Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Nors Kamilei Venckutei teko nutraukti baleto mokymąsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, tačiau ji neabejoja – įgyta patirtis ją praturtino visam gyvenimui.

Šokis man – tai visas gyvenimas. Su juo gali susidurti, bet kur ir bet kada. Dauguma žmonių galvoja, kad balerinos atsistoja prie lazdos ir kelia kojas aukštyn žemyn. Ne, balerinos turi visą savo vaidmenį perteikti žiūrovui ir tai yra kažkas nuostabaus. Dar nuostabiau tai, kai užburi žiūrovą savo grakštingais judesiais, kai jis taip įdėmiai žiūri, kad netgi seka kiekvieną šokėjo judesį ir stebisi, kaip gi taip galima padaryti. Tokias mintis išsakė Pranciškonų gimnazijos mokinė 14 metų Kamilė Venckutė, kuri pasidalijo savo prisiminimais, kaip mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.

– Kaip kilo mintis pradėti mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje?

– Viskas prasidėjo tada, kai į Kretingos meno mokyklą atvažiavo mokytojai iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Kartu jie atsivežė ir savo mokinius, kurie rodė savo paruoštą šokių programą Kretingos rajono kultūros centre. Kretingos meno mokyklos mokytojai atsirinko geriausias šokėjas. Tarp jų buvau ir aš. Po to įvyko dar viena atranka, kai jaunąsias šokėjas tikrino ne Kretingos meno mokyklos mokytojai, o jau iš Vilniaus atvykę specialistai.

Buvau dar maža ir ne visai supratau, kas gi ta Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla. Kad labiau suprasčiau, kokia tai mokykla, man parodė filmuką apie ją – juk tada dar net neatskyriau, kas yra šiuolaikinis šokis, o kas – klasikinis baletas.

Į M. K. Čiurlionio menų mokyklą norėjau stoti tik pabaigusi Kretingos meno mokyklą. Viskas pasisuko kita linkme. Kretingos meno mokyklos mokytoja Živilė Adomaitienė vieną vasaros dieną mane pasikvietė pokalbiui ir paklausė, ar į menų mokyklą Vilniuje nenorėčiau stoti nieko nelaukusi, ateinančiais mokslo metais, nes, jos manymu, anksčiau stoti yra daug geriau. Tą pačią dieną mokytoja pasikalbėjo ir su mano tėvais.

– Ką būtent reikėjo padaryti, norint įstoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą?

– Į stojamąjį egzaminą jau buvau pavėlavusi, tačiau paskutinysis priėmimas dar vyko rugpjūčio mėnesį, prieš pat naujuosius mokslo metus. Su tėvais atvykome į Vilnių, Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Atėjusi į atrankų salę pamačiau komisiją, kuri manęs paklausinėjo įvairių klausimų. Taip pat buvo mokytoja, kuri tikrino mano turimus duomenis. Baletui būdinga: keltis, verstumas, lankstumas, charizmatika, kūno forma, klausa, žingsnis, šuolis. Tai ir turėjau parodyti. Teko ir padainuoti, parodyti dailės sugebėjimus, be to, turėjau laikyti matematikos, lietuvių kalbos egzaminus.

Labai jaudinausi, galvojau, kad labai blogai pasirodžiau, nes vis dėl to jaučiasi profesonalios mokyklos lygis. Kitą dieną pažiūrėjusi egzamino rezultatus sužinojau, kad mokysiuosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

– Kiek šioje situacijoje dalyvavo tėvai?

– Tėvai nenorėjo manęs leisti mokytis į menų mokyklą. Tada man buvo tik 10 metų, o be to, Vilnius – tai didžiulis miestas, kurio visai nepažinojau. Tačiau tėvus įtikinau, pati turėjau be galo didelį norą.

– Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą?

– Atvažiavus ir pamačius, koks tai pastatas, man net akys ant kaktos išlipo – M. K. Čiurlionio menų mokykla sudaryta iš keturių pastatų. Ši menų mokykla turi ir šokio teatrą. Ne vien dėl pastato nustebau, bet ir dėl vaikų, jų elgesio. Vis prisiminus mano buvusiuosius klasės draugus iš mano gimtojo miestelio – Kretingalės, pasidaro keista, kokie jie buvo triukšmingi, lyg miške augę… M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvo mažai žaidžiančių su telefonais, buvo didesnė pagarba mokytojui, niekas nesikeikė, nesistumdė. Vaikai gerai elgėsi ir ne vien todėl, kad tai – aukšto lygio menų mokykla, bet todėl, kad jie iš gerų šeimų. Ir tikrai nepatvirtina pasakymo, kad jeigu vaikas iš turtingos šeimos, jis bus geras. Ne, visi vaikai buvo mandagūs, ramūs ir nebuvo skirstomi į lygius: kuris „geras“, o kuris – „blogas“, kuris mokytojui labiau prie širdies, o kuris – ne.

– Kokie buvo aplinkinių nuomonė, kai jie sužinojo, kad išvyksti mokytis į profesionalią menų mokyklą?

– Mano visi giminės labai skeptiškai žiūrėjo į norą mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Pradinių klasių mokytoja taip pat sakė, kad Vilniuje aš ilgai neišbūsiu. Sakė, kad nevažiuočiau, nes pabuvusi ten savaitę grįšiu namo ir nebenorėsiu vykti atgal. Tačiau tėvai manimi pasitikėjo.

– Ar lengvai susiradai draugų naujoje mokykloje?

– Pirmaisiais mano mokymosi metais M. K. Čiurlionio menų mokykloje bendrabučio kambaryje gyvenau visai viena. Kitoms mergaitėms buvo lengviau, nes jos turėjo kambario draugę… Mano klasėje mergaitės mane labai sunkiai priėmė. Dažnai klausdavo, iš kur aš atvykau, nes daugiau vaikų, kurie būtų iš kito miesto, nebuvo.

Vaikai ten mane atstūmė, daug verkiau, kiek atsimenu, pačias pirmąsias savaites dažnai apsiašarodavau prie klasės draugių, nes jos dažnai užsimindavo man apie tėvus. Kai kurios galbūt nuoširdžiai norėjo sužinoti, kur mano tėvai, o kitos specialiai užgaudavo širdį. Tačiau draugių turėjau bendrabutyje ir su laiku draugų ratas vis plėtėsi, manyje atsirado optimizmo. Kai buvau penktokė, į M. K. Čiurlionio menų mokyklą atvyko dar daugiau mergaičių iš Kretingos. Tos mergaitės dar ir dabar sėkmingai šoka.

– Kodėl pasirinkai būtent šią menų mokyklą? Ar kitur mokytis nebuvo galimybės?

– Pasirinkau būtent šią mokyklą, nes ji geriausia menų mokykla Lietuvoje. Be to, ši mokykla turi daug gerų atsiliepimų iš užsienio mokyklų. Galėjau ieškoti, pasirinkimas tikrai nemažas, bet aš norėjau tapti profesionalia baleto šokėja.

– Kas tave paskatino rinktis choreografijos sritį?

– Darželio auklėtojos. Darželyje šokau pramoginius šokius, vyko labai daug konkursų ir auklėtojos mano tėvams pasakė, kad šį vaiką, t.y., mane, reikia būtinai leisti į šokių užsiėmimus. Nors tėvai ir seneliai labai norėjo, kad aš tapčiau dailininke.

– Kokie buvo mokytojai, koks buvo jūsų tarpusavio ryšys M. K. Čiurlionio mokykloje?

– Mokytojų turėjau labai daug, nes mokiausi ir menų, ir bendrojo lavinimo dalykus. Mokytojai atrodė labai supratingi, užjaučiantys. Taip ir buvo. Visada mane suprasdavo, paguosdavo, mokytojai man atstodavo tėvus. Mokytojų požiūris į mokinį priklausė nuo to, ar pats mokinys pats dėl savęs atėjo mokytis, ar tik genamas tėvų. Iš tikro buvau viena tų mokinių, kuri be galo stengiasi. Kiek pamenu, kiekvieną mielą dieną, nors ir pamoka būdavo nesunki, aš grįždavau visa raudonu veidu. Mergaitės klausdavo, kodėl aš taip stengiuosi, o aš tiesiog atsakydavau, kad aš to labai noriu.

Nors esu daug girdėjusi esą mokytojos tyčiojasi iš mokinių, tačiau pati to nepajutau. Būdavo, kad mokytoja palygindavo mūsų blogai atliekamus judesius su drambliu ar nudvėsusiomis žiurkėmis, tačiau didelių patyčių tikrai nebuvo. Mokytojai ten į įvairias situacijas reaguodavo ramiau, į viską žiūrėdavo meniškai, o čia mokytojai yra šaltesni, ne taip šiltai bendrauja su mokiniais. Nors ir Kretingoje kai kurie mokytojai irgi yra labai supratingi.

Semdamasi baleto paslapčių, Kamilė Venckutė labai stengėsi – ji negailėjo jėgų ne tik repeticijose, bet ir mokydamasi bendrojo lavinimo dalykų.

– Kaip sekėsi bendrojo ir meninio lavinimo mokslai?

– Į bendrabutį grįždavau vėlai. Mokiausi skambinti fortepijonu, todėl po pamokų pasilikdavau mokykloje, kad galėčiau ir toliau tobulinti šiuos įgūdžius.

Bendrojo lavinimo pamokoms ruoštis visai nebelikdavo laiko. Namų darbai buvo neprivalomi, tačiau juos ruošti patariama. Visada namų darbus atlikdavau. Bendrabučio auklėtoja vėlais vakarais jau liepdavo man eiti miegoti ir nustoti ruošti namų darbus, tačiau jai išėjus į savo darbo kambarėlį, aš ir kitos mergaitės vis tiek įsijungdavome šviesas ir atlikdavome, tai, kas būdavo užduota namų darbams. Buvo begalės rytų, kai atsikeldavome trečią valandą nakties ir ruošdavomės pamokoms. Taip pat mokytojai labai pagirdavo, kai pamatydavo, kad per repeticijas mes atsisėdusios kulisuose skaitydavome įvairias knygas.

Prancūzų kalba man buvo pirmoji užsienio kalba, tik paskui pradėjau mokytis anglų kalbos. Taip nuspręsta, nes baletas sukurtas prancūzų monarcho Liudviko XIV. Klasėje buvo 24 mokiniai, iš kurių – 3 berniukai. Tačiau mokėmės pogrupiais, kartais ir bendrai. M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi labai gerai. Bendrojo lavinimo pamokų pažymius, baleto pažymius bei fortepijono dalyko išvesdavo bendrai.

– Kokia buvo eilinė mokslo metų diena?

– Eilinė diena prasidėdavo 6.30 val. Pamokos kiekvienam vaikui prasidėdavo skirtingai. Man pamokos dažniausiai prasidėdavo 8 val., išskyrus šeštadienius, kuomet jos prasidėdavo 9 val. Pamokos mokykloje baigdavosi 16 val. ir vėliau, po to vykdavo repeticijos, kurios dažniausiai tęsdavosi iki 20 val. Netgi sekmadieniais mums tekdavo paaukoti savo dieną dėl spektaklių, kuriuos vaidindavome Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dažnai sukildavo pavydas kitiems mokiniams, kurie eina į paprastas mokyklas, turi laisvą savaitgalį. Tačiau pavydėdama dar kartą prisimindavau, kaip yra gerai ko nors siekti ir turėti užsibrėžtą tikslą. Buvo momentas, kai atsiribojau nuo tėvų, tapau uždara. Visa tai įvyko nuo nuovargio, krūvio. Dauguma žmonių galvoja, kad šioje menų mokykloje yra palengvinta mokymosi programa, tačiau ji sustiprinta, didelių lengvumų nepatyriau. Visada gyvenau laikydamasi režimo, niekada dienotvarkėje nenukrypdavau į šoną...

– Ar mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje patyrei konkurenciją?

– Mergaitės ten buvo labai pavydžios. Viena mergaitė buvo sugadinusi mano puantus, išlaužusi spintelę, kitai mergaitei sukarpė triko. Ir viskas – dėl pavydo.

Jeigu kokią nors mergaitę mokytojai pagirdavo girdint kitoms, tai tikrai atsirasdavo tokių, kurioms sukildavo pavydas. Ši menų mokykla tikrai ne ta vieta, kur visada viskas puiku, gera, gražu, nors, aišku, būna ir taip. Dažniausiai tarp mergaičių čia yra didelė konkurencija. Atsimenu, mergaitės man pavydėdavo, kai manęs atvažiuodavo aplankyti buvusi Kretingos meno mokyklos choreografijos mokytoja Živilė Adomaitienė.

– Kodėl nebegalėjai toliau mokytis M. K. Čurlionio menų mokykloje?

– Du kartus man išniro kelio girnelė, po to dar patyriau įvairių sutrenkimų, patempimų. Per trejus gyvenimo metus, išgyventus menų mokykloje, aš patyriau ne vieną ir ne dvi traumas. Dėl kojos traumų keturis mėnesius nelankiau mokyklos. Jau po pirmojo kelio girnelės išnirimo gydytojai skatino nebešokti, tačiau jų nepaklausiau. Po antrosios traumos jie pasakė tą blogąją žinią, kad trečias kartas gali būti blogesnis, todėl baleto reikėtų atsisakyti. Tuo ir baigėsi mano balerinos karjera. Teko grįžti į savo gimtąjį miestelį – Kretingalę.

Kas pusę metų baleto šokėjai turėdavo apsilankyti dispanseryje. Tai centras, kur patikrina raumenų tonusą, kaulų struktūrą, jeigu nėra gerai su sveikata, skiria procedūras, pati ten lankiausi.

Patyriau ne tik fizinę, bet ir psichologinę traumą, tačiau nepasidaviau ir džiaugiausi kiekviena diena, kokia ji bebuvo.

– Dažnai tenka girdėti, kad balerinoms reikia laikytis daugybės dietų, maitintis sveikai, tam, kad palaikytų kūno formas. Ar laikeisi specialios dietos?

– Jokių dietų nesilaikiau. Dietos – tai absurdas. Dietų balerinos laikėsi iki XX amžiaus, kai menų mokykloje nebuvo subalansuota sveika mityba ir vakarienei balerinos gaudavo duonos riekelę ir kefyro. Ėmus žmonėms labiau rūpintis ir domėtis savo gyvenimo būdu, visi suprato, kad iš duonos ir kefyro neįmanoma gauti reikalingų medžiagų, kad užtektų energijos šokti visą dieną. Taip šioje mokykloje atsirado sveikas, subalansuotas maistas.

– Kaip žmonės reaguodavo, kai jiems pasakydavai, kad mokaisi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, baleto skyriuje?

– Visai to nepastebėdama gatvėje atsistodavau balerinos poza – tuo labai išsiskirdavau iš minios ir žmonėms jau nebereikėjo sakyti, kokios specialybės mokausi. Tačiau buvo žmonių, kurie mane pamatę, prieidavo ir paklausdavo, kodėl aš taip stoviu, iš kokios mokyklos esu. Ne visi žmonės žinodavo, kokia tai mokykla ir kas yra Čiurlionis.

– Kam labiausiai patartum mokytis M. K. Čiurlionio menų mokykloje?

– Į ją stoti labiausiai patariu tiems, kurie savimi pasitiki, yra drąsūs, ryžtingi, turi atitinkamus duomenis ir svarbiausia – turi noro. Viena mano baleto mokytoja Aušra Gineitytė–Bagdzevičienė yra pasakiusi: „Baletas yra viena iš sunkiausių ir gražiausių profesijų.“

Simas MARTINKUS

„P. n.“ akademijos narys


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas