Norvegus moko sveikatos semtis iš gamtos

„Esu vienintelė Norvegijoje, kuri savo rankomis renka vaistažoles ir jas paruošia vartojimui“, – tvirtino dešimtmetį Norvegijoje gyvenanti ir socialine darbuotoja dirbanti 65 metų Salva Buzinovienė, kuri, grįžusi atostogų į Lietuvą, būtinai apsilanko ir Kretingoje: čia gyvena šeimas sukūrę jos vaikai bei bičiuliai.

„Tenoriu parodyti, kokius turtus žmogaus sveikatai dovanoja gamta. O aš tesu maža skruzdelė“, –sakė Salva Buzinovienė, kuri Norvegijoje renka ir pardavinėja vaistinguosius augalus.

Vyresnio amžiaus norvegai dar prisimena, kad jų tėvai vartojo vaistažoles, tačiau jie patys jų jau nebeatpažįsta ir gamtoje neieško, nerenka“, – pasakojo S. Buzinovienė, kuri ėmėsi nelengvo darbo: ne tik surinkti ir paruošti vartojimui vaistažoles, padaryti jų mišinius, bet ir įtikinti vietinius gyventojus, kokią didelę sveikatos dovaną teikia pati gamta.

„Norvegai mėgsta patogumą, todėl, norėdama, kad jie paragautų vaistažolių, pradėjau, be jų, pardavinėti ir puodukus su tinkleliu, skirtu arbatžolėms įsidėti. Šią idėją pakišo mano gyvenimo draugas norvegas, kuriam niekaip vaistažolių neįsiūlydavau, kol namuose neatsirado būtent toks puodukas, – kaip netikėtai gimsta rinkodaros triukai, linksmai pasakojo S. Buzinovienė. – Kad vaistažoles būtų dar patogiau gerti, įsigijau specialių maišelių arbatos pakeliams gaminti, nors juos paruošti yra vergiškas darbas. Ant mūsų prekystalio visada yra ir termosų su vaistažolių arbatomis, kad žmonės jų galėtų paragauti prieš pirkdami.“

Moteris pasakojo, kad gyvenimo draugas jai ir padeda sutvarkyti visus formalumus, būtinus norint platinti vaistažoles – jas ji jau trečius metus pardavinėja savo namuose, mugėse bei turguose. „Jeigu per metus apyvarta neviršija 50 tūkst. norvegiškų kronų (apie 5,3 tūkst. eurų), nereikia mokėti jokių mokesčių. O pelno iš vaistažolių ir neturiu, nes kainos, nors jos ir didesnės negu Lietuvoje, neatperka to, kiek darbo reikia įdėti jas paruošiant, – kalbėjo S. Buzinovienė, nesitikinti, kad šis jos pomėgis galėtų išsivystyti į rimtą verslą, iš kurio pavyktų pragyventi. – Aš tenoriu kažką gero duoti kitiems ir labai džiaugiuosi, jei mano vaistažolės, patarimai kam nors sustiprino sveikatą. Niekada iki galo nežinosi, kaip kieno organizmas sureaguos į konkrečią vaistažolę, todėl aš neretai paskambinu savo pirkėjams pasiteirauti, ar jaučia kokį poveikį, gal reikia mišinį kuo nors papildyti ar kaip nors pakeisti.“

S. Buzinovienė prisipažino pati nepajutusi, kaip ją įtraukė vaistažolių pasaulis – matyt, svarstė pašnekovė, tam potraukį ji bus paveldėjusi iš savo močiutės, kuri sveikatą stiprino vaistingaisiais augalais ir sulaukė 95 metų, tačiau mirė ne nuo ligų, o patyrusi traumą.

„Vaistažolėmis visada domėjausi ir šia tema skaitau daug literatūros. Net kai dirbau Stonaičių socialinės globos namuose (Plungės rajone), kartą mane pasikvietė gydytojas ir perspėjo: „Nesikišk į gydymo procesą“, mat kažkas paskundė, jog aš, pamačiusi vienos pacientės žaizdotas kojas, neišvėrusi nubėgau ir pririnkau gysločių lapų, kuriais aptvarsčiau žaizdas“, – juokėsi prisiminusi S. Buzinovienė.

Tad ji negalėjo pro vaistinguosius augalus ramiai praeiti ir Norvegijoje, kai juos pastebėjo vaikščiodama šalia vyro sodybos, kalnuotoje vietovėje. „Lipu į kalnus ir skinu. Iš ten parsinešu ir beržų lapų, ir islandinės kerpenos, kuri Lietuvoje yra saugoma, o ten leidžiama rinkti. Nors Lietuvos ir Norvegijos klimatas šiek tiek skiriasi, tačiau vaistingų savybių turintys augalai – labai panašūs. Taigi pas mane yra aviečių lapų, stiebų, mėlynių uogų, kurios labai papuošia mišinius, žemuogių bei bruknių lapų, baltosios notrelės, mėtos, pipirmėtės, levandos, miškinės sidabražolės, plautės, asiūklio, akišvietės ir kitokių augalų. Tačiau aš turiu paisyti specialios institucijos, kuri atitiktų lietuviškąją maisto ir veterinarijos tarnybą, nurodymų, kokių vaistažolių negalima pardavinėti, pavyzdžiui, jonažolės, šalavijo ir dar kai kurių“, – teigė S. Buzinovienė.

• Rašyti komentarą (3)