Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Sodas – lyg margaspalvė laboratorija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-02-22
Sodininkas mėgėjas Augenijus Kažukauskas sakė iš pradžių sodyboje tik sodindavęs retus medžius, o vėliau ryžosi eksperimentuoti juos skiepijant.

Palangos prieigose, Rytų kvartale, įsikūrusio 66-erių Augenijaus Kažukausko sodas pavasarėjant, kol medžių šakos dar nuogos, iš aplinkinių sodybų niekuo lyg ir neišsiskiria. Tačiau jame jau atgimė vyksmas: šeimininkas pjausto ir ruošia skiepūglius, kuriuos, atšilus orams, ketina įskiepyti į kitus sodo medžius.

Paskiepyti – per minutę

„Skiepūglius laikau šaldytuve, 2-3 laipsnių šilumoje, nors mokslų daktaras agronomas Algirdas Amšiejus sako, kad geriausiai juos įbesti į sniegą. Kol šis nutirpsta, šyla ir oras, pradeda cirkuliuoti medžių syvai, bręsti pumpurai – tada jau galima įskiepyti šakeles“, – kalbėjo savamokslis selekcininkas A. Kažukauskas, pagal profesiją – inžinierius energetikas.

Vyras sakė, jog skiepyti pradedąs tuomet, kai jau nebesitikima šalčių. Anksti įskiepyti yra gerai, nes įskiepis turįs daugiau laiko sutvirtėti ir pasiruošti ateinančiai žiemai. Jis skiepija paprasčiausiu būdu – sudurdamas įskiepio ir poskiepio šakeles, – geriausiai, kai atitinka abiejų storis.

Tačiau, selekcininko žodžiais, reikia įdėmiai apžiūrėti, ar nepašalusi įskiepio šakelė. Įskiepiui jis nugnybia jauną šakelę, geriau – iš pietinės sodo pusės. Šakelėje palieka tris pumpuro akutes, – prieš skiepydamas, apipjausto ir palieka tik vieną pumpurą, kuris turi maitinti skiepą.

„Skiepyti reikia labai greit – maždaug per minutę, nes antraip apdžiūsta, oksiduojasi įpjovos. Labai svarbu sodininko peiliu šakelėje tiksliai padaryti maždaug 3 cm ilgio poskiepio įpjovą ir į ją įstatyti skiepą taip, kad sutaptų įskiepio–poskiepio žievės brazdas. Po to tą vietą reikia tvirtai aprišti lipnia juosta“, – iš pirmo žvilgsnio paprastą procedūrą apibūdino sodininkas. Tačiau patikino, jog jam teprigyja maždaug 70 proc. skiepūglių.

Kriaušę pavertė hibridu

Mėgėjas selekcininkas pirmiausia parodė savo sode, prie pat gatvės, augančią kriaušę-hibridą. Motininę kriaušę, juokavo, rudenį aplimpa ne tik kriaušės, bet ir cidonijų, svarainių, obuolių, aronijų, gudobelių vaisiai.

„Įdomiai atrodo nuo skirtingų vaisių svyrančios šakos. Labai gražu, kai skirtingais žiedais medis pražįsta ir pavasarį. Prošal pravažiuojantys apžiūri, stebisi“, – neslėpė A. Kažukauskas.

Jis pasakojo, kad šią kriaušę pasodinęs prieš 20 metų, kai įsikūrė tame sklype. Tačiau ilginiui ji apėjo rauplėmis – ant lapų atsirado apvalios iš pradžių neryškios, o vėliau juosvos aksominės dėmelės. „Įskiepijau į ją svarainį, bet šis neprigijo. Tada sugalvojau cidoniją, nes ši yra obelinių pošeimio, svarainiams giminingas augalas. Prigijo sėkmingai. Ir nuo šiol, jei skiepiju obelį į kriaušę arba atvirkščiai – visuomet į jų intarpą įskiepiju cidoniją. Yra manančių, kad iš cidonijos kilę ir obuolys, ir kriaušė, – nes ir šio augalo vaisių yra abiejų formų“, – kalbėjo A. Kažukauskas.

Obelis skiepydamas paprastuoju būdu – suduriant įskiepio ir poskiepio šakeles, A. Kažukauskas ligi pat naujojo derliaus mėgaujasi įvariaskoniais obuoliais.

Mėgstamiausi eksperimentai – su obelimis

Daugiausiai eksperimentų, sakė, atlikęs su obelimis, į kurias įskiepija jos gentainius – skirtingų veislių obelų skiepūglius. Į obelį, parsivežtą iš seno sodo, kuriame obelys augo nuo Smetonos laikų, sakė įskiepijęs apie 10 veislių: „Žiūrėjau, kas išeis. Kai kurių veislių nė pavadinimų nežinau“, – rankose vartydamas skirtingų spalvų bei skonio gerai išsilaikiusius vaisus, atviravo vyras.

Kitoje obelyje prigiję tik 6 skiepai. Ir šiandien vyras nuo tų obelų vaisius raško skirtingu metu – ankstyviausius dar vasarą, o vėlyviausius – prieš šalnas. Dabar tų veislių obelų gali prisipirkti kiek nori, bet prieš 2–3 dešimtmečius jų ieškodavęs po įvairius šalies sodus.

Į „Telisare“ veislės obelį, kurios vaisiai jam pasirodę neskanūs, jis įskiepijo mėgstamą „Auksį“. „Atsigavo lengvai, antrais metais kelis obuolius sunokino, o trečiaisiais apsipylė visas medis“, – apie sėkmingus bandymus kalbėjo A. Kažukauskas.

Jam norėjosi obels, kuri nokintų ryškiai raudonus obuolius – įskiepijo „Rubiną“: „Amšiejaus manymu, tai – geriausia Lietuvos obelis, jos vaisiai gražūs, traškūs ir sultingi, be to, išsilaiko kone ligi kito derliaus“, – tvirtino selekcininkas.

O „Bogatyr“ veislės obelį apipuolė vėžys – nupjovė 2 šakas: „Vėžį geriausi sunaikinti nupjauta vietą patepus gryna nafta. Baisiausia, kad neužkrėstų šalia esančių augalų“, – aprodydamas kiekvieną obuolių sodo kampą, vis pasakojo vyras.

Susidomėjo, pats įsigijęs sodą

Praėję metai A. Kažukausko sode buvę itin derlingi ne tik obuolių derliaus – jų, sakė, net šiokiu metu neturįs, kur dėti, o sultimis apdalijęs visus pažįstamus, – bet ir graikinių riešutų, persikų, vyšnių, slyvų, gervuogių.

„Graikiniam riešutmedžiui – jau 30 metų: užgriozdino šakos langus, riešutus nuolat puola varnos, šarkos. Bet gaila pjauti – pernai pusantro kibiro riešutų priskyniau“, – kalbėjo vyras.

Persiko vaisiai taip pat sunokę vienu metu – nebebuvę, kur jų dėti, skynė kibirais. Užtat egzotiškai kvepėję visi namai. Krūminių gervuogių šakos palei tvorą išsidriekusios po 5–6 metrus: ant jų dera skanios didelės uogos, kurias vyras mėgstąs užsišaldyti.

Nors Augenijaus tėvas Kazimieras, sakė, buvęs tikras sodininkas, tačiau vaikystėje tėvo pamokos jam nerūpėję. „Tol, kol Daubėnuose negavau sodo – sovietmečiu tai buvo deficitas, tol sodas manęs nedomino. O kai gavau pats, norėjosi kuo įdomiau įveisti, apsodinti ir vaikus kuo sveikiau maitinti. Po to darėsi vis įdomiau, kaupiau žurnalus, o kai šie nebetilpo į spintas, rinkau iškarpas, kaip sodininkauti“, – kalbėjo vyras.

Beje, kai kūrėsi Rytų kvartale, jis buvo bendruomenės pirmininkas ir, tikino, įdėjęs daug pastangų, kad pelkynai virstų šiuolaikiška kurorto dalimi.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas