kūčios be kisieliaus – ne Kūčios

Tadas Darulis gerai atmena Kūčias savo šeimoje ir kad seneliai iš mamos pusės, aukštaičiai mokėję gaminti senoviškus Kūčių valgius.

Stalas būdavo užtiesiamas būtinai balta staltiese, po kuria visada būdavę padėta šiaudų.

“Seneliai, kaip ir visi, stengdavosi pagaminti 12 patiekalų. Kad ir ką gamindavo, niekada mūsų Kūčios nebūdavo be avižų, spanguolių kisieliaus ir kūčios, kuri buvo pagrindinis patiekalas”, - prisimena Tadas Darulis.

Dar jo senelis virdavo barščius su džiovintais baravykais. Šie būdavę supjaustyti stambiai, tad kai išvirdavo, sriuboje plaukiodavo pakankamai didelės grybų kepurės. Barščiams burokėliai buvo pjaustomi šiaudeliais, ir sriuba gausiai būdavo skaninama juodaisiais maltais pipirais.

“Nežinau, kodėl senelis taip mėgo juoduosius pipirus. Kai kepdavo mėsą, jų irgi tiek priberdavo…” - apie savo senelio kulinarines aistras kalbėjo Tadas. Kūčia buvo gaminama iš grūdų – juos šutindavo, po to užpildavo medumi saldintu vandeniu, valgydavo su aguonpieniu.

“Kūčią iš esmės kiekvienas, sėdintis prie stalo, pasidarydavo pats: į dubenėlį berdavo kviečių, džiovintų obuolių ar kriaušių, tų pačių prėskučių, kartais – riešutų, ir visa tai užsipildavo aguonų pienu”, - pasakojo vienuolyno virėjas.

Tačiau vienas mėgiamiausių senelio valgių buvo avižų kisielius, kurį jis virdavęs iš avižinių dribsnių. Anot Tado Darulio, kartais kisielius būdavo toks tirštas, kad jį išvertęs iš dubenėlio galėdavai pjaustyti kaip šaltieną.

Avižinį kisielių valgytojai skanindavo tuo pačiu aguonų pienu. Prie rūgštoko avižų kisieliaus reikia priprasti – jį ne kiekvienas mėgsta.

“Man jis – nelabai skanus. O štai brolis Evaldas jį labai mėgsta”, - sakė Tadas Darulis, per Kūčias vienuolyne ketinąs būtinai broliams vienuoliams išvirti avižų kisieliaus, barščių su baravykais ir pagaminti kūčią su vaisiais bei riešutais.

• Rašyti komentarą (1)