|
|
|
Simbolių kalba mūsų kasdienybėje
Kodėl kanklės primena karsto formą ir puošiamos saulės raižiniu? Kodėl mūsų keiksmažodžiuose dominuoja žaltys ir gyvatė? Apie tai bei kitus lietuvių liaudies simbolius Kretingos rajono tautodailės kūrėjams pasakojo Klaipėdos universiteto docentė muzikologė ir folkloro ansamblio „Auksodis“ vadovė Rūta Vildžiūnienė. Kūčių vakarienė išsigimsta Kūčias, jos žodžiais, mūsų tėvai ir seneliai švęsdavę ramybėje ir tyloje. Žmonės išjungdavo netgi radiją – vienintelį išradimą, siejantį juos išoriniu pasauliu. Tyloje girdėdavosi dvasių pasaulis, kuris itin suaktyvėdavo nuo gruodžio pradžios, kai žemę sukaustydavo gruodas. „Niekam beveik nekildavę minčių, tikėti tuo ar – ne. Pasak etnologo Algirdo Juliaus Greimo, tikėjimas ir gyvenimas ir yra tai, kuo mes tikime“, – pabrėžė muzikologė. Išgirdus ar pajautus namie apsilankant vėlę, mūsų senolės bandydavo ją prisijaukinti – įausti, įmegzti į savo rankdarbius. O jei namie kažkas imdavę bildėti, galvok, ką ne taip padarei. Pavasarį tą vėlę skubėdavo paleisti, išlydint kartu su galvijais į laukus. Rudenį aplink namus vėlgi sukiodavosi neramios dvasios, kurias vaikai vadindavę „babaušiais“. „Šiandieniniame pertekliaus ir besaikiškumo pasaulyje, kada ir Kūčių vakarienė dažnuose namuose virsta šurmulinga užustale, tokie dalykai atrodo naivūs. Vengdami tylos ir įsiklausymo į save bei aplinką, verčiau renkamės triukšmingus eglutės įžiebimus, fejerverkus, kurie iš proto varo žmones ir šunis. Nė nepajutome, kaip, pataikaudami komercijai, atėjome į netikrumą, lėkimo bei skubos beprotybę“, – kritikos šiam laikmečiui negailėjo R. Vildžiūnienė.
Kanklės – mirusiųjų palydai Išvien su studentėmis uždainavusi ir užgrojusi kanklėmis, R. Vildžiūnienė apibūdino ir šio, vieno populiariausio lietuvių liaudies instrumento, reikšmę. Jo forma primena karstą arba senovinį guotą-laivą, kuriuo, manyta, per vandenį siela išplaukia anapus. „Senais laikais mūsų protėviai kanklių nenaudojo linksmybėms ar šokiams. Tai buvo instrumentas, kuriuo apraudodavo mirusįjį. Tėvas, dukrai mirus, eidavo į mišką, išsirinkdavo medį ir kirsdavo jį, apraudodamas netekęs savosios liepužėlės. Per metines, skambant kanklėms, būdavo galutinai atsisveikinama su mirusiojo vėle“, – kalbėjo muzikologė. Kanklės, jos žodžiais, ne šiaip sau papuoštos raižyta rozete, žiedu, nes tai esąs saulės simbolis: saulė kyla ir leidžiasi – aušra ir saulėlydis, pavasario ir rudens lygiadieniai, saulė apsuka ratą ir sugrįžta. „Tie simboliai būdavo kuriami ne dėl grožio – taip mūsų senoliams reikėjo dėl pasaulėžiūros, dėl glaudaus jų ryšio su supančiu pasauliu“, – sakė R. Vildžiūnienė. „Po perkūnais“ ir „po kelmu“ Mūsų močiutėms dainuojant – daina lydėjo jas kasdien ir visą gyvenimą, nerūpėdavo, ar jas kas mato. Tuo metu jos išdainuodavo save ir savo pasaulį – tai, muzikologės žodžiais, ypač atsispindi sutartinėse. Aukštaičiai dainuodavo aukštomis natomis, žemaičiai – žemomis, ir tas galingas tradicinis muzikavimo būdas išlikęs giedant senovinius Kalnus. Beje, ir į žemaičių–aukštaičių tapatybę R. Vildžiūnienė pažvelgė per jų pasaulėžiūros prizmę: aukštaičiai labiau garbinę tai, kas viršuje – danguje, jų dainose minimos žvaigždelės, mėnulis. Jų netgi lieptai į ežerus pakelti aukščiau. O žemaičiams labiau rūpėjo tai, kas žemėje ir po žeme. Visa gamta – gyvūnai, paukščiai, medžiai – buvo labai artimai susiję su žmonių pasauliu, todėl apsigyveno jų kasdienybėje, kalboje. „Netgi keiksmažodžiai yra mūsų tapatybės dalis: aukštaičiai sakydavo – po perkūnais, o žemaičiai – žalty, rūpuže arba „eik tu po kelmu“, žinant, kas po juo gyvena“, – aiškino R. Vildžiūnienė. Skelbs suvenyro konkursą Šias mintis R. Vildžiūnienė išsakė seminare „Tautodailė mūsų pasaulėžiūrai šiandien“, kurį mūsų rajono tautodailininkams Kretingos muziejuje surengė Savivaldybė. Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė pabrėžė tokių seminarų būtinybę: „Bendraujant, semiantis žinių gimsta nauji sumanymai, bendri kūrėjų projektai. Liaudies menininkai, ypač – audėjos ir drožėjai, skatinami, kad jų darbuose atsispindėtų krašto autentiškumas bei jo simbolika.“ Ji sakė, jog tradiciškai kasmet prieš Kalėdas Kretingos rajono kūrėjai sukviečiami pabendrauti ir pasisemti žinių. D. Činkienė taip pat patikino, jog siekiant populiarinti krašto tautodailininkų darbus, jais nuolat bus prekiaujama Turizmo informacijos centre. „Nors Kretingos veidą kuriame visi, tačiau kitąmet skelbsime tautodailininkų konkursą sukurti suvenyrą, labiausiai atspindintį Kretingos miesto savitumą“, – teigė ji.
|
|
