Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Dėlioja generolo giminės mozaiką

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Istorija
  • 2017-03-24

Salantų krašto istorijos tyrinėtojui Pauliui Vaniuchinui pradėjus domėtis kraštiečio Lietuvos kariuomenės divizijos generolo Prano Tamašausko šeimos istorija, atsiliepė generolo giminaitis 89-erių Stanislovas Bertašius iš Kretingos ir faktais papildė salantiškio turimą medžiagą.

Salantiškį Paulių Vaniuchiną (kairėje) sudomino Kretingoje gyvenančio Stanislovo Bertašiaus pasakojimas apie generolą P. Tamašauską ir giminystę su juo.

Slėpė giminaičio archyvą

Pagal giminystės ryšį Stanislovas yra Kretingos krašto šviesuolio P. Tamašausko sesers anūkas. Generolo sesuo Barbora 1890 m. ištekėjo už Kazimiero Eidėjaus ir susilaukė dukters Kunigundos. Ši ištekėjo už Eligijaus Bertašiaus – pora įsikūrė Šaukliuose, greta Mosėdžio, ir susilaukė 5 vaikų: dukters Birutės ir sūnų – Justino, Vladislovo, Vaclovo ir Stanislovo.

S. Bertašius gerai prisimena savo dėdę Praną – taip jį vadindavęs: šis buvęs nedidelio ūgio, griežtas ir santūrus – tikras kariškis. Generolas atvykdavo vasaroti į Šauklius, – name jam buvęs paliktas kambarys. „Jis vesdavosi mane žvejoti, gaudyti vėžių“, – lakoniškas vaikystės detales prisiminė pašnekovas.

Karo pabaigos įvykiai 17-mečiui Stanislovui buvę itin reikšmingi: prieš išbėgdamas į Vokietiją, generolas P. Tamašauskas atvežė į Šauklius ir patikėjo saugoti savo asmeninį archyvą – dokumentus, ordinus, medalius, bronzines statulėles. Kretingiškis prisimena tarp jų buvus ir nedidelį Vinco Kudirkos biustą.

„Laikai buvo neramūs, prasidėjo trėmimai – išvežė tėvus. O kad dėdės archyvas neprapultų, sudėjau viską į dėžę, palindau po namo grindimis ir užkasiau. Vėliau išgirdau, kai mūsų trobą griovė buldozeriu, traktoristas rado apdovanojimus ir išvežė juos parduoti į Klaipėdą. Žmonės šnekėjo, kad Klaipėdos jis nepasiekė – papuolė po traukiniu, o daiktai neva nuo smūgio išsilakstė“, – rodydamas gimtinės Šaukliuose nuotrauką, pasakojo S. Bertašius.

Per Tris Karalius 1950-aisiais Vokietijoje: pirmas iš kairės – kunigas Justinas Bertašius, centre – generolas Pranas Tamašauskas.

Su Prezidentu lankėsi Salantuose

Kretingiškis sakė, jog didžiumą išsaugotų generolo P. Tamašausko ir jo šeimos nuotraukų jis perdavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Vyras patvirtino P. Vaniuchino spėlionę, kad generolo žmona Aleksandra, šiam pasitraukus į Vakarus, iš tiesų pasiliko gyventi Salantuose: „Ją tikrai priglobė Salantų klebonas Vilhelmas Balandis ir apgyvendino antrajame klebonijos aukšte. Jis ją ir palaidojo Gargždelės kapinėse, šalia generolo tėvų. Mes žinojome apie tai, bet ilgą laiką bijojome išvis kam nors pasakoti apie generolą ir jo šeimą. Kai grįžau iš tremties, saugumas visąlaik lipo ant kulnų“, – atviravo ligi pensijos Kretingos RSO darbų vykdytoju dirbęs S. Bertašius.

Iš tėvų pasakojimų jis žino, kad generolą P. Tamašauską ir Prezidentą Antaną Smetoną siejo ne tik valstybiniai, bet ir draugystės ryšiai – mokydamiesi Sankt Peterburge, jiedu gyveno viename kambaryje. Generolas taip pat lankydavosi ir pas Prezidentą Aleksandrą Stulginskį Jokūbave.

„Prezidentas Smetona su generolu Tamašausku 1927 metais važinėjo po Lietuvos miestelius, buvo atvykę ir į Salantus. Prezidentas norėjo užsukti ir į Šauklius, bet mano mama užprotestavo – pasakė „to dar betrūko“. Ji buvo gera strategė, puikiai išmanė ūkio reikalus ir nenorėjo tokios garbės, nes ūkininkams būtų davę įsakymą supilti maždaug 2 km kelią, ir kaimo žmonės būtų ją už tai „suėdę“, – pasakojo kretingiškis.

Generolas Pranas Tamašauskas su žmona Aleksandra (iš dešinės) rūpinosi tragiškai žuvusio Stanislovo brolio Vladislovo laidotuvėmis.

Kanadoje pastatė lietuvių bažnyčią

Stanislovas taip pat papasakojo ir apie dar du savo brolius Vladislovą bei Justiną Bertašius. Pastarojo indėlis į lietuvių tautiškumo puoselėjimą – taip pat labai svarbus.

„Vladas mokėsi Panevėžio gimnazijoje, o vėliau – karo lakūnu. Gyveno pas generolą dėdę Praną. Šis, išėjęs į atsargą, įsikūrė savo ūkyje Pajuostėje, Panevėžio apskrityje. Kai 1941 m. užėjo vokiečiai, Vladas žuvo tarnyboje – neatsargiai pasielgė su ginklu. Gerieji Panevėžio gydytojai jau buvo išžudyti, ir nebebuvo, kam išgelbėti brolio. Jis buvo palaidotas Panevėžy, šalia savanorių, o laidotuvėmis rūpinosi generolas“, – rodydamas nuotrauką, kur prie Vladislovo karsto stovi P. Tamašauskas su žmona Aleksandra, pasakojo Stanislovas.

Vyriausio Stanislovo brolio Justino, kuris buvo kunigas, ir generolo P. Tamašausko gyvenimo keliai po karo buvo glaudžiai susiję: 1944-aisiais jis taip pat pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno ir generolas P. Tamašauskas, 1951-aisiais emigravo į Kanadą. Pas jį atvyko ir generolas P. Tamašauskas.

Kanados Vinipego mieste J. Bertašius organizavo Šv. Kazimiero parapiją ir pastatė lietuvių parapijinę bažnyčią. 1985 m. jam suteiktas garbingas prelato monsinjoro titulas. Mirė 1999-aisiais, būdamas 84-erių, palaidotas Vinipego kapinėse.

Po prelato J. Bertašiaus mirties Stanislovui atiteko jo asmeniniai nuotraukų albumai bei kai kurios šeimos relikvijos, taip pat – ir iš Kanados pargabentas generolo P. Tamašausko laikrodis, kurį kretingiškis atidavė savo sūnui.

---

Pranas Tamašauskas gimė 1877 m. Imbarės kaime. Stanislovas Bertašius dar atmena ant jo gimtojo namo buvus prikaltą lentą su lenkišku užrašu. P. Tamašauskui buvo suteiktas aukščiausias Lietuvos karininko – divizijos generolo – laipsnis. Generolas kraštietis mirė 1951 m.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas