Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Su traukiniais susigyveno lyg su draugais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-09-28

Darbėnų geležinkelis šiandien merdi: išdraskyti bėgiai, griūva dar prieškariu pastatyta stotis. Tačiau Darbėnuose gyvena žmogus, kuris sakė esąs ištikimas geležinkeliui visą gyvenimą. Tai – geležinkelininkų giminės atstovas, buvęs Darbėnų geležinkelio stoties viršininkas, 82-jų Kazys Galinauskas.

Pernai suėjo 50 metų, kai Irena ir Kazys Galinauskai susituokė ir atsikraustė gyventi į Darbėnus.

„Neatsitiktinai ir vietą, statydamas namą, pasirinkau prie geležinkelio. Tada nė negalvojau, kad mano namą puskilometrio spinduliu apsups pavaldinių – stoties budėtojų - namai. Elvyra Galdikienė, Veronika Želvienė, Liuda Piekuvienė, Joana Venckuvienė, - K.Galinauskas vardijo buvusių bendradarbių pavardes. - Matyt, bjaurus jiems nebuvau, jei ir šiandien susitikę kai kurie į mane tebesikreipia „viršininke“. Jiems sakau, koks aš viršininkas: mano traukinys jau seniai nudundėjo“, - kalbėjo žmogus, kone 40 metų dirbęs geležinkeliečiu. 27 metus jis vadovavo Darbėnų geležinkelio stočiai.

„Žiemą, kai prošal nudunda traukinys, jis sukelia pūgos sūkurį. Tai – nepaprasto grožio vaizdas. Širdis neleisdavo ramiai miegoti ir išėjus į pensiją: dar 10 metų kas rytą, niekieno neverčiamas, keldavausi ir eidavau už eglaičių pažiūrėti, ar bėgiai - tvarkoje. Pagal garsą ir žiežirbas suprasdavau, ar traukinių aširačiams netrūksta tepalo“, - atviravo K.Galinauskas.

Ši istorinė nuotrauka iš K.Galinausko asmeninio albumo daryta prieš pusę šimto metų. K.Galinauskas joje įsiamžino Darbėnų geležinkelio stotyje, dėvintis kasdien darbe privalomą uniformą.
25 metus gyveno stotyje

K.Galinauskas pasakojo, kad jo tėvas Pranas visą gyvenimą dirbo geležinkeliečiu: 1920 m. „nuo geležinkelio“ jį paėmė į kariuomenę, po kariuomenės vėl ten pat sugrįžo.

1945 m. tėvo pėdomis pasekė ir sūnus. Baigė Vilniaus geležinkeliečių technikumą. Pradėjo dirbti Šienlaukyje, Tauragės ruože. Pradėjo nuo žemiausių grandžių: buvo iešmininkas, po to – budėtojas. 1955 m. jį paskyrė viršininku į Darbėnus.

„Atvažiavau čia rugsėjį. Lietus lyja, miškas ūžia. Nyku. Stotis apšiurusi, statyta 1939 metais. Antrame jos aukšte ir apsigyvenau“, - prisiminė vyriškis.

Po metų, 1956-aisiais, K.Galinauskas vedė Ireną ir parsivežė ją pas save. I.Galinauskienė iki pat pensijos – net 48-erius metus - dirbo Darbėnų vaikų darželio vedėja.

„Stotyje prabėgo 25-eri mūsų bendro gyvenimo metai. Traukiniai dundėjo dieną naktį. Su traukiniais susigyvenome lyg su draugais. Visa šeima tarsi budėdavome: vyras dirbdavo ištisomis naktimis. Nespėja nusirengti, įlipti į lovą, ir jau beldžia į duris“, - prisiminė šneki ir energinga I.Galinauskienė. Geležinkelis – sukarinta organizacija

„Kai atvykau dirbti į Darbėnus, tuomet iš čia be pagrindinės Klaipėdos–Skuodo linijos dar ėjo geležinkelio atšaka į Šventąją. Ji buvo nutiesta dar Smetonos laikais. Jūros link gabendavo kurą. Turėdavau lydėti cisternas iki Šventosios. Vykdavo ir kariniai manevrai: su tankais per miškus važinėdavo sausumos jūreiviai. Juos atskraidindavo į Palangos oro uostą. Tai buvo karinė paslaptis. Ir geležinkelis tuomet buvo sukarinta organizacija, aš pats privalėjau nešioti uniformą su antpečiais, - pasakojo buvęs viršininkas. – Saugumas tuomet dirbo „karališkai“. Vos gavau paskyrimą į Darbėnus, dar mano byla čia nebuvo atsiųsta, o iš Kretingos jau paskambino saugumo viršininkas pasveikinti su nauju paskyrimu.

Darbėnų geležinkelio stotis, kurioje I. ir K.Galinauskų šeima pragyveno ketvirtį amžiaus, šiandien primena griuveną: pastatas apšiuręs, durys užkaltos, langai išdaužyti. Greta pūpso krūvos išardytų bėgių ir betono luitų.

Sveikata turėjo būti tarsi krištolas. Ją tikrindavo kasmet: nei kraujo spaudimas galėjo svyruoti, nei rega susilpnėti.

Gaudavome visas žinias apie geležinkelio nelaimes ir avarijas“.

Iš Darbėnų įprastai buvo gabenamos kuro ir naftos cisternos bei vagonai su durpėmis, trąšomis, akmenimis. Darbėnuose buvo pastatyta akmens skaldykla, po to – vadinamoji „smalinė“. Į Darbėnus atgabendavo dervą, maišydavo ją su skalda ir gabendavo kloti kelius. Visa autostrada Klaipėda–Vilnius, anot pašnekovo, išklota darbėniške skalda ir asfaltu.

Po audros – stotyje „pragaras“

Po 1967 m. pajūriu prasiautusios audros, keleri metai geležinkeliečiams buvo patys sunkiausi. Valė miškus ir medieną atveždavo net iš Latvijos, Rucavos. Kolūkiai atgabendavo kranus, ir į vagonus pakraudavo net iki 6,5 m ilgio rąstus. Viršininkas turėdavo užlipti ir patikrinti, kaip pakrautas kiekvienas sąstato vagonas. Medieną išgabendavo ir į Kaliningradą.

Vyriškis su šiurpu prisimena atvejį, kai vos per plauką nesusidūrė du traukinių sąstatai. Nuo Skuodo atvažiuojantis mašinistas nepasitikrino stabdžių. Traukinys gabeno 50 cisternų kuro. Tuomet buvo duotas avarinis signalas. Priešais ant to paties kelio buvęs traukinys suspėjo atsitraukti. Kai sąstatas sustojo įjungus avarinį stabdį, tarp traukinių bebuvo likę vos 10 metrų. Prie geležinkelio pervažos tuomet stovėjo kolona mašinų. Pašiurpę vairuotojai beregint išsilakstė į mišką. Jeigu traukiniai būtų susidūrę, būtų nunešę pusę Darbėnų.

Anot pašnekovo, per kelias dešimtis darbo metų būta įvairių nutikimų. Nesyk yra tekę „pridengti“ savo darbuotojus: jeigu viskas gerai, visi gaudavo premijas. Už vieną atvejį K.Galinauskas gavo papeikimą: „Budėtojas prigėrė. Dėl jo kaltės traukiniai stovi, keliai neparuošti. Iešmininkas baladojo naktį į duris: niekas traukinių neįleidžia. Išbėgau ir viską padariau pats. Tas atvejis nebūtų išlindęs, jei ne girtas mus įskundęs mašinistas. Tampė po teismus, bet negalėjo prikibti“.

Pasak K.Galinausko, jo darbu buvo „soti“ visa šeima: „Sūnus Arūnas matė, kad į stotį tekdavo bėgti tiesiai iš lovos ir „po triusikų“. Apie geležinkelį jis nebenorėjo nė girdėti, pasirinko miškininkystę. Duktė Vilija yra pedagogė“.

Geležinkelio transportas nuostolingas

Darbėniškis prisipažino, jog per įtemptą ir atsakingą darbą praradęs sveikatą: „Savo gyvenimą įsivaizdavau kitaip: galvojau, išeisiu į pensiją, ją užsidirbsiu tokią, kad užteks pragyventi. Tačiau jeigu ne vaikai, pragyventi iš pensijų neįstengtume“.

Vyriškis įsitikinęs, kad merdintis Darbėnų–Skuodo geležinkelis atgytų, jeigu jį nupirktų „koks mafijozas“.

Dalis senųjų geležinkelio bėgių yra išmontuota ir suversta į krūvas. Darbėniškiai priešinosi, kad susisiekimas traukiniais per jų miestelį būtų uždarytas. Jie rinko parašus, tačiau buvo palikta tik viltis - pristabdytas bėgių ardymas. Gyvastį šioje geležinkelio linijoje šiandien palaiko tik bendrovė „Žemaitijos granitas“. Šioje bendrovėje skaldyti akmenys minimaliu greičiu – 25 km per val. - vagonuose dar išjuda kelininkams bei statybininkams.

Geležinkelio specialistų teigimu, Darbėnų ir kitų Lietuvos miestelių geležinkelis apmirė, nes vežti traukiniais keleivius tapo nuostolinga. Geležinkelio keleivių pervežimo nuostoliai Lietuvoje 2005 m. siekė 100 mln. Lt.

Nors tarp Darbėnų ir Kretingos geležinkelio eismas kone apmirė, Daubėnuose pernai atsirado net dvi pervažos. Daubėniškis Stanislovas Daugėla užprotestavo, jog jo iniciatyva 1993 m. įrengta ir greta nuosavos žemės esančia individualia pervaža naudojasi kiti žmonės. Todėl pasikvietęs aukštus pareigūnus išsireikalavo, kad greta būtų įrengta nauja pervaža.

Klaipėdos geležinkelių infrastruktūros direktoriaus Prano Jokubavičiaus tvirtinimu, geležinkeliui iki Latvijos atnaujinti reikėtų 80 -100 milijonų litų. Darbai užtruktų trejus metus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas