Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Po paskaitų - rūpinimasis gyvūnu

  • Dovilė SIMAITYTĖ
  • Kuprinė
  • 2007-11-30

Nors studentai ir neturi nuolatinės gyvenamosios vietos bei tvirto gyvenimo pagrindo po kojomis, tačiau ne vieno jų namuose savo iš paskaitų grįžtančio šeimininko laukia augintinis.

„Norisi kažkuo rūpintis“, - taip priežastį, dėl kurios įsigijo gyvūnus, įvardino kretingiškiai studentai, savo laikinų namų jaukumą kuriantys didmiesčiuose.

Kaune studijuojanti Rūta Šilianskytė daugiau kaip metus augina šinšilą Balu. Mergina tvirtino, kad ji prie Balu triukšmavimo naktimis taip įprato, kad tik jį girdėdama miega ramiau.

Mėgsta tupėti chalato kišenėje

„Anksčiau maniau, kad augintinis tik apsunkintų gyvenimą. Juk studentas – žmogus be vietos, tenka važinėtis namo“, - sakė kretingiškė Rūta Šilianskytė, kuri daugiau negu metus savo studijų mieste Kaune augina šinšilą vardu Balu.

Šį pūkuotą gyvūnėlį Rūtai padovanojo draugė, pati irgi auginanti šinšilą. „Iš pradžių paprašė laikinai prižiūrėti šinšilą, bet jau tada draugė tikėjosi, kad gyvūnas pas mane liks visam laikui“, - istoriją prisiminė Rūta.

Kai prasidėjo mokslo metai, Kauno technologijos universitete viešąjį administravimą studijuojanti mergina iš Kretingos į Kauną atsivežė ir Balu. Rūtos bendramokslė, su kuria ji nuomojasi dviejų kambarių butą, džiaugėsi nauju buto gyventoju ir padeda jį prižiūrėti.

„Dabar yra kas visada laukia manęs grįžtančios namo. Jei esu geros nuotaikos, pažaidžiame su Balu, jei blogos – tai nusiraminu jį paglostydama. Gyvūnas jaučia emocijas ir į jas reaguoja. Kartais, atėjus svečiams, Balu ima cypsėti – kelia pavydo scenas, kad jam skiriu mažiau dėmesio“, - juokėsi mergina.

Kartais vaikščiodama po namus Rūta Balu tiesiog įsideda į chalato kišenę. Balu tai labai patinka – ramiai tupi kišenėje ir iškišęs galvą dairosi aplinkui. Kartais Rūta savo augintinį paleidžia pabėgioti po kambarį. Tuo metu mergina akylai seka šinšilą, nors kartą jam ir pavyko pakramsnoti laidų. Susiradusi informacijos apie šinšilų auginimą, Rūta Balu šiek tiek išdresavo.

Nors šinšila šeriama specialiu maistu, tačiau ji labiausiai mėgsta riešutus, razinas, erškėtuoges ir avižinius dribsnius.

Rūtai teko apsiprasti ir su Balu triukšmavimu naktimis. „Kadangi miegu kaip užmušta, man jo brazdėjimas netrukdo. Jį girdėdama net ramiau miegu“, - sakė pašnekovė.

Jei Rūta savaitgaliui važiuoja į Kretingą, ji Balu narve palieka daugiau maisto, įpila daugiau vandens. Tačiau praėjusią vasarą Balu teko likti Kaune, o Rūta grįžo į Kretingą.

Šinšilą per vasarą pasikeisdamos prižiūrėjo dvi Rūtos draugės.

Kai rudenį Rūta grįžo į Kauną, ji vėl pasiėmė Balu. Tačiau gyvūnas buvo šiek tiek susirgęs. „Mėnesį stebėjau, kas vyksta, išgirdusi neįprastą bruzdėjimą, keldavausi ir naktimis. Glostydavau Balu pilvą, nes nuo šilumos jis nusiramina“, - pasakojo pašnekovė. Ji šypsodamasi prisiminė, kaip kartą naktį beglostydama šinšilą prie narvo buvo ir užmigusi.

Susirūpinusi augintinio sveikata, Rūta pirkti vaistažolių ėjo į vaistinę. „Man pasisekė, kad vaistininkė taip pat augina šinšilą, todėl ji patarė, kaip gydyti“, - sakė Rūta.

Tačiau vasarį Rūta šinšilą patikės močiutei, nes pati persikraustys į Vilnių, kur atliks studijų praktiką. „Atiduoti Balu visam laikui nebegalėčiau, tačiau dabar tai geriausias sprendimas gyvūnui, nes nežinau, kur įsikursiu vėliau“, - tvirtino Rūta.

Prieš pasivaikščiojimą – prie veidrodžio

Kaune vieno kambario butą nuomojasi karteniškės Danguolė Augutytė ir Toma Mickutė. Tačiau jų namuose laksto ir šešių mėnesių amžiaus prancūzų buldogas vardu Mėta.

Tikroji Mėtos šeimininkė – Toma, tačiau prižiūrėti mažąjį keturkojį tenka ir Danguolei.

Rytais pavedžioti šuns keliasi Toma, o popiet grįžusi namo anksčiau, su Mėta į lauką keliauja Danguolė.

„Būna, kad nėra laiko, spaudžia reikalai, tačiau vis tiek einu Mėtą pavedžioti. Juk ir pačiai gerai 5-10 min. pasivaikščioti“, - sakė Danguolė, Kauno technologijos universitete studijuojanti viešąjį administravimą.

Danguolė pasakojo, kad iš pradžių Mėta nemokėjo paprašyti išleidžiama į lauką ir balutes padarydavo namie. Kartą mergina rado pridergtą savo lovą. „Buvo pikta, kalbėjome su Toma, ką daryti, bet po kurio laiko Mėta pati susiprato. Matyt, pastebėjo, kad mes išeidamos iš namų pastovime prie veidrodžio. Tai dabar prie jo, o ne prie durų stovi, kai nori pasivaikščioti, ir laukia, kol ją aprengsime. Kadangi tai - jautrus šalčiui gyvūnas, Tomos mama Mėtai numezgė megztinį“, - kalbėjo Danguolė. Ji juokėsi, kad kiti žmonės, pamatę vedžiojamą mažą juodos spalvos prancūzų buldogą, jį vadina šikšnosparniu.

„Mums Mėta tikrai kaip mažas vaikas. Kadangi dabar ji, pažaidusi sniegu, susirgo, Toma ją parvežė namo į Karteną. Susirašinėjam su Toma, klausinėju, kaip sekasi Mėtai. Jos man čia trūksta“, - sakė Danguolė. Į Karteną Mėta važiuoja ir tada, kai Vytauto Didžiojo universitete prancūzų filologiją studijuojanti Toma savaitgaliui grįžta pas tėvus.

Danguolė tvirtino, kad keturkojis namuose daiktų negraužia – turi daug savo žaislų, ypač mėgsta kandžioti pliušinį žaislą.

Nors Mėta reikalauja daug dėmesio iš merginų, laksto aplink jas, kartais anksčiau pažadina rytais, tačiau Danguolė džiaugėsi mažuoju gyventoju, kuris pralinksmina ją, grįžusią namo pasitinka.

Činčiko auginimas buvo atrakcija

Metus gyvūną teko auginti ir kambariokams kretingiškiui Artūrui Kniukštai bei rūdaitiškiui Gintautui Butkui. Gyvendami trijų kambarių bute kartu su dar trimis merginomis, vaikinai jų nuomonės dėl augintinio neklausė. Gintautas pats nuėjo į turgų ir nupirko žiurkėną. Kadangi šis gyvūnas buvo nedraugiškas, jį Gintautas grąžino pardavėjui ir po kurio laiko įsigijo kitą žiurkėną, kuris gavo Činčiko vardą.

„Ant šaldytuvo kabojo skelbimas: „Pašerkit žiurkėną“. Todėl jį prižiūrėjo visi, nors Gintautas daugiausiai rūpinosi“, – sakė Artūras. Jis juokdamasis prisiminė, kaip pats žiurkėną buvo pamiršęs pamaitinti. Keturias dienas prabadavęs žiurkėnas prisikišo pilnus žandus maisto, kurio pagaliau gavo.

„Ką labiausiai atsimenu – kaip naktimis cypdavo žiurkėno ratelis, kuriame jis bėgiodavo. Todėl nors kartą per savaitę ratelį patepdavome aliejumi, kad taip necyptų. Bandėme pakeisti žiurkėno įpročius – žadindavome dieną, kad jis naktį norėtų miego. Tačiau mums nepavyko – jis vis tiek bėgiodavo naktimis“, - pasakojo Artūras.

Vaikinai žiurkėną paleisdavo palakstyti, kai valydavo narvą. Tačiau kartą žiurkėnas pabėgo ir dingo kelioms dienoms. Tikėdamiesi, kad Činčikas grįš, Gintautas su Artūru narvą padėjo ant grindų. Vieną rytą Artūras žiurkėną pastebėjo tupintį po šaldytuvu, tačiau nespėjo jo pagauti. Tada vaikinai iš maisto gabaliukų nuvedė kelią nuo šaldytuvo iki narvo. Taip žiurkėnas pats sugrįžo į narvą.

„Jau manėme, kad jo nebesulauksime, jis išėjo su savo kolegomis – kitomis pelėmis“, - juokavo Artūras.

Šiuo metu Činčikas patikėtas Gintauto sesės globai. Kadangi vaikinams teko išsikraustyti iš nuomojamo buto, jie laikinai apsigyveno pas Gintauto gimines, paniškai bijančias graužikų. Dabar Vilniaus universitete visuomenės sveikatą studijuojantis Gintautas ir Vilniaus universiteto ekonomikos specialybės ketvirtakursis Artūras gyvena bendrabutyje – čia sąlygų auginti žiurkėną taip pat nėra.

„Norėjosi kažkuo rūpintis. Aš svajojau apie šunį, bet jam auginti nebuvo sąlygų, o žiurkėną reikėdavo nedaug prižiūrėti.

Mums jį pašerti ar leisti pabėgioti būdavo kaip atrakcija. Visiems Činčikas patikdavo: atėję draugai irgi su juo žaisdavo.

Vis dėlto dabar žiurkėnui nebeturėtume laiko“, - pripažino Artūras.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas