Kumpikų žmonės dosnūs alkstantiems

Į devintą dešimtį įkopusi Apolonija Bernotienė – ilgametė Kretingos varguolių globėja.

Kai visoje šalyje šiandieną rengiamos viešos „Maisto banko“ akcijos, ilgametė Kretingos pranciškonų vienuolyno labdaros valgyklos „Rūpestėliai“ šeimininkė Apolonija Bernotienė pasidžiaugė, kad jau prieš du dešimtmečius varguolius šelpė ir ligi šiol valgyklą teberemia dosnūs Kretingos rajono Kumpikų bei Latvelių kaimo ūkininkai. Viena iš jų – 81-erių Angelė Kontrimienė ir jos dukters Janinos Leonavičienės šeima.

A. Kontrimienė sakė, jog dukart per metus – rudenį ir pavasarį – rinkti aukų pas juos vienuolyno mikroautobusu atvažiuojanti pati Olytė, – taip devintąją dešimtį baigiančią, tačiau nepailstančią vargšų globėją A. Bernotienę vadina ne tik kasdien į valgyklą besirenkantys valgytojai, bet ir šios valgyklos veiklą remiantys žmonės. Tik jų dėka valgykla išliko vienintelė visoje Lietuvoje, nenutraukusi veiklos per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

„Kaimo žmonės padeda, kaip kas gali: vieni – bulvių maišą, kiti – morkų, kopūstų, svogūnų, obuolių maišelius prikrauna. Visos gėrybės – iš to, ką patys užaugina. Vieni maišus pas mus suneša, kiti, į darbus anksti išvykstantys, prie gatvės padeda. Sėdam kartu su Olyte į autobusą ir apvažiuojam visą kaimą. Kartais po 10 maišų visokių gėrybių prirenkam“, – tvirtino A. Kontrimienė.

Angelė Kontrimienė į šią vasarą jos sodyboje padirbintą koplytėlę įkėlė Marijos Dangaus Karalienės skulptūrėlę, kurią išsaugojo iš savo prosenelių sodybos.

Ji pridūrė, jog vyresni Kumpikų ir Latvelių žmonės labai laukia atvykstant Olytės, kad kartu pabūtų ir pabendrautų su šia kilnios ir dosnios širdies moterimi. Tik apgailestavo, kad kasmet tų geradarių gretos irgi retėja: šią vasarą mirė Birutė Jonkienė iš Latvelių, o dar anksčiau – Magdutė Domarkienė, jiedu abu su vyru ne tik gausiai remdavę vargšus, bet ir užauginę du svetimus vaikus.

A. Kontrimienė prisiminė, kad bendrystė su A. Bernotiene užsimezgė prieš 20 metų, kai ligoninės palatoje su ja susipažino kaimynė, jau amžinatilsį taip pat dosni valgyklos rėmėja Stasė Kontrimienė.

„Užsimezgė labai gilus jų dvasinis ryšys, kuris įpynė ir kitus. Nenustojame žavėtis Olytės pasiaukojimu – tokio amžiaus sulaukusi, ji kasdien keliasi ankstybėse ir jau 5 val. stoja prie puodų, kad vargšai dar ligpiet gautų karšto viralo. Tad kaipgi mes galėtume jos nepalaikyti“, – atviravo Angelė.

Pašnekovė neslėpė žinanti, kad remia benamius ir girtuoklius, kurie patys negali ar neturi iš ko pasigaminti valgio. „Bet juk jie – taip pat žmonės, gal ligoti, gal žmonių atstumti. Neduokdie, bet tokiu tapti gali ir pats arba tavo artimas. Neišsižadėk tiurmos, lazdos ir ubago terbos, anksčiau sakydavo žmonės. Kiti jaunesni pasako: tegul varo tuos veltėdžius dirbti, kad patys sau duonos kąsnį užsidirbtų. Bet kad šiandien ir jauniems žmonėms darbų nėra, o ką bekalbėti apie vargšus“, – samprotavo pašnekovė.

A. Kontrimienė neslėpė, jog ji nuo pat mažens užjaučianti vargingai gyvenančius žmones, nes ir pati per gyvenimą jo nemažai patyrusi. „Turėjau dvejus tėvus: pas tikruosius tėvus augau ligi 5 metų, o vėliau – pas tetą, – nenoriai vaikystės žaizdas prisiminė pašnekovė. – Po karo per mūsų kaimą eidavo daug ubagų, ir su visais nuo stalo dalijomės tuo, ką patys turėjome“.

Kaimo medpunkte 22 metus išdirbusi A. Kontrimienė, kaimo žmonių daktaryte vadinama, po darbų ar savaitgaliais vis skubėdavo iš vienų į kitus namus – kam vaistų atnešti, kam juos suleisti. Visų mylima, ir į giesmes įlietas kaimo žmonių godas apgiedoti per Gavėnią prie kaimo koplyčių vis dar suburianti savojo kaimo giesmininkes.

• Rašyti komentarą (5)