Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Traukė kitoks Viliaus Orvido pasaulis

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-08-18

Orvidų sodyboje Gargždelės kaime gausus būrys giminių, draugų, bendraminčių buvo susirinkę pagerbti prieš 25-erius metus amžinybėn išėjusio šios sodybos įkūrėjo Viliaus Orvido atminimą. Rugpjūčio 16-ąją jam būtų sukakę 65-eri.

Gausus būrys giminių, draugų, bendraminčių buvo susirinkę pagerbti prieš 25-erius metus amžinybėn išėjusio šios sodybos įkūrėjo Viliaus Orvido atminimą.

Ženklas – dvi rožės

„Manau, kad Vilius jautė savo mirtį. Kambaryje jis turėjo pasidėjęs medicininių prietaisų, dažnai matuodavosi kraujo spaudimą, tikrindavosi pulsą. Be to, nėra buvę, kad pats atneštų gėlių ir paprašytų pamerkti. O tąsyk atnešė dvi rausvas rožes, padėjau su vaza ant stalo, kur pietaudavome, gerdavome arbatą“, – išgyvenimais dalijosi buvusi sodybos-muziejaus prižiūrėtoja ir gidė Aldona Anužienė.

Anot jos, Vilius daug dirbo, akmens tašymas pareikalavo nemažai jėgų ir sveikatos. Tą dieną, kai kieme sukniubo, jis nešė sunkų domkratą.

Tačiau yra ir ką šviesaus prisiminti – ramiu tonu su kiekvienu bendraujančio menininko-filosofo lengvą šypseną, basas kojas, atlapą krūtinę, begalinį pamaldumą, tylėjimą.

Aldona pasakojo, jog į vadinamąjį absurdo muziejų smalsuoliai važiuodavo ir pavieniui, ir delegacijomis, kuriose būdavo ir daug per televiziją matytų veidų, Sąjūdžio kūrimo pradininkų, garsių menininkų, šiaip piligrimų, gyvenimo nuskriaustųjų. O kartą užsuko pats Dudajevas! „Kai pamačiau virtinę vieną po kitos į sodybą sukančių mašinų, galvojau, kas čia? Negi karas prasidėjo? Pasislėpiau už krūmų, o gausmui nutilus, neištvėriau – labirintais tarp akmenų sliūkinau pasiklausyti, apie ką rusiškai kalba“, – pasakojo ji. Čečėnų lyderis prašė kalnuose iškalti jo bareljefą, kvietė kartu važiuoti tuoj pat, tačiau Vilius atsisakė – turįs tam pasiruošti, pranešti broliams pranciškonams. Bet nebereikėjo paskui to bareljefo – netrukus pasiekė žinia, kad Dudajevas žuvo, be to, Aldonos, žiniomis, Vilius nė nesiruošė kalti.

Žemiškieji turtai nerūpėjo

„Kaip aš myliu Jėzaus meile tave. Ir matau Dievo meilę tavo akyse“, – aplinką suvirpino švelni, bet stipri buvusios V. Orvido bičiulės, tuometinę Klaipėdos konservatoriją baigusios plateliškės Dianos Paulauskienės giesmė.

Vilius mus visus buvo įdarbinęs, sakydavo: „Einam biškį pažaisti“, – juokėsi V. Orvido sesuo Palmira Beniušienė (dešinėje) ir sūnėnas akmentašys Juozas Žilinskis (centre).

„Buvom dar jaunos studentės. Tuomet tikriausiai dar nežinojom, kas yra tas žodis „aura“, bet kad čia, šioje sodyboje, labai gera, su kurso draugėmis jautėme. Čia atvažiavus, mums norėjosi giedot, straksėt, lakstyt po tuos akmenis, jausti begalinę laisvę. Svarbiausia, – visi, kurie čia ateidavom, buvom be statuso. Nė vienas nesijausdavo esąs už kitą „mandresnis“, svarbesnis, nes Viliui, kaip sakoma, buvo vienodai“, – pasakojo ji. Tačiau ta laisvė buvo gražiai pažabota – nuoširdumu, tvarkingumu.

„Niekada nepamiršiu, kaip dar senojoje sodyboje, kur Orvidai gyveno, suklupdavom prie Mergelės Marijos ir karštai melsdavomės. Ir tai darėm ne pagal komandą. Tiesiog Vilius pradėdavo, ir mes automatiškai negalėdavome kitaip elgtis. Būdavo, meldiesi ne todėl, kad moki poterius, o kad to pats nori, kad širdy jauti kažką nuostabaus“, – pasakojo Diana.

V. Orvidas turėjo savitą požiūrį į akmenį, sakydavo, jog jam, kaip žmogui, reikia laisvės, todėl, darant skulptūrą, užtenka tik truputį pakoreguoti, o visa kita palikti, kaip gamtos duota. „Šlifavimo staklės jam apskritai kėlė siaubą. Užtat ir darbai, pažiūrėkit, – kokie, „neišcackinti“, – atkreipė dėmesį Diana. Viliaus atminimo pagerbti susirinkusių giminių ji klausė: ar šeimos nariai talkindavo jam dirbant? Nuvilnijo juokas: esą visi Orvidai buvę įdarbinti. Kas raides ant paminklo kalė, kas kitką. Tiesa, Vilius visada juos kviesdavęs ne dirbti, bet, kaip mėgo sakyti, „pažaisti“, nes, sakė, žaidžiant viską tą patį galima nuveikti su džiaugsmu.

O kaip giminaičiai reagavo sužinoję, jog Vilius atsisakė savo turto: kažkam atidavė automobilį, kažkam išdalijo kitus daiktus?

„Mamai, atsimenu, širdį skaudėjo. Mes, broliai seserys, kiekvienas savo gyvenimus gyvenom, o Vilius juk sodyboje karaliavo“, – juokėsi kartu su vyru Liudviku sodybą-muziejų dabar prižiūrinti ir puoselėjanti V. Orvido sesuo Palmira Beniušienė.

„Čia atvažiavus mums norėjosi giedot, straksėt, lakstyt po tuos akmenis“, – pasakojo Vilių jaunystėje pažinojusi Diana Paulauskienė.

Svarbiausia – sąžinė

„Man patiko Viliaus filosofija apie žemiškuosius turtus. Sakydavo, žmonės statosi namus, apsitveria didžiausiom tvorom, pamiršę, kad yra laikini svečiai šitoj žemėj, kad ne jų tie turtai, o Dievo“, – pridūrė Violeta Jokubauskienė. Ji, profesionali architektė, V. Orvidą drąsiai vadino liaudies architektu, sodybos teritoriją puikiai suplanavusiu į mažas bei dideles jaukias erdves, kuriose vienumoj galėjo pabūti kas tik užklydo – alkoholikas, narkomanas, buvęs kalinys, studentas, menininkas ar medikas. „Vilius ne šiaip sau buvo pasistatęs ir molio jurtą su labai žemomis durimis, kad kiekvienas įeidamas nusižemintų, nusilenktų Viešpačiui“, – paaiškino ji. V. Orvidas svajojo pasistatyti Saulės miestą. „Nors tada buvau jauna, bet turėjau susitaupiusi pinigų, nusipirkau šalia sodybą. Galvojau, statysiu ir aš – bus tarsi Saulės miesto satelitas. Tačiau gaila, kad Dievo planas buvo kitoks. Atvažiavau į kaimą tą pačią dieną, kai Vilius buvo pašauktas į amžinybę“, – atviravo V. Jokubauskienė.

„O aš prisimenu, kaip Vilius paskutinį kartą ėjo į bažnyčią. Buvo Porciunkulio atlaidai. Keliu jis vedėsi tamsiais akiniais akis užsidengusią merginą. Įsivaizduojat, kokia žmonių reakcija? Vienuolis, o apsikabinęs merginą! Daugelis juk nežinojo, kad ta mergina – neregė“, – papasakojo dailininkė Edita Matulionytė. Anot jos, svarbiausia Viliui buvo ne kas ką apie jį pagalvos, o sąžiningumas prieš Aukščiausiąjį bei save. „Juozai, tu pasakyk, kodėl pats sekei Viliumi?“– J. Dapšauską provokavo senų laikų draugai, V. Orvido artimieji.

„Ne tiek sekiau, kiek mudviejų požiūriai sutapo – kad ir dėl mokyklos, kuri prifarširuoja vaiką informacijos, išnykstančios sulig egzaminais“, – patikslino šis ir pridūrė, jog abu su Viliumi buvo nusistatę prieš nusistovėjusius standartus, norėjo laužyti stereotipus.

J. Dapšauskas prisiminė, kaip nuoširdžiai Vilius dirbo atstatant Gaidžio koplyčią. Juozą papildė ir Viliaus sesuo Laima Žilinskienė.

„O aš buvau kitokia – iš disciplinuoto pasaulio, tvarkingai lankiau mokyklą, nepaisant to, taip pat radau vietą Viliaus pasaulyje, – prisipažino klaipėdietė gydytoja Birutė Jankuvienė. – Tą paskutinį sekmadienį prieš Viliaus mirtį atvažiavau. Iš kitų žinojau, kad jis niekada į medikus nesikreipia, bet manęs, tuomet visai jaunos ir patirties neturinčios, paprašė paklausyti širdį. Ji plakė tragiškai. Sakiau, kad reikia į ligoninę, bet Vilius kelias dienas pavėlavo“.

Tašyti akmenį Vilius išmoko iš savo tėvo Kazimiero Orvido. Kurį laiką kūrė antkapinius paminklus, o vėliau – ir skulptūras, gimtojoje tėvų sodyboje Gargždelės kaime prie Salantų ėmė formuoti muziejų-dvasinį centrą. 1989 m. V. Orvidas buvo priėmęs Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus ir pasirinkęs brolio Gabrieliaus vardą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas