|
|
|
Šunų veisėjas pasiryžęs pakeisti požiūrį į dobermanus
Dobermanų veislės šunis veisiantis ir juos dresuojantis buvęs kariškis 57-erių Vladas Kibilda sakė sau išsikėlęs tikslą užsiimti švietėjiška veikla, kad mūsų krašte keistųsi požiūris į šunis ir augtų su tuo požiūriu susijusi kultūra. „Nors ta kultūra jau yra ūgtelėjusi, jeigu palygintume su tuo, kas buvo prieš 10 metų, tačiau švietimo nebus per daug“, – įsitikinęs jis. Šiuo metu jo sodyboje auga dobermanų veislės kalės Leletton Lili Marlen, šeimininko šaukiama Lili, ir Black Diamand aristokratų palikuonė, Lietuvos jaunimo čempionė, kurią šeimos nariai šaukia Diamand. Lili šiuo metu yra atsivedusi palikuonių, iš kurių atrinkęs vieną V. Kibilda norėtų užauginti Europoje, o gal ir pasaulyje žinomą šunį patiną. „Kad toks užaugtų, šuo turi būti tobulas, toks, kokį aprašo enciklopedijose – atitikti visus parametrus ir veislės charakterį. Kad to pasiekčiau, prireiks ne mažiau 5-erių metų, teks įdėti labai daug kantrybės, žinių, psichologinio ir fizinio darbo“, – idėją apibūdino pašnekovas. Jis neabejojo, jog dobermanai šunų pasaulyje yra elitiniai šunys: padidinto intelekto, turintys loginį mąstymą, ir ši veislė, XIX a. pr. išvesta Vokietijoje, yra vienintelė, pavadinta ją išvedusio žmogaus garbei. Kodėl susidomėjo ir susižavėjo būtent dobermanų veisle, V. Kibilda turi paaiškinimą: „Esu turėjęs vilkšunį, belgų malinua, vokiečių vakarų ir rytų aviganį, bet patyriau, kad dobermanas vis dėlto kitus šunis lenkia savo intelektualumu.“
Kodėl susidomėjo ir susižavėjo būtent dobermanų veisle, V. Kibilda turi paaiškinimą: „Esu turėjęs vilkšunį, belgų malinua, vokiečių vakarų ir rytų aviganį, bet patyriau, kad dobermanas vis dėlto kitus šunis lenkia savo intelektualumu.“ Dobermanas – išskirtinai apsauginis šuo, veislė išvesta saugoti savo artimus žmones. Jeigu tai yra šeima, jis saugos katę, žmogų, vaiką, – viską, kas susiję su jo šeima, jo gauja. „Ir tai dobermanui yra įaugę į kraują, tokia yra jo genetika, jeigu mes kalbame apie grynaveislį dobermaną. Internetas mirga nuo pasiūlymų įsigyti dobermaną už 150–200 Eur – taip apgaudinėjami žmonės, nes tokiuose šunyse nėra nė 5 proc. dobermano. Tikras dobermanas Lietuvoje kainuoja mažiausiai 800 Eur. O šiaip kainos – labai nevienodos: tarkim, Serbijoje, kur važiavau kergti ir savo augintinę, vieną šuniuką bendros vados šeimininkai pardavė ir už 10 tūkst. Eur, Italijoje už dobermaną galima sumokėti ir 5 tūkst. Eur“, – niuansus atskleidė V. Kibilda. Jis paaiškino, jog dobermanas niekada nėra buvęs kovinis šuo. Jis, ypač šiltesniuose kraštuose, pvz., Italijoje, naudojamas kaip tarnybinis šuo, tai buvo bandoma daryti ir Sovietų sąjungoje, bet kadangi dobermanai neturi povilnės, jiems šiauriniuose rajonuose yra per šalta. „Didžiausia mūsų visuomenės problema – nelabai geras dobermano įvaizdis, sukurtas tų, kurie nieko neišmano apie tikrą dobermaną ir kurie apgaudinėja kitus, netikrą dobermaną pateikdami kaip tos veislės atstovą – šunų prekyboje labai daug apgaulės“, – apmaudo neslėpė V. Kibilda. Dobermanų šunys iš kitų išsiskiria labai stipria nervų sistema, instinktu ginti savo šeimininką, ir jeigu reikės – tai darys iki galo. „Turėjau dobermaną Lietuvos čempioną. Išėjome su žmona ir vaiku į lauką, o nuošaly, už 10–20 m buvo takelis, kuriuo ėjo žmogus. Patinas, jį pastebėjęs, pribėgo prie žmonos su vaiku, atsisėdo – žiūri, stebi. Žmogus ėjo ir nuėjo, o šuo toliau ramiai gyveno savo gyvenimą. Šuo šeimą saugojo intuityviai – jo niekas to nemokino“, – dobermano elgesio pavyzdį papasakojo jo šeimininkas.
Gyvenimas taip surikiavo, kad su šunimis jam teko susidurti tarnaujant armijoje, o ir V. Kibildos tėvas turėjo įgimtą savybę mokyti šunis, nors niekur to nesimokė. Pats V. Kibilda yra baigęs kinologų kursus, rengiamus dabartinio Aleksandro Stulginskio universiteto, privačiai mokėsi Vokietijoje, praverčia ir kariuomenėje instruktorių kursuose, kuriuose buvo mokoma mokyti, įgytos žinios. V. Kibildos užauginti šunys yra pasklidę po Angliją, Švediją, Norvegiją, Vokietiją, dalyvaudami parodose jie laimi pirmąsias vietas. „Tai yra mano darbo įvertinimas“, – pripažino dobermanų veisėjas, kuris taip pat dresuoja šunis, padeda išspręsti įvairias jų psichines problemas, su savo augintiniais dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. O dobermanų priežiūros rūpesčiais su juo dalinasi žmona Vaida ir 8 metų sūnus Benas, o patirtimi, filosofinėmis įžvalgomis, auginant dobermanus, V. Kibilda jau 10 metų kečiasi su dobermanų veislei atsidavusia šunų veisėja iš Latvijos Natalija Drejer. Šunys V. Kibildos gyvenime suvaidino labai didelį vaidmenį – sveikatos problemų turėjusį vyrą šie gyvūnai pakėlė ant kojų tikrąja šio žodžio prasme: reikėjo įdėti pastangų keltis, iš naujo eiti, kad augintinis būtų pavedžiotas, išlakstydintas, kad su juo būtų bendraujama. Be kita ko, dobermanas kuria ir įvaizdį žmogaus, kuris gyvena gerai, kadangi šios veislės šunys reikalauja atitinkamos priežiūros, jį reikia dresuoti, „užkrauti“ protiniu darbu. Nors viso to paties reikia ir kitų veislių šunims, dobermanui, kaip intelektualiam šuniui, – vis dėlto daugiau. Kad keistųsi požiūris į dobermanų veislės šunis ir apskritai į augintinius, V. Kibildos pastebėjimu, savo darbą rimčiau turėtų dirbti iš mokesčių mokėtojų išlaikomos institucijos – kol nebus meilės savo darbui, patriotizmo, pilietiškumo, tol niekas nesikeis. Nesikeis ir tol, kol nepagerės žmonių gyvenimas.
|
|
