Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Apie tautodailininką su „miškaligės“ simptomais

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-04-27
Miškai Lino Puškoriaus gyvenime užima ypatingą vietą.

Dėkingas už atvertą langą

Turbūt nedaug sutiktum ir žmonių, kurie per savo 50-mečio jubiliejų, užuot pasveikinti susirinkusius svečius susodinę už stalo ir pavaišinę, pirmiau išsivestų į mišką talkon – sodinti medžių?

„Kadangi „miškaligę“ šeimos draugai man yra diagnozavę jau prieš 10 metų, todėl nesupyko“, – prisiminęs šį pokštą, juokėsi ir pats Linas.

Gamta, miškai buvo pati didžiausia jo svajonė nuo mokyklos laikų. Kai kas nors paklausdavo, ką gi studijuos baigęs vidurinę, nedvejodavo: arba miškininkystę, arba – nieko. Likimas taip sudėliojo, kad baigė, kaip sakoma, „gyvenimo universitetus“ , o išsvajotos specialybės žinių įgijo miško savininkų kursuose.

Linas prisiminė tą dieną, kai su draugu prieš stojamuosius egzaminus nuvežė dokumentus į tuometinę Kauno žemės ūkio akademiją, Miškininkystės fakultetą.

„Žiūrim – čia vien „absoliutininkai“ renkasi, o ir iš tų pačių pusė – girininkų atžalos. Kur jau ten mudviem lygiuotis, išsigandom, pardūmėm namo“, – atviravo pašnekovas. Bet pridūrė, jog Dievas vis tiek jį myli – uždarė duris, tačiau atvėrė langą. Anot pašnekovo, uošvėms nepakomanduosi, kokiu būdu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žemės nuosavybę atsiimti. Gerai, kad jo žmonos Irenos mama atsiėmė miškais ir pati nusprendė atiduoti valdyti dukrai ir žentui.

Šiek tiek dar nusipirkę patys, iš viso Puškoriai dabar turi ne tiek ir mažai – Slučkų miške 3 ha (juokavo, kad čia –„ant juoko“, dėl galbūt to sunkiai 17 metų grįsto kilometrinio kelio nereikėję), 10,5 ha – Žalimų kaime ir 29 ha – Rietavo seniūnijoje, Tveruose, netoli Lopaičių piliakalnio.

Iš vieno kelmo išaugusios 6 liepos įprasmina brolius Puškorius Januarį, Benjaminą, Raimundą, Povilą ir Liną bei vos 4 dienų amžiaus sulaukusią Anapilin iškeliavusią jų sesutę Marytę.

Medžius sodino ir vaikai

Tveruose, anot pašnekovo, apskritai „viskas vyksta kitaip“: pavyzdžiui, dviem savaitėmis vėluoja pavasariai. Kai Kretingoje sniegas jau būna seniai nutirpęs, ten, žiūrėk, 30 cm sluoksniu žemė dar tebėra apklota. Kai tą mišką matavo, kiekvienas savininkas tikėjęsis gauti kuo geresnį plotą. O Linui buvę „vienodai“ – prašęs rėžti ten, kur lieka, nors matęs, kad bus durpynas, į kurį darbymečiu smigs traktoriaus ratai, kad nuolat pažliugę, nes pro čia teka upelis. Anot pašnekovo, kol neprisilietė jo ranka, į tokį mišką nebent malūnsparniu iš pradžių ir tegalėjo patekti. Plyną bevaisį plotą Linas pats ąžuolais, maumedžiais ir pušimis apsodino. Laiko ten ir kelis bičių avilius, kopinėja visada švarų medų. Turi ir kur pailsėti – iš eglės medienos surentė ir 12 kv. m trobelę, kurią, anot pašnekovo, prižiūrinčios stirnos.

Ne kartą Tveruose Linas yra užsibuvęs iki išnaktų. Po darbų nuvargęs važiuoja tolimą kelią namo ir, kad neužmigtų, daužo pats sau per skruostus, kiek galva leidžia, žemaitiškai rėkdamas: „Ku to dara?!“. O įsukęs į kiemą, neberasdavo jėgų iš automobilio išlipti – taip ir sulaukdavo ryto aušros.

Anot pašnekovo, tinkamiausias metas valyti, kirsti, sodinti miškus – po Naujųjų metų iki pat Velykų ir po jų. Per Adventą – šiukštu – geriau ten nelįsti: diena neišaušta, drėgna, aplink varva, kapsi, šlama.

„Toks jausmas, kad už 10 metrų tarsi žmogus praėjo, tarsi dar kokia gyvastis prasėlino. Ne veltui nuo senų senovės buvo pasakojama, kad tokiu metu miškuose gyvena vėlės“, – porino L. Puškorius.

Kol buvo „mokykliniai“, prie miško darbų noriai prikibdavo ir dabar jau suaugę, mokslus baigę, Vilniuje įsikūrę jųdviejų su Irena vaikai Gediminas, Simona ir Vytautas – visi trys yra medžius sodinę. „Patiko jiems, tik kad aš vis neturėdavau soties, – pavargdavo per dieną “, – atviravo Linas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas