Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

„Skambutis sielai...“ – galimybė pamatyti save

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2017-08-11

Šiuo gyvenimo tarpsniu Palangoje gyvenanti bei kurianti literatė 58-erių Adelė Daukantaitė, savo kūrybinį kelią pradėjusi nuo eilių, sakė ir pati neatsistebinti, kodėl pirmoji jos knyga „Skambutis sielai...“ – prozos, o ne poezijos.

Literatė buvusi pedagogė Adelė Daukantaitė pažadėjo, jog Eleinės istorija, papasakota knygoje „Skambutis sielai...“ turės tęsinį. „Knyga jau turi pavadinimą, o joje pasakosiu apie dvasinės brandos suvokimą“, – sakė ji.

„Gal todėl, kad labai norėjosi visiems daug ką pasakyti: jog žmogui būtinai reikia pažinti ir atrasti save, nes kiekvienas žmogus yra kūrėjas, kiekviename žmoguje slypi Visatos sąmonės dalis, ir, jei tai suvoktume, seniai būtume pasiekę dvasingumo aukso amžių. Bet iki to – ilgas kelias, nes neteisingai pasirenkame, nesudėliojame prioritetų, o ir mokyklose bei universitetuose niekas nemoko suvokti, kad žmogus turi dvi prigimtis – žemesnę ir aukštesnę, kad kiekvienas gyvena su savuoju „aš“ ir kad paklusus žemesnei prigimčiai, paklūstame vartotojiškumui bei materialumui, kai aukštesnioji leidžia suvokti savąsias galias, išmintį, moko mylėti ir būti valingam“, – kalbėjo autorė, svajojanti, kad jos istoriją apie mokytoją Eleinę – šios prototipas yra pati Adelė su savo gyvenimu ir jausmais – būtinai perskaitytų jaunos šeimos, auginančios vaikus, mokyklų vadovai, politikai – kad jie visi atpažintų save ir pradėtų keistis, pradėtų mąstyti.

Knyga gimė ištrūkus iš chaoso

A.Daukantaitė, pedagogė, mokyklai atidavusi 33-ejus metus, knygoje „Skambutis sielai...“ atvirai kalba apie švietimo sistemos blogybes, apie tai, jog mokytojas yra paverstas robotu, kuriam viskas nuleidžiama iš viršaus, kuris mokomas daryti taip, o ne kitaip, kuriam yra paaiškinta, koks jis turi būti per pamoką.

„Man nepatiko tie rėmai. Man patiko per pamoką virti sriubą, vaidinti, sieti dailę ir lietuvių kalbą... Man nepatiko integracija, man nepatiko mokytojų lyginimas pagal vaikų pasiektus rezultatus, man nepatiko būtinybė taikyti informacines technologijas, kurios vagia laiką, vadinasi, ir žinias, kurios atima pamokos gyvastį ir charizmą... Išėjusi iš mokyklos išsivadavau, ir tai man davė visišką dvasinę laisvę, galimybę susipažinti su savimi, patirti, kas aš, ko noriu, kaip man gyventi“, – teigė A. Daukantaitė, pasiryžusi parengti dvasinio ugdymo programą mokytojams ir per ją mokytojui kalbėti apie jo savigarbą, orumą, dvasinę laisvę.

Kai prieš porą metų dėl sveikatos problemų teko palikti mokyklą, pusiausvyrai atgauti A. Daukantaitė išvyko į Angliją pas dukterį. „Kūnas ir dvasia buvo tiek sumaitoti – mūsų švietimo sistemoje per daug nesąmonių, prasilenkimo su protu, tai toks chaosas, kad prireikė laiko, jog susidėliočiau prioritetus, susivokčiau, kas vis dėlto esu. Ištrūkus iš to chaoso ir gimė ši knyga“, – prisipažino kūrėja.

Knyga „Skambutis sielai...“ – neįprasta savo turiniu, kai pagrindinę fabulą nutraukia dialogai – jie, prisipažino autorė, ir buvo parašyti pirmiausia.

Tad su kuo kalbasi pagrindinė knygos herojė Eleinė, tiksliau – Adelė?

„Manęs klausia, gal su vyru? Ne, atsakau, su meilužiu. Ooo, nustemba, ir kas gi tas meilužis? Jį, sakau, turi visos moterys. Tai ilgesys, slypintis moterų sielose...“, – paaiškino A. Daukantaitė, kurios pastebėjimu, tais dialogais ji norinti paskatinti žmones kalbėtis, kadangi mes vienas kitam visada turime, ką pasakyti. Bet tai reikia daryti be pykčio.

A.Daukantaitė itin brangina šią nuotrauką, kuri jai primena Pirmąją Komuniją Kretingos bažnyčioje.

Išlikusios sąsajos su Kretinga

A. Daukantaitė kilusi iš Kretingalės apylinkių, tėvas Juozapas Daukantas – mokytojas, motina Serapina – Sibiro tremtinių duktė, tremties išvengusi tik todėl, kad vežimo dieną toliau nuo namų ganė karves. Tėvai ir brolis Juozas jau mirę, ir Adelė žino, jog Kretingos krašte yra likę jos giminių, su kuriais ryšiai buvę stiprūs, kol tėvai buvo gyvi.

„Abiejų netekau 1994-aisiais, ir netekties skausmas, matyt, suveikė kaip indikatorius poetinės kūrybos proveržiui, uždegė žalią šviesą tam, ką darau šiandien“, – įsitikinusi A. Daukantaitė, kuri, baigusi pedagogikos mokslus, pagal paskyrimą atsidūrė Plungės rajone, kur ir sukūrė šeimą, tapo trijų vaikų mama.

„Kai buvau penkerių, skendau jūroje. Norėdami padėkoti už išgelbėjimą, tėvai atvažiavo į Kretingos bažnyčią padėkoti Dievui. Tada man atrodė, kad šventosios, rankose laikančios lelijas, paveikslas pradėjo su manimi kalbėti. Atėjo kunigas, uždėjo ranką ant peties, paklausė, ar moku žegnotis. Pasakiau, kad netrukdytų, – aš gi kalbuosi su paveikslu, bet jis paėmė mane už rankos ir klebonijoje pripylė pilną skreitą šokoladinių saldainių...“, – gyvą vaikystės prisiminimą papasakojo A. Daukantaitė, kuri vėliau mokėsi pas Kretingos „davatkėles“, Kretingos bažnyčioje priėmė Pirmąją Komuniją, nuo Kretingalės kalvelėmis leisdavosi iki Bajorų parduotuvės nusipirkti ledų, po to – jaunystė, šokiai, pirmoji darbovietė Kretingos skaičiavimo centras...

Vaikystė, pirmieji jaunystės patyrimai, pedagogikos pasirinkimas atvedė iki savito požiūrio į gyvenimą ir davė kitokį mąstymą. „Kur juoda – matau spalvota, kur balta – matau vaivorykštę... Turiu neišmatuojamo optimizmo ir esu idealistė iki panagių, užsibrėžusi gyvenimą padaryti gražų ne tik sau, bet ir kitiems“, – prisipažino skambutį sielai pasiuntusi kūrėja.

Skaitymas – didžioji aistra

A.Daukantaitė skaito nuo 5 metų. Nuėjusi į Kretingalės biblioteką, išsirinko Žiulio Verno „Aplink pasaulį per 80 dienų“. Bibliotekininkė nenorėjusi duoti tos knygos: „Ar tu, vaike, skaityti moki?“ „Kai atsiverčiau tą knygą ir pradėjau skaityti kaip žirnius berti, bibliotekininkei klausimų nebekilo. Ketvirtoje klasėje buvau perskaičiusi visą Ievos Simonaitytės kūrybą, o aštuntoje klasėje apskritai vietos bibliotekoje nebebuvo neperskaitytų knygų“, – teigė pašnekovė. Ji stebisi, kodėl visi taip „deda“ ant Juozo Baltušio – jo kūryba jai labai patikusi. Dabartiniu dvasiniu mokytoju ji vadina plungiškį psichologą mokytoją Gintautą Černeckį, o kūrybinę gyslelę joje aptikusi ir rašyti skatinusi Birutė Lengvinienė taip pat Adelei imponuoja savo nenoriai pripažinta kūryba, kurioje gyvenimas piešiamas toks, koks yra.

„Mokausi iš Vydūno, mokausi iš Vidmantės Jasukaitytės, negaliu be Bernardo Brazdžionio. Traukia Rabindranato Tagorės, Rainerio Marijos Rilkės pasaulis, dvasinė Omramo Mikaelio Aivanovo, Alebardo Lobato literatūra, į kurią mane atvedė metafizikas Vilimantas Zablockis“, – kad skaitymas yra jos didžioji aistra, neslėpė A. Daukantaitė.

---

Adelė Daukantaitė yra išleidusi dvi knygas mokytojams, pratybų sąsiuvinį „Edvinos mokyklėlė“. Rašo eiles, 16 metų vadovauja Plungės literatų klubui „Vingiorykštė“. Kartu su metafiziku Vilimantu Zablockiu ir medike Irena Stražinskaite-Glinskiene įkūrė Lietuvos menų ir mokslo asociaciją „Vydūno šviesa“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas