Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Gerą mėsininką A. Gvazdžiauskas prilygina geram chirurgui – abiem svarbu, kad ranka nesudrebėtų. (R. Parafinavičiaus nuotr.)

„Visada reikia užmegzti kontaktą su pirkėju. Aš toks žmogus, kad kartais drįstu ir patarti, paaiškinti. Pavyzdžiui, matau jauną moterį, niekaip neapsisprendžiančią, kokį mėsos šmotelį pirkti. Paklausiu, o ką jūs gaminsite? Plovą? Tada parenku tokią raumens dalį, kur mėsa būtų sultingesnė, minkštesnė“, – sako mėsininku dirbantis Algirdas Gvazdžiauskas, tuo tik patvirtindamas, kad šioje profesijoje neužtenka tik gražiai pjauti mėsą.

30 metų šiai profesijai atidavęs vyras atvirauja, kad mėsininku gali būti ne kiekvienas – tam reikia ir drąsos, ir pašaukimo, ir chirurgo rankos. Bet už tai – atlygis, dėl kurio norisi ilgiau likti darbe.

Netikėtas karjeros posūkis

58-erių A. Gvazdžiauskas praėjusiais metais buvo pripažintas vienu geriausių „Iki“ parduotuvių mėsos meistru. Savo žiniomis ir patirtimi šiandien vyras dalijasi su jaunais šios profesijos siekiančiais darbuotojais ir džiaugiasi, kai jo mokiniai – tiek vyrai, tiek moterys – šį darbą pamilsta taip pat kaip ir jis.

Tiesa, pašnekovo kelias iki dabartinės pozicijos – ilgas ir vingiuotas.

„Visada svajojau dirbti medicinoje. Kadangi mokiausi labai gerai, pavyko lengvai įstoti. Deja, dėl šeimyninių aplinkybių, dėl to, kad norėjau vyriškos garbės, išėjau į tarybinę armiją savanoriu. O grįžęs pasirinkau mėsos ir paukštienos technologiją tuometiniame Kauno maisto pramonės technikume“, – pasakojo A. Gvazdžiauskas.

Darbą ir studijas derinęs vyras karjerą pradėjo kaip eilinis mėsos išpjaustytojas, o per ketverius metus išmoko visų techninių gudrybių – nuo skerdiminės bazės iki gamybinių procesų.

„Anais laikais mėsininkas buvo be galo plati sfera. Dirbome fabrikuose, kuriuose vyko visa gamyba, ūžė šaldymo kameros, stovėjo didžiausi mėsos vagonai. Tačiau tiek tada, tiek dabar šis darbas nėra paprastas. Geras mėsininkas turi išmanyti visą technologiją. Darbas turi patikti žmogui, reikia pašaukimo. Pavyzdžiui, pardavėju lengviau tapti – praeini mokymus ir viskas, o čia kitaip“, – įsitikinęs jis.

Kas bendro su chirurgo darbu

Šiame darbe reikia trijų esminių dalykų – tvirtos, nedrebančios rankos, kantrybės ir, svarbiausia, pašaukimo. O priklausomai nuo darbo vietos yra svarbi ir ištvermė.

„Dirbant pramoninėje sferoje ne kiekvienas ištvertų darbo tempą. Turiu patirties dideliame fabrike Olandijoje, kur dirba pusantro tūkstančio darbuotojų. Stovėdavau prie kumpio išpjaustymo konvejerio, tempas didelis ir per 8 val. prasisukdavo 1500 mėsos vienetų“, – emigranto duoną piešė vyras.

Paklaustas, ar nenorėjo likti užsienyje, pašnekovas nedvejoja: „Aš patriotas, čia mano namai ir gimtinė.“

Gerą mėsininką A. Gvazdžiauskas prilygina geram chirurgui – abiem svarbu, kad ranka nesudrebėtų. „Esu paruošęs, išmokęs ne vieną žmogų. Naujokus labiausiai gąsdina elektrinis pjūklas, bijo susižeisti. Bet ir su peiliu, nedėvint metalinio antpirščio, galima įsipjauti. Tiesa, šiame darbe reikia drąsos, būna, kad mokai jaunuolį ir jauti, kaip jis dreba. Tada jau man reikia žinoti, kaip „prieiti prie žmogaus“, padėti jam įveikti baimę“, – dėstė jis.

Savo mokiniams pašnekovas perduoda visas savo žinias ir, kaip jis pats džiaugiasi, jo mokiniai mėsininkais dirba jau ne vienerius metus. Ir, beje, ne tik vyrai. Moterys, jo teigimu, yra tiek pat stiprios, turi daug idėjų, yra ištvermingos.

Mėsos meistro patarimai

A. Gvazdžiauskas juokiasi dažnai žinantis, ką jo pirkėjų šeimos tądien valgys vakarienei, mat dažnas yra įpratęs pasitarti dėl vienos ar kitos mėsos rūšies, jos paruošimo.

Paprašytas patarti, kaip išsirinkti gerą, šviežią mėsą, pašnekovas ramina, kad „Iki“ parduotuvėje tai nesudėtinga, nes visa tiekiama produkcija atitinka aukščiausius standartus, naudojami tik kokybiški įrankiai, priemonės. Tuo metu, pavyzdžiui, turguje renkantis mėsą, jau reikia „turėti akį“.

„Aš šviežią mėsą atskiriu jau iš tolo. Seną išpjaustymą išduoda pilka spalva. Turguose man labiausiai nepatinka grubus išpjaustymas, sukapojimas, mėsos užteršimas kaulų drožlėmis. Tada mėsos kokybė iškart kenkia jos išvaizdai“, – sako jis.

Šviežią mėsą, pašnekovo teigimu, geriausia suvartoti per parą – šiandien nusiperki, užmarinuoji, o ryt jau kepi.

„Pasistovėjusi mėsa praranda skysčių, elastingumą, minkštumą. Kuo ilgiau laikysite, tuo ji bus neskanesnė. Jei per parą neplanuojate mėsos ruošti, geriau ją dėkite į šaldymo kamerą“, – patarė jis.

Yra žmonių, tikinančių, kad mėsai visiškai pakanka tik druskos ir pipirų. Tuo metu A. Gvazdžiauskas nėra nusiteikęs prieš įvairesnius prieskonius.

„Mūsų prekybos centrams yra tiekiami labai kokybiški prieskonių mišiniai dešrų, kepsnių ar šašlykų gamybai, tad jie mėsos tikrai negadina, bet aš nuo seno esu įpratęs pats marinuoti mėsą. Niekada nenaudoju acto, jis „traukia“ raumenį, kietina mėsą. Šašlykams geriau renkuosi vieną valgomą šaukštą garstyčių, kurios mėsą minkština, neleidžia „išeiti“ sultims. Kiti ir su majonezu marinuoja, bet aš vengiu pridėtinių riebalų. Geriausias receptas – naminės žolelės, truputis druskos, garstyčios ir žiupsnis cukraus“, – paslaptimi pasidalino vyras.

Laimingas darboholikas

Paklaustas, ar tiek laiko dirbant su mėsa, dar nepabodo jos skonis, pašnekovas purto galvą. Tiesa, jo lėkštėje greta mėsos nepamatysime bulvių, ten dominuoja daržovės ir riekė duonos.

„Labiausiai mėgstu paukštieną ir kiaulieną. Nuo mažens negaliu savęs „perlaužti“ valgyti jautieną – gomury lieka keistas skonis. Na, bet čia turbūt tikro lietuvio bruožas – nuo seno mūsų šalyje jautiena buvo mažiau populiari“, – save juokais teisina mėsininkas.

Nors vyrą labai domina muzika, politika, traukia žvejyba ir užsiėmimai darže, visgi šioms veikloms ir pomėgiams lieka ne tiek daug laiko.

„80 proc. laiko praleidžiu darbe. Jei ten kažko nepadarau, tą problemą, rūpestį parsinešu namo ir vis tiek tada nepailsiu. Gali dirbti tik tiek, kiek tau priklauso, bet mano charakteris kitoks, noriu nešti įmonei naudą. Bendraudamas su pirkėjais praleidžiu daug laiko, dėl to nebetelpu į savo grafiką ir padirbu ilgiau, kad viską spėčiau. Toks mano pasirinkimas, nes labai mėgstu bendrauti – pirkėjo šypsena nuima bet kokį nuovargį“, – dėstė A. Gvazdžiauskas.

Paklaustas apie iššūkius darbe, pašnekovas sako neturįs, ką pasakyti, mat jį tėveliai nuo mažens mokė, kad duoną reikia užsidirbti pačiam, kad nėra „vyriškų“ ar „moteriškų“ darbų, tad visi jo artimieji – darboholikai, mėgstantys savo darbą.

Jauniems mėsininkams jis nė neprašytas išdavė ir savo sėkmės formulę – kokybė, geras estetinis mėsos vaizdas, marketingas ir nuoširdus santykis su klientu.

„Tai atveda į sėkmę, esi ir pats laimingas, ir kitus džiugini“, – reziumavo jis.

jautienos antrekotas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas