Kojų netekęs vyriškis niekada nekeikė savo likimo

„Mano toks charakteris – stengiuosi nerodyti emocijų. Gyvenu pagal principą: nei džiaugiuosi radęs, nei liūdžiu praradęs. Visą laiką kabinausi į gyvenimą ir, kaip žmonės sako, „stojausi ant kojų“, - su autoironijos gaida kalbėjo 85-erių metų Pranas Laučys, jau kone 60 metų gyvenantis be abiejų savo kojų. Jų vyriškis neteko pakliuvęs po traukiniu.

Pranui Laučiui nuo vaikystės buvo paralyžiuota kairė ranka. Būdamas 26-erių, jis neteko ir abiejų kojų. Tačiau vyriškis tvirtino, jog dėl to niekad nieko nekaltino: nei lemties, nei Dievo, nei žmonių. „Visąlaik galvojau, kaip prisitaikyti prie aplinkybių ir gyventi“.

Vedė po nelaimės

P.Laučys, stebinantis itin gera atmintimi, detaliai prisiminė 1948–aisiais Latvijos Priekulėje įvykusią nelaimę: „Traukiniu važiavau į Kauną. Ėjau per bėgius ir patekau po garvežiu. Latvių traukinys neteisingai atliko manevrus ir pargriovė mane. Iškart supratau, kad nebeturiu kojų. Vieną koją traukinys nuplėšė ties klubu, kitą – aukščiau kelio. Sąmonė manęs neapleido iki tol, kol operuojant suleido narkozę“.

Vyriškis puikiai prisiminė, kaip prekiniu traukiniu jį gabenę iki Liepojos, kaip iki ligoninės vežę greitosios pagalbos mašina: „Traukinio vagone buvo labai šalta, nes ligi galo nebuvo užstumtos jo durys. Kažkoks vyriškis vis prieidavo pasižiūrėti, ar tebesu gyvas. Jo ir paprašiau, kad uždarytų duris. Kai vežė greitąja, atmenu, kaip užvirto maišelis su mano paties kojomis“. P.Laučys mano, jog jau tada buvo šviesių žmonių, manančių, jog medikai kojas dar galės prisiūti.

Vos atsigavęs po operacijos, P.Laučys sakė pradėjęs galvoti, kaip reikės naujai perrikiuoti visą savo gyvenimą. „Nuo vaikystės nevaldžiau kairės rankos: ją paralyžiavo, kai man buvo šešeri. Sykį rugpjūtį buvau prigulęs ant žolės, o kai atsibudau, nuo to karto rankos nė nebejaučiau. Dabar nebeturiu kojų, galvojau. Tačiau nebuvo nė minties, kad nebenoriu gyventi“, - atviravo vyriškis.

Praėjus pusmečiui po operacijos, P.Laučiui buvo pagaminti protezai. Vaikščioti dirbtinėmis kojomis, vyriškis sakė, išmokęs per savaitę. O praėjus trejiems metams po nelaimės, P.Laučys vedė: savo ranką ir širdį jam atidavė kretingiškė Bronė. Sykiu pragyvenę dešimt metų, B. ir P.Laučiai susilaukė vienintelio sūnaus Pauliaus.

Prekyba – vyriškio gyvenimo būdas ir pomėgis

Jau porą dešimtmečių esantis pensininku, P. Laučys, paklaustas, ką gyvenime labiausiai mėgo, ilgai negalvojęs atšovė: „Prekybą“.

Paauglystėje jis gaudydavęs Kumpikų kaimo, iš kur yra kilęs, tvenkiniuose vėžius ir, pasikinkęs arklį, gabendavęs juos pardavinėti į Palangą. „Priduodavau vėžius trijose vietose: Kurhauze, sanatorijoje Vytauto gatvėje ir Šadausko alaus bare“, - prisiminė vyriškis.

Smetonos laikais P.Laučys tikino dirbęs kooperatyve.

Sovietmečiu vyresni kretingiškiai gerai atmena P.Laučį kioske Rotušės aikštėje prekiavus ledais. Vaikai P.Laučį buvo praminę „dėde Ledinuku“ ir, nekantraudami nusipirkti ledų, noriai padėdavo jam sukilnoti ledų dėžes.

„Kioske kartu su žmona dirbome beveik 30 metų: nuo 1965-ųjų iki 1992-ųjų. Išeiginių mums beveik nebūdavo: ledus atveždavo ir sekmadieniais, ir per šventes. Dirbdavome pakaitomis iki vėlumos. Garantuota išeiginė būdavo tik per Naujus metus“, - pasakojo vyriškis.

V. ir B.Laučių šeima, gyvendama nuosavame name Rotušės aikštėje, greta namo turi 10 arų žemės sklypą. Šiandien šis žemės gabalėlis, įspraustas tarp mūrų iš visų keturių pusių – gyvenamojo namo, buvusio telekomo, daugiabučio ir pastato, kuriame įkurta parduotuvė „Sarma“ - išpuoselėtas 82-jų Bronės rankomis: apželdintas veja, apsodintas dekoratyviniais krūmais, gėlėmis ir medžiais. Moteris pasiskundė sušlubavusia sveikata – neseniai jai pakeitė sąnarį. Tačiau ji tvirtino, jog negalinti sėdėti sudėjusi rankų. „O kažkada jame augo 150 krūmų: agrastų, vyšnių. Uogas parduoti autobusais gabendavome net į Klaipėdos, į Palangos turgus“, - tvirtino B.Laučienė.

Moteris neslėpė, jog užėjus nacionalizavimo vajui, dėl savo namo Rotušės aikštėje P.Laučiui teko ir nemažai pakovoti. Mat, norėta jo vietoje statyti paštą: „Vyras dėl jo buvo net pas J.Paleckį į Vilnių nuskridęs. Jam, matyt, pagailo neįgalaus mano vyro. Ir namą mums paliko“, - kalbėjo B.Laučienė.

Gyrė sovietmečiu gamintus protezus

Kiekvienas P.Laučio rytas jau šešis dešimtmečius prasideda nuo neįprastos ruošos: vos pakirdęs iš miego, jis pats pasirūpina užsidėti protezus. „Kiekvienas protezas sveria po 5 kg. Jo pagrindas pagamintas iš medžio, apkalto oda, ir pakaustytas geležimi. Protezai eina iki klubo, per pilvą tvirtinami plačiu diržu. Dar du diržai perjuosiami per pečius. Dabar jau greitai „apsivelku ir apsiaunu tą savo rūbą“. Bet juokais netveriu, prisiminęs, kaip, nenorėdamas niekam būti našta, pirmąsyk į jį lindau be niekieno pagalbos, - P.Laučys nuotaikingai prisiminė tų dienų išbandymus. - Guliu ir galvoju, kaip „susidoroti“ su tuo įrenginiu. Svorio viena ranka nepakeliu. Ir sugalvojau, kad reikia stalo aukštį sulyginti su lova. Nupjoviau jo kojas, ir iš lovos kniūbsčias „įlipau“ į protezus. Pats atsistojau, nors pylė prakaitas, juosmuo kaito“.

Vyriškis tikino, jog sovietmečiu meistrai pagamindavo patogesnius protezus, negu dabar: „Medžiagos ir technologijos ištobulėjo, bet nebėra senųjų meistrų, kurie tinkamai „nuimtų mierą“.

Protezai yra keičiami kas dveji metai. Tačiau P.Laučys, būna, taip „įsimyli“ senuosius, kad pats juos pakala, o neretai - ir keičia, iš senų porų pasirinkdamas tinkamiausią. Nauji protezai, anot vyriškio, nutrina, vos pavaikščiojus po kambarį. Nuo žaizdų gelbsti tik atsiradę naujoviški pleistrai.

• Rašyti komentarą (1)