|
|
|
Iš NBA vasaros lygos - ilsėtis į Lietuvos pajūrį
Vakar 22-ąjį gimtadienį atšventusio krepšininko Renaldo Seibučio nuotraukas dažnai galima išvysti šalies spaudoje. Palangos „Naglyje“, Vilniaus „Sakaluose“, Pirėjo “Olympiacos” (Graikija) ir Atėnų “Maroussi” (Graikija) ekipose rungtyniavęs sportininkas savo karjerą pradėjo Kretingoje.
Šis 196 cm ūgio gynėjas neseniai grįžo iš JAV, kur žaidė NBA (Šiaurės Amerikos krepšinio lyga) klubo „Dallas Mavericks“ vasaros stovykloje. Dabar jis ilsisi savo namuose Šventojoje. Čia ir susitikome su kylančia krepšinio žvaigžde bei jos buvusiu treneriu, mūsų kraštiečiu Regimantu Juška, vadovaujančiu Palangos „Naglio“ komandai. Atostogos – be kamuolio - Kokie įspūdžiai iš NBA vasaros stovyklos? - Kelionei į JAV pradėjau rengtis vasaros pradžioje. NBA stovykloje praleidau beveik du mėnesius. Ten turėjau galimybę pasisemti ir gyvenimiškos patirties ne tik kaip krepšininkas. Juk susirinko geriausi žaidėjai, atsirado naujos pažintys, kitokios gyvenimo sąlygos. Reikėjo daug kasdien treniruotis, žaisti varžybose. Teko skristi iš vieno miesto į kitą. Pavargau. Man tai buvo gera patirtis, turėjau susikaupti: reguliuoti poilsį, mitybą. Man ši stovykla buvo labai svarbi, daug ko joje išmokau. - Kaip vertinate savo pasirodymą ten? - Daug kas manęs to klausia, bet aš savęs negaliu vertinti. Esu savikritiškas. Nevažiavau ten kažko nustebinti. - Ar prisidėsite prie Lietuvos vyrų rinktinės? - Dar nežinau. Kol kas bandau atgauti jėgas, nes esu labai pavargęs. Daug miegu, susitinku su draugais. Svarbiausia – neimu kamuolio į rankas. Tikiuosi, po dviejų savaičių pradėsiu rengtis sezonui. - O rankos be kamuolio nepradėjo niežėti? Rankas ima niežėti jau po keturių dienų. Bet aš dabar negaliu kamuolio imti į rankas. Reikia poilsio, kitaip sudegčiau. - Jūs pasirašėte trejų metų sutartį su „Olympiacos“. Kada išvažiuojate į Graikiją? - Kol kas sezonui tik rengiamasi, komplektuojama komanda. Aš turėčiau išskristi rugpjūčio viduryje – pabaigoje. - Kaip vertinate Pirėjo „Olympiacos“ komandą? - Iš visų klubų, kuriuose žaidžiau, „Olimpiacos“ yra profesionaliausias, turi gilias tradicijas. Tačiau nežinau, kiek laiko ten žaisiu. Juk iš pradžių planavau žaisti „Olympiacoje“, o po kiek laiko patekau į „Maroussi“. Todėl kažką planuoti sunku. - Kaip patekote į Atėnų „Maroussi” ? - Nors turėjau sutartį su „Olimpiacos“, bet mane pasikvietė „Maroussi“ komanda. Pasitariau su artimaisiais ir nutariau, kad šioje komandoje turėsiu galimybę daugiau žaisti. Dabar manau, kad padariau gerą žingsnį.
- Aš džiaugiuosi, kad komandoje buvo lietuvių: treneris Jonas Kazlauskas, trečiasis treneris Alvydas Pazdrazdis, Eurelijus Žukauskas. Jie man pagelbėjo. J.Kazlauskas davė ir daug gyvenimiškų pamokų. Jo pastabos net ir dėl smulkmenų yra labai svarbios. Su J.Kazlausku matėmės ir JAV. Kvietimas į Pirėjo komandą buvo stimulas dirbti, norėjau sau įrodyti, kad galiu žaisti profesionalioje komandoje. - Kaip jautėtės svetimoje šalyje? - Kartais būna sunku, ypač, kai esi toli nuo namų. Tačiau nemalonių dalykų nenoriu pasakoti. Jie yra tam, kad iš jų pasimokytum. Sunkiais momentais padeda artimieji. Be to, Atėnuose gyvena mano teta Rasa. - Kodėl žiūrite į R.Jušką ir šypsotės? R.Juška: - Rasa yra mano pusseserė ir ji paglobodavo Renaldą. Nors jų giminystės ryšiai nesieja, bet tapo lyg giminės. Kovotojo charakteris - Kaip susidomėjote krepšiniu? R.S.: - Žaisti krepšinį pradėjau prieš devynerius metus pas šviesaus atminimo trenerį Andrių Trakį. Dvejus metus važinėjau treniruotis iš Šventosios į Kretingą. Vėliau perėjau į Palangos „Naglio“ komandą. R.J.: - Buvo tėvų pageidavimas įkurti komandą Palangoje, kad nereikėtų vaikų vežti toli į treniruotes. Iš Kretingos komandos tada pas mus perėjo keturi krepšininkai. Iš pradžių jie žaidė su vyresniais. Vėliau įkūrėme jų amžiaus grupę. - Ar tuomet Renaldas kuo nors išsiskyrė? R.J.: - Renaldas ir Laurynas Mikalauskas buvo komandos lyderiai. Jais tampa tie vaikai, kurie turi noro ir talento. Dirbti, treniruotis pradedama tik vėliau. Labai svarbu ir kovotojo charakteris. Kitaip nieko nepasieksi. R.S.: - Treneri, nemanau, kad buvau šoklesnis ar stambesnio kūno sudėjimo. Svarbiausia yra turėti noro, tada – daug dirbti, o įgimti gabumai lieka trečioje vietoje. Aš tiesiog myliu šią sporto šaką ir į ją visada žiūrėjau rimtai. Aikštelėje visa kita pamirštu. - Girdėjau, kad krepšiniu Jus sudomino tėvai? R.S.: - Mama buvo tik krepšinio mėgėja, bet ne krepšininkė. Tėvai daug dirbo bare, todėl aš laiką leisdavau poilsinės aikštelėje, bumbsendamas kamuolį. Tėvai skatino lankyti krepšinį, bet ne stūmė į jį. - Ar niekada nesinorėjo mesti krepšinio? R.S. - Niekada. Gal kritimų nebuvo? Iš pradžių ir Palangos komanda vis pralaimėdavo. Vėliau skirtumas tarp mūsų ir varžovų mažėjo, kol ėmėme pirmauti. - Kaip jausdavotės, kai draugai eidavo į vakarėlius, o jūs tuo metu turėjote rengtis varžyboms? R.S.: - Tokių problemų nebūdavo. Aš į krepšinį žiūrėjau rimtai ir draugai mane priėmė tokį, koks esu. Jie mane visada palaiko. Su tais pačiais draugais santykius palaikau iki šiol. Dauguma draugų yra iš Palangos komandos – su jais susirašinėjame internetu, susitinkame. R.J.: - Renaldai, juk su komanda išliko tvirtesni ryšiai negu su bendraklasiais. R.S.: - Tai kad dalis bendraklasių žaidė toje pačioje komandoje. Komandoje mes daugiau laiko praleisdavom kartu negu klasėje. Mus vienijo bendras tikslas, kelionės, pavyzdžiui, į Prancūziją, Italiją, JAV. Po pralaimėtų rungtynių kartu verkdavom, jei laimėdavom – džiaugdavomės. Ir kitą dieną dalindavomės įspūdžiais. - Ar atšvęsdavote pergales? R.S.: - Visi kartu džiaugdavomės. Bet jei kalbate apie alkoholį ar rūkymą – to nebūdavo. - Kai pradėjote kilti karjeros laiptais, ar neatsirado pavydo iš buvusių komandos kolegų? R.S.: - Aš to nepajaučiau. Mūsų ryšiai artimi – juk kartu praleidom šešerius metus. - Kaip atsidūrėte Vilniaus „Sakalų“ komandoje? R.S.: - Linas Šalkus mane pastebėjo ir pakvietė į komandą. Buvau baigęs 11 klasių, bet ilgai nedvejojau ir persikrausčiau į Vilnių. Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs: naujas miestas, nauji draugai, nauja mokykla, dar ir mokyklos baigiamieji brandos egzaminai. Mano dienotvarkė buvo labai įtempta. Buvau vienas jauniausių žaidėjų komandoje. Komandoje vyravo gera atmosfera ir labiau patyrę žaidėjai man padėjo, ypač Rolandas Matulis, Rolandas Skaisgirys, Erikas Kučiauskas. Nėra nesvarbių smulkmenų - Kada užteks to, ką pasiekėte? R.S.: - Tobulumui ribų nėra. Va, ir Juška vis duoda velnių... (juokiasi). - Kas lemia Jūsų sėkmę? R.J.: - Renaldas labai rūpinasi savo sveikata. Gydytojų nurodymus įvykdo su kaupu. Teisingai maitinasi, daro specialią mankštą. Į krepšinį žiūri profesionaliai. Tik treniruodamasis, bet nekreipdamas dėmesio į kitus dalykus, ilgai krepšinio nežaisi. Modestas Paulauskas netikėjo, kad mano komandoje žaidė 15 – 16 metų vaikinas, kuris taip reguliuotų savo poilsį ir mitybą. Tai buvo Renaldas. Po kiek laiko M.Paulauskas suprato, kad aš jam nemelavau. R.S.: - Būna, kad psichologiškai pavargstu nuo rutinos. Tada per atostogas pailsiu, valgau, ką noriu. Tačiau per sezoną nėra nesvarbių smulkmenų. - Ką dėl krepšinio paaukojote, praradote? R.S.: - Net nežinau... Nieko. Nebent šiek tiek apleidau mokslus Mykolo Romerio universitete, kur studijuoju viešąjį administravimą. Dabar turiu pasiėmęs akademines atostogas. Tikiuosi, kad ateityje mokslus pavyks suderinti su krepšiniu. Iš tikrųjų aš tik atradau, o ne praradau. - Kuris treneris Jums yra svarbiausias? R.S.: - Geriausias treneris yra tas, kuris tave treniruoja šią akimirką. Iš tikrųjų visi treneriai - savaip brangūs. Kiekvienas išmoko ką nors nauja. Šiuo metu Palangoje vyksta tradicinė, R.Juškos organizuojama vaikų krepšinio stovykla. Joje iš viso apsilankys apie pusantro šimto jaunųjų krepšininkų iš visos Lietuvos. Šioje stovykloje lankysis ir R.Seibutis. „Noriu, kad vaikams būtų stimulas siekti savo tikslų. Seniau Renaldas dalyvaudavo šioje stovykloje, o dabar bus jos svečias. Taip pat pasikviečiame ir Lietuvos rinktinės žaidėjus – jau mažai tokių, kurie dar nėra čia dalyvavę“, - pasakojo R.Juška. Treneris pasidžiaugė, kad R.Seibutis Palangos sporto mokyklai padovanojo krepšinio lentas, o A.Pazdrazdis – lankus.
|
|
