Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė įsitikinusi: vietovardžiai – labai svarbūs istorijos liudininkai. Tai įrodo ir faktas, kad okupantai, užkariavęs svetimas žemes, stengiasi pakeisti ten esančius senuosius vietovardžius.

Kūlgrinda iš vietų vardų

Per savo mokslinio darbo metus – daugiau nei ketvirtis amžiaus dirbta vyresniąja moksline bendradarbe tuometiniame TSRS Mokslų akademijos kalbotyros instituto Leningrado skyriuje, vėliau dešimtmetis Klaipėdos universitete, vadovauta Slavistikos, vėliau – Baltistikos centrui, – kalbininkė, baltistė Jūratė Laučiūtė ne vieną mokslinį darbą skyrė būtent vietovardžių tyrinėjimams. Dabar ji šia tema rengia pranešimą Lietuvių kalbos instituto rengiamai IV tarptautinei mokslinei Aleksandro Vanago konferencijai, o birželį pranešimą „Kūlgrinda – kelias į praeitį“ skaitė Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus bibliotekos Darbėnų skyriaus rengtoje vietovardžių metams skirtoje konferencijoje.

Kuo kūlgrinda susijusi su vietovardžiais? Pasak J. Laučiūtės: „Pasitelkę vaizduotę, galime pavaikščioti žemaitiška kūlgrinda ir mes, net ir kojų nesušlapę. Tam tereikia vietoj akmenėlių grįsti, dėlioti taką iš įvairiausių vardų, pavadinimų, ir tais „kūlales“ galėsime nukeliauti toli toli, ir nueitas atstumas bus matuojamas ne tik kilometrais, į tolį ar į plotį, bet ir metais, ir šimtmečiais – atgal, į praeitį.“

„Kai kurių vietovių, upių ir upelių pavadinimų reikšmė aiški ir mums, šiandienos žemaičiams, lietuviams. Pavyzdžiui, Akmena, Šventoji. Kiek pasukę galvą, išsiaiškintume, ir kodėl Tenžė pavadinta Tenže – prisimintume veiksmažodžius tęžti, tižti – „klampiai išskysti“. O juk dar ir dabar Tenžės slėnyje vietomis išlikę durpynų, pelkėtų, klampių vietų. Bet ką reiškia tokie upių pavadinimai, kaip Ronžė, Minija, Salantas ar pagaliau Darba? Bepigu girtis, kad Darbėnai – miestelis, kur gyvena darbštūs žmonės. Bet vargu ar Darba reiškia „darbščią upę“.Galiu jus užtikrinti – remdamiesi vien žemaitiškais, lietuviškais žodžiais ir jų reikšmėmis, daugelio mūsų upių pavadinimų taip ir liktume nesupratę“, – pasakojo kalbininkė.

„Kodėl? – pratęsė ji. – Ogi todėl, kad mes, žemaičiai, lietuviai esame palikuonys labai senų genčių, kurios atsikraustė į šituos kraštus taip seniai, kad net sunku protu įsivaizduoti, maždaug prieš 3–4 tūkstančius metų, ir ta kalba, kuria kalbėjo anie mūsų protėviai, davę pavadinimus vietinėms upėms ar ežerams, per tą laiką labai pasikeitė.“

Nagrinėdama per Darbėnus tekančios Darbos pavadinimą, filologė sakė, jog vandenvardis prašyte prašosi būti siejamas su žodžiu darbas, kuris padarytas iš veiksmažodžio dirbti, bet ne iš dabartinės, žemaitiškai-lietuviškos to veiksmažodžio reikšmės, o iš senesnės, kuria tą žodį galėjo vartoti kuršiai bei kitos mums giminiškos gentys: „plėšti, pinti, lenkti“. Palyginimui galima prisiminti sanskrito drbhati, reiškiantį „vynioja, lenkia, pina“, rusų kalbos ????? „plėšinys, naujiena“. Taip, besiaiškindami kad ir vienos mažos upelės pavadinimo kilmę, mes sužinome, jog mūsų kalba yra giminiška labai toli Azijoje kažkada gyvenusiai senųjų indų tautai, kalbėjusia ir rašiusia sanskrito kalba.

Baltų pėdsakai slavų žemėse

„Jūs žinote, kad į Darbą įteka upelis, vardu Upalis, o ką pagalvotumėte, žemėlapyje pamatę, jog iš dešinės į Okos upę, tekančią per Europinės Rusijos šiaurinę ir centrinę dalį, įteka intakas, vardu Upa?“ – teiravosi kalbininkė. – Atsirado rusų mokslininkų, kurie, žinoma, nieko nebuvo girdėję apie Darbos intaką Upalis, bet visgi šiek tiek gaudėsi baltų kalbose, ir buvo girdėję žodį „upė“, latvių „upa“, prūsų „ape“.

Sieti rusų upės Upa pavadinimą su šiais baltiškais žodžiais išdrįso garsus rusų baltistas, slavistas profesorius Vladimiras Toporovas, ir kai tame pačiame Okos baseine vėliau tiek pats V. Toporovas, tiek ir indoeuropeistas profesorius Jurijus Otkupščikovas aptiko dešimtis kitų baltiškos kilmės upių, ežerų, net gyvenviečių pavadinimų, šiandien jau niekas nebeabejoja, jog kažkokios baltų gentys tikrai kažkada buvo nusikrausčiusios itin toli į rytus, iki Volgos, ir paliko daug pėdsakų vėliau į tas žemes atsikrausčiusių slavų (rusų) ir finougrų genčių kalbose.

„Ilgėliau pasisukioję po Okos baseiną, kaip tai padarė rusų mokslininkai V. Toporovas su J. Otkupščikovu, o paskui juos nusekiau ir aš, surasime dar daugiau pavadinimų, kurie turi giminiškus atitikmenis Lietuvoje ar Latvijoje, ar kitose senosiose baltų žemėse“, – kalbėjo J. Laučiūtė, paminėjusi, jog Okos baseine sudurtinių hidronimų su baltų ap(e)-up(e)-upė pasirodė besą per trisdešimt. Be to, tame baseine yra ir kitų vandenvardžių, labai panašių į Lietuvoje ar Latvijoje tekančių upių ir ežerų pavadinimus: ???-???, ?????, ?????, kurių pavadinimuose galima įžiūrėti etimologinį ryšį tiek su lietuvių „pilis“, tiek ir su žemaičių „pylė“ (antis).

„Grįžkime į mūsų rajoną, – kvietė filologė. –Turbūt, jau atkreipėte dėmesį, kad aplinkui pilna sudurtinių upėvardžių su antruoju dėmeniu – upis/upė, pavyzdžiui, Minijos intakai Kūlupis, Prūdupis, Kalnupis, Kisupė, Pilsupis ir kiti. Kodėl aš taip daug dėmesio skiriu sudurtiniams upėvardžiams su antruoju komponentu – upis? Dėl to, kad jie gali būti liudininkai tų labai labai senų laikų, gal antro, gal net trečio tūkstantmečio prieš Kristų erą, kai žemėse prie rytinės Baltijos pramaišiui gyveno suomių ir indoeuropietiškosios baltų protėvių gentys. Ir antra – todėl, kad, savo ruožtu, naršydami po Rytų Europos geografinių pavadinimų žodynus ir mėgindami sučiupti tokius upėvardžius, kurių antrajame komponente slapstytųsi baltiškoji upė/ape, mes papildome, praplečiame savo žinias apie tas teritorijas, kuriose senų senovėje gyveno mūsų protėviai – jau mums nebepažįstamos baltų gentys.“

Savo pranešime J. Laučiūtė nagrinėjo ir kitus vietovardžius bei vandenvardžius, pateikdama etimologiškai pagrįstą jų kilmę: Minija, Pasertupis, Prūdgalis, Medšarkė, Grūšlaukė. Beje, Palanga kildinama toli gražu ne nuo „palangės“. Baltų kalbose yra daug vietovardžių, kuriuose nesunkiai galima išskirti šaknį Pal-/Pel-. Jie kildinami iš fiziografinių terminų: lietuvių pal? „bala, raistas, pelkė“, p?lios „užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai“, latvių palas, paļas „pelkėtas ežero krantas“, paleja „žemuma, slėnis“, pali „potvynis, išsiliejimas“. Iš žodžio palios kildinama ir baltarusiškoji Polesė, beje, toli gražu ne vienintelis vietovardis Baltarusijoje, galintis turėti baltišką, jotvingišką ar galindišką kilmę. Jų čia dar daugiau, negu Rusijoje, Okos baseine.

„Man vienas gražiausių upių vardų – Nemiga, kuri teka per Baltarusijos sostinę Minską“, – sakė J. Laučiūtė, pridūrusi, jog per Rusijos sostinę Maskvą teka upelis, kurio pavadinimą kai kurie rusų mokslininkai irgi laiko baltiškos kilmės: Neglinnaja, galbūt, su tuo pačiu priešdėliu-neiginiu, kaip ir Ne-miga, ar kalnas mūsų rajone Ne-garba/Na-garba, upė Nevėžis“.

Ragino atkurti senuosius pavadinimus

Apibendrindama pranešime išdėstytą medžiagą, J. Laučiūtė sakė, jog eidami vietų vardų kūlgrinda, galime atsekti vietovardžius kūrusių žmonių tautybę, kokia kalba jie kalbėjo, iš kur ir į kur keliavo. Ypač tai svarbu, kai aiškinamės istoriją tų senų seniausių laikų, kai neturime rašytinės istorijos, ir apie istoriją mes sužinome netiesiogiai, iš archeologinių radinių, iš žemėje randamų materialinės kultūros nuolaužų: papuošalų, indų, skulptūrų, laidojimo vietų, – ir iš vietovardžių, ypač – upėvardžių. Taip sužinom, kad Vidurio Rusijoje, iki joje apsigyvenant rusams, gyveno suomių ir baltų gentys. Baltų gentys gyveno ir visoje dabartinės Baltarusijos teritorijoje, todėl kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad baltarusių tauta susideda iš dviejų komponentų: baltiškojo ir slaviškojo. J. Laučiūtė akcentavo, jog vietovardžiai – labai svarbūs istorijos liudininkai. Tai rodo ir tas faktas, kad kai kurie itin agresyvūs užkariautojai, okupantai, užkariavę svetimas žemes, stengiasi pakeisti ten esančius senuosius vietovardžius, kuriuos kūrė tose žemėse nuo seno gyvenusi tauta, savais. Vieni tai daro palyginti švelniai, kaip darė vokiečiai, nukariavę Prūsiją. Vietoj Tilžė – Tilzit, vietoj Ragainė – Ragnit, vietoj Gumbinė – Gumbinen. O kai tą patį kraštą užėmė rusai, jie visus gyvenviečių vardus totaliai pakeitė rusiškais, ir vietoj Gumbinės šiandien turime Gusevo, vietoj Tilžės – Sovietsk.

„Todėl, jei norime išlikti kaip lietuvių tauta, būtina rūpintis ne tik lietuvių kalba, bet ir vietovardžiais, juos rašyti ir tarti teisingai, taip, kaip rašė ir tarė mūsų tėvai ir protėviai. Būtent todėl reikėtų atstatyti ir Impiltis, o ne Įpiltis, ir Medšarkė, o ne Medšarkiai, ir Medamiškiai, o ne Medomiškiai“, – ragino humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė.

Marija MAČERNYTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas