Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Piešdamas protestavo prieš suvaržymus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-03-08
Kretingiškio Vytauto Ruzgailos šeima jo jaunystėje gyveno Pranciškonų gimnazijoje, kur besimokant atsiskleidė jo gebėjimas piešti karikatūras. „Tai paveldėjau iš savo tėvo: mažai kam žinoma, kad mano tėvas, žinomas treneris Stasys Ruzgaila labai gražiai piešdavo“, – tikino kretingiškis.

Laisvasis menininkas 60-metis kretingiškis Vytautas Ruzgaila, kurio pomėgis – piešti, o darbas – drožti iš medžio, gaminti baldus ir juos restauruoti, tikino esąs laimingas, gyvendamas Kretingoje, kur prabėgo jo jaunystė su laisvės siekiu, noru gyventi nevaržomam. Menininkas neslėpė, jog praeitis ypač atgijo po to, kai anapilin neseniai iškeliavo jo tėvas pedagogas ir žinomas šalies krepšinio treneris Stasys Ruzgaila.

Studijas baigė be diplomo

V. Ruzgailos drožti darbai – koplytstulpis Lietuvos 1000-mečio ąžuolyne, sūpynės „Meška“ bei „Žuvys“ – papuošė Nasrėnų Motiejaus Valančiaus gimtinės sodybą, o ąžuoliniai vartai, vaizduojantys populiarius žemaičių gyvūnus – žalčius, suopį ir apuoką – Kartenos girininkiją. O paties menininko sodybą Padvariuose, palei senąjį Akmenos tiltą, iš kitų išskiria vėlgi drožti žemaitiški akcentai – meška, lydeka ir dvi pelėdos.

V. Ruzgaila pasidžiaugė, jog likimas, iš Kretingos kone dviem dešimtmečiams nubloškęs jį į Vilnių, vėl sugrąžino į gimtinę, kur šiandien jis galįs kurti niekieno nevaržomas, įsipareigodamas tik sau ir užsakovams. Skirtingai negu buvo jo jaunystėje.

Vyras su pašaipia gaida prisipažino, jog jis esąs profesionalus menininkas, bet be diplomo. 1986-aisiais, prieš pat Atgimimą, jis baigė studijas Vilniaus dailės institute, į kurį įstojo tik iš trečio karto. Tačiau diplomo neėmęs dėl to, kad protestavęs prieš mokslinio komunizmo discipliną ir baigiamąjį egzaminą, kurie, griūvant sovietų sistemai, jam atrodė absurdiški. „Dėstytojos klausdavau, ar ji pati tiki tuo, ką pasakoja. Išvarė iš egzamino. Baigiau interjero dizainą, bet diplomo neturiu. Sakiau – nenoriu raudono, imsiu, kai duosit žalią arba trispalvį“, – neslėpė vyras.

„Per pamokas, kai darydavosi nebeįdomu, rankos pačios imdavo piešti, o akys pirmiausiai krypdavo į mokytojus. Taip gimė daugybė jų šaržų, kuriuos tebesaugau ligi šiol“, – atviravo V. Ruzgaila.

] Ugnį į save – dėl karikatūrų

Vytauto gebėjimas piešti ir protestai prieš suvaržymus pasireiškė dar besimokant Kretingos vidurinėje mokykloje, dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, kurios fligelyje jų šeima kurį laiką gyveno.

„Mokytojams buvau tarsi rakštis: per pamokas nepaleisdavau iš rankų pieštuko – taip gimdavo jų šaržai, dėl kurių esu nesyk nukentėjęs. Karikatūros nebuvo vulgarios, bet atitiko būdą, pravardes – šiandien mokytojai tik pasijuoktų. Per išleistuves nupiešiau išdidintas mokytojų karikatūras ir pritvirtinom prie balkono, bet mokytojai nesuprato ir kilo skandalas“, – prisiminė V. Ruzgaila.

Jis sakė, jog mokytojai ant jo „akį pakabinę“ jau tada, kai jis garsiųjų „Bitlų“ laikais pasisiuvo maišelį knygoms, ant jo viršaus nusipiešė Anglijos ir Amerikos vėliavas, o tarp jų – senovinį „Ford“ automobilį. Tą maišelį vienas šiandien jau garbaus amžiaus mokytojų iš jo atėmė.

„Pasakiau, kad nebeisiu į pamokas, nes mane apvogė. Sakė – eisim pas tėvą. Tėvas prašydavo gražiuoju, kad baigčiau kvailioti, jis nedrįsdavo dėl manęs nė į mokytojų kambarį eiti. Pasakiau, kad tėvo nėra, namie – tik šuo. Įvykis baigėsi tuo, kad vakare vedžiojant šunį, privažiavo milicijos „varonokas“, išlipo kariškis ir liepė, nieko tėvui nesakant, ateiti į miliciją. Pasiūlė bendradarbiauti su saugumu. Buvau drąsus, šiandien galvoju, kad dėl tėvo, pasakiau – jūsų šuneliu nebūsiu. Liepė pagalvoti, sakė – be mūsų niekur neįstosi“, – atgimė ryškūs pašnekovo prisiminimai.

Vytauto Ruzgailos drožiniai, puošiantys mūsų kraštą.

Nebuvo komjaunuolis

V. Ruzgaila išsyk po mokyklos pabandė stoti į Dailės institutą, bet jam pasakę – žinom, Ruzgaila iš Kretingos. Ir dar ne komjaunuolis. Klasėje tarp vaikinų tik dviese su Pranu Razmumi, dabartiniu Kultūros centro vadovu, nestoję į komjaunimą. Sužinojo, kad paskirtas tarnauti povandeniniame laive, tačiau nuo tarnybos išsuko medicinos seserimi dirbusi jo motina Elvyra.

„Negalėjau peržengti per save, – jokiai partijai nepriklausė nei mano tėvai, nei seneliai. Tėvas nuo 1946-ųjų, kai trūko mokytojų, mokė vaikus piešti. Mažai kam žinoma, kad jis piešė labai gražiai, aš tą gebėjimą paveldėjau iš jo. Vėliau tėvas neakivaizdžiai baigė kūno kultūrą, pats dalyvavo statant mokyklos sporto salės priestatą. O mano senelis, mamos tėvas Vladas Laurinavičius, smetonmečiu buvo Bajorų muitinės viršininkas“, – pasakojo V. Ruzgaila.

Todėl stojęs į technikos mokyklą ir tapęs fotografu. Būdamas gabus dailei, įsidarbino dailininku tuometinėje Kretingos proftechninėje mokykloje – dekoravo jos sienas, įrengdavo kabinetus, tapė plakatus.

Žemaičiui geresnės vietos nėra

Iš trečio karto bandęs laimę, visgi įstojo į Dailės institutą ir po studijų pasiliko Vilniuje – įsidarbino Nacionaliniame muziejuje. „Su savo vadove Birute Kulnyte rėždavom žemaitiškai, niekas aplink mūsų nesuprasdavo“, – prisiminė kretingiškis.

Per 18 sostinėje praleistų metų jis dirbo maisto prekybos reklamos srity, dviese su Audriumi Dimavičiumi buvo atidarę dizaino studiją ir kūrė baldus, interjerą – užsieniečiams įrengė garsųjį „Indigo“ klubą, su bendraminčiais surengė pirmąją oro balionų šventę Vingio parke.

„Uždusau Vilniuje: nuo darbo ir buities, gatvėse bemačiau tik šaligatvio plyteles. Amžinai skubančioje minioje pasijusdavau tarsi futbolo kamuolys. Valandos kamščiuose – pasidarė gaila savęs ir man duoto fiksuoto gyvenimo laiko. Grįžau į Kretingą – ir nuo pirmo oro gūsio atsigavau, vaikščiodavau numylėtais paprūdžiais, ir man atrodė, kad žemaičiui geresnės vietos pasaulyje nėra. Kelias atvedė į vaikystės takus, prie dvaro ūkvedžio namo, šalia kurio ir įsikūriau“, – atviravo kretingiškis.

Ligi šiol nepripažįsta rėmų

„Institute mus mokė kanonų – menas buvo įspraustas į rėmus, o dabar galiu daryti tai, ko geidžia širdis. Aš nesu kovotojas, bet manęs niekas nepastumdys. Apdovanojimų ir titulų man nereikia, – atsakė paklaustas, ar neketina tapti Tautodailės sąjungos nariu. – Tai – vėlgi kažkoks rėmas.“

Atvirauti apie praeitį, pašnekovas sakė, nusprendęs dėl to, kad iš kretingiškių atminties neišnyktų Ruzgailų pavardė: „Tėvo auklėtiniai skynė pergales krepšinio olimpe. Man taip pat teko žaisti krepšinį vienoje komandoje su klasės draugais – mūsų 1977-ųjų laidos A klasės komanda buvo pasivadinusi „Smogikais“, buvome labai vieningi – žaidžiau su Algiu Paulausku bei šviesaus atminimo Mindaugu Valančiumi. Bet mane labiau viliojo drožyba – ant pieštuko galo draugams palikau daugybę išdrožtų jų karikatūrų.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas