Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Žmogaus gyvenimo ciklas pagal šventojiškių tradicijas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-10-26

Lietuvos ir Latvijos pasienyje įsikūrusios Šventosios gyventojai, vadinami kuršininkais, iki šiol išsaugojo savitus papročius, kuriuose persipina liuteronų, pagonių bei savitas, pajūrio gamtos suformuotas požiūris į gyvenimą bei jo vertybes.

Amžinas žmogaus gyvenimo ciklas - gimimas, branda ir mirtis. Šventojoje gimęs, augęs ir iki šiol gyvenantis kraštotyrininkas, archeologas bei kolekcininkas Mikelis Balčius papasakojo, jog savo krašto giminių švenčių bei tradicijų Šventojoje žmonės dar tvirtai laikėsi iki praėjusio amžiaus vidurio.

Mergaitėms – tik moterys krikštamotės

Šventojiškiai pagal tikėjimą yra liuteronai, todėl gimusį vaiką krikštija liuteronų pastorius. Berniukui, M.Balčiaus žodžiais, parenkama kūma ir kūmas. O mergaitėms – dvi kūmos: didžioji ir mažoji. Iki bažnyčios mergaitę rankose laiko mažoji kūma, o įžengus į bažnyčią perduoda ją didžiajai kūmai.

„Krustuvas“ (krikštas) – tai įvedimas į krikščionių bendruomenę. Prie krikštynų vaišių stalo svečiai giedodavo „krustuvu dziesmas“ – krikšto giesmes, kurios ligi šiol – kupinos misticizmo. Giesmėmis stengiamasi palenkti dievus, kad vaikui dovanotų gerąsias savybes – darbštumą, sąžiningumą, - kalbėjo M.Balčius. – Dievams buvo pavedama globoti vaiką. Du pagrindiniai kuršininkų dievai – Dievas, prilygstantis lietuvių Perkūnui, bei likimo deivė Laima – nulemia vaiko likimą. Lietuvių Perkūnas žmogaus lemčiai neturėjo tiek galių, kiek kuršininkų Dievas. Kiek giesmėmis išprašysi abiejų dievų malonių, tiek jų atiteks vaikui“.

Konfirmacija arba Sutvirtinimo sakramentas kuršininkų gyvenime turėjo itin svarbią reikšmę: 16-17 metų jaunuoliai bažnyčios akivaizdoje pasižadėdavo gyventi pagal Dievo įsakymus ir jau galėdavo ieškotis poros. Po konfirmacijos jaunuolis ar jaunuolė įgaudavo nerašytą teisę eiti į jaunimo gegužines. Ten saviškiai jaunuolį įvesdindavo į savo bendruomenę ir ta proga laukdavo jo vaišių.

Vogdavo iš jaunosios kiemo

Prieš vestuves, anot M.Balčiaus, jaunosios ir jaunojo svitos susitikdavo prie bažnyčios: mergos vaikiams į atlapą įsegdavo kaspinus, ir išsirinkdavo sau porą. Po sutuoktuvių ceremonijos jaunimas eidavo vaišintis į smuklę. Po to jaunosios ir jaunojo svečiai sėsdavo į savo vežimus ir dardėdavo vaišintis atskirai: jaunosios pulkas – į jos, jaunojo – į jo namus.

Įdomieji vestuvių įvykiai pradėdavo rutuliotis į dienos pabaigą: jaunosios svečiams besivaišinant, atvyksta jaunasis su savo svita. Jaunasis pasiima jaunąją ir vežasi pas save su visu jos kraičiu. „Kraunant kraitį, jaunojo svita iš jaunosios kiemo stengdavosi nugriebti kuo daugiau. Tačiau vagimis jų niekas neapšaukdavo. Todėl jaunosios tėvai stengdavosi suslapstyti kieme daiktus, slėpdavo netgi vištas ir gaidžius“, - pasakojo kraštotyrininkas.

Prieš įvedant jaunąją į namus, ji turėdavo apauti basas anytos kojas. Prie durų pastatydavo šluotą, ir anyta, lyg netyčia, stengdavosi ją nuversti. Jeigu jaunoji pakėlė šluotą – reiškia, bus tvarkinga šeimininkė, jei peržengė – bus „pajuodžarga“ ir bendras gyvenimas nesiseks. Jaunoji savo rankų darbo dovanomis - rankšluosčiais, kojinėmis, audeklais, pirštinėmis - turėjo apdovanoti kiekvieną jaunojo giminės atstovą.

Įeinant į anytos namus buvo aukojama dvasioms. Turbūt todėl, samprotavo M.Balčius, šiandien yra išlikęs paprotys pasitikti jaunuosius su duona ir druska.

Iki pusiaunakčio jaunajai buvo nusegamas mirtų vainikas ir perduodamas vyriausiai pamergei. Tai reiškė, kad nekaltybės simbolis pereina kitai merginai.

Prieš paskutinę kelionę – gražiausi apdarai

Mirties apeigas kuršininkai skirstė į tris dalis: „glabašan“ – guldymas ant lentų, „budynė“ – vakarojimas prie mirusiojo ir „kapi“ – karsto nuleidimas į duobę.

Ant lentų paguldytą mirusįjį kuršininkai pirmiausia apiplaudavo. Manyta, kad miręs žmogus išsiruošia į didingą ir dar nepatirtą kelionę anapus. O prieš keliones žmogui juk būdinga švariai nusiprausti ir apsirengti pačiais gražiausiais rūbais. Netekėjusios merginos, tarsi Dievo nuotakos, būdavo aprengiamos baltais drabužiais. Sutuoktiniams būdavo būtinai užmaunamas žiedas, netgi jei jo šiaip ir nenešiojo. Kartais prie mirusiojo šono būdavo padedama maldaknygė, kaip tvirto tikėjimo ženklas.

Laidotuvių apeigoms vadovaudavo sakytojas, kuris užvesdavo giesmes ir skaitydavo Šventąjį Raštą. Jeigu šeima gyveno prabangiau, palaidoti mirusįjį pasikviesdavo pastorių.

Archeologiniai kasinėjimai, kaip tvirtino M.Balčius, įrodė, jog šventojiškiai vyrai iki XVII a. buvo laidojami su diržais, ant kurių būtinai kabodavo peiliukai. Peiliukas rodė ir kuršininko gebėjimą gintis, ir tam tikrą jo bei visos tautos kultūros lygį: šakutės tuo metu buvo retenybė netgi mirtingųjų gyvenime.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas