Kelionė po Lenkiją: miestai ir kalnai

Lenkija – didžiulė šalis, kurioje yra daugybė miestų, tačiau Malūkų šeima pasirinko kiek neįprastą maršrutą. Norėdami nuvykti į kalnus, nusprendė – Zakopanė bus puikus kelionės tikslas, o pakeliui ir grįždami aplankė dar penkis miestus – Balstogę, Liubliną, Bialy Dunajecą, Krokuvą ir Kielcę.

Vilma ir Renatas Malūkai su dukromis Aušrine (kairėje) ir Gabriele Kielcėje grožėjosi Krokuvos vyskupų rūmais.

Didžiausiame Šiaurės rytų Lenkijos mieste

Pirmasis stabtelėjimas įvyko Balstogėje (Białystok) – didžiausiame šiaurinės Lenkijos dalies mieste. Kadangi laikrodis mušė šešias vakaro, nebeteko apsilankyti muziejuose, tačiau ir be jų buvo puikių vaizdinių – Branickių rūmai, dabar tapę Medicinos fakultetu, ant kurių laiptų būriavosi begalės jaunimo.

Rūmų parkas išpuoštas įvairiomis gėlėmis ir graikiškomis skulptūromis, vaizduojančiomis mitines būtybes. Mieste, kaip ir visuose Lenkijos miestuose, buvo kelios bažnyčios bei gotikinio stiliaus katedra, perpildyta žmonių. Bevaikštinėjant po senamiestį dėmesį patraukė koncertas ir įvairūs pasirodymai, skelbiantys Jaunimo dienų pradžią, nuspalvintą daugybe skirtingų vėliavų, apsupusių sceną ir pačią katedrą.

Buvo jau vėlu, tad mieste nepasilikome ir pirmą naktį nakvojome automobilyje aikštelėje, esančioje prie miško. Be nuotykių neapsėjo, kadangi ryte išvydome, kad į padangą įdurta vinis, teko keisti padangą, bent jau laikinai. Tačiau visa tai nesutrukdė nusigauti iki Liublino.

Liublino senamiesčio keliais

Liublinas – vienas seniausių Lenkijos miestų, įkurtas 1283 m., ir tai išties matosi: nuo puikaus, raštais išpuošto senamiesčio iki baltos pilies, pastatytos tame pačiame amžiuje, kurioje 1418 m. lankėsi Jogaila, Lenkijos karalius, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo sūnus. Miestą išnaršėme kaip ir turgų, pasirinkdami nestandartinius takelius, ieškodami informacinio centro, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo netoli vartų į senamiestį. Matėme daugybę bažnyčių ir plakatų, skelbiančių apie Popiežiaus atvykimą į Krokuvą. Išvydę, kad tai bus jau rytoj, nusprendėme atidėti kelionę į Krokuvą ir pasukti kitais keliais, kuriuose nebus didelės mašinų spūsties.

Pasivaikščiojimai po Bialy Dunajece

Kelionė į Bialy Dunajecą buvo kiek kebli: sugebėjome keletą kartų apsukti ratus aplink tą patį kaimą, kol galiausiai radome tinkamą kelią į kalnus. Išvydome nuostabų saulėlydį ir pradėjusį kilti rūką, bet į patį miestą įvažiavome jau sutemus. Mes buvome aukštai, taip aukštai, kad net užkrito ausys, o pažvelgus pro langą matėsi mažos švieselės, bylojančios apie kalno papėdėje esančius namus.

Šeima pabuvojo ir Tatrų kalnuose Zakopanėje. Nuotraukoje – Kasprovo kalnas.

Šiame mieste apsistojome viešbutyje, o kitą dieną išsirengėme autobusu važiuoti į netoliese esantį miestą, mūsų tikslą – Zakopanę, tačiau taip jau nutiko, kad neapskaičiavome laiko ir pavėlavome į jį. Pernelyg nenuliūdome, nes miesto, kuriame apsistojome, dar nebuvome išnaršę, o įvažiuodami jau matėme kalnus ir sraunią, plačią upę bei keletą tiltų, tad nusprendėme į visa tai pažvelgti iš arčiau. Perėję upelį pradėjome lipti į kalnus ir priešais mus atsivėrė naktį matytas vaizdas, tik šviesoje atrodantis daug puikiau – namai žemumoje ir keliai, vedantys į viršų ar žemyn ratais, o žvelgdami į priekį pamatėme karvių ganyklas ir avių ganyklų liekanas. Kalnelyje radome raudonikių ir baravykų bei laukinių aviečių. Nors oras dieną buvo gan ramus, bet juodi debesys, kurie pranašavo apie audrą, buvo teisūs – vos pradėjus lipti žemyn mus užklupo liūtis su žaibais.

Zakopanė ir kilimas į kalnus

Tos pačios dienos vakarą nusprendėme patys nuvažiuoti į Zakopanę ir nustebom – miestas buvo daug arčiau negu manėme, ir kelias, vedantis į jį, neturėjo jokių staigių pakilimų ar nusileidimų, ko mes baiminomės. Miestas niekuo nesiskyrė nuo Lietuvoje esančių kurortinių miestų, tik buvo kiek didesnis ir architektūriškai kitoks, įsimintini buvo ir gatvėse siūlomi skanėstai –įdomios tekstūros avies sūris, kurį iš pradžių palaikėme įmantria bandele.

Apžvelgę skanėstus, pėsčiomis patraukėme į kalnus, į kopimo trasas. Einant kalnai nelabai matėsi, kadangi šie buvo paslėpti debesų. Kopimo trasos įrengtos šalia sraunaus upelio, kuris kėlė garą. Jau buvo ėmę temti, tačiau nusprendėme vis vien kopti į kalnus, nes trasos buvo nesudėtingos, bet jau po ketvirtos iš jų ėmėme suprasti, kad toks oras ir laikas paprasčiausiai buvo netinkamas – nuotraukos atrodė it darytos naktį, o netrukus visą miškelį užgulė rūkas. Teko leistis žemyn ir vos pasiekėme apačią, mus vėl „sugavo“ dar stipresnė liūtis negu anksčiau dieną.

Zakopanė – miestas Pietų Lenkijoje, tituluojamas Lenkijos žiemos sostine, įsikūręs ilgame slėnyje Tatrų kalnuose, prie Gubaluvkos kalno. Tad kitą dieną mūsų tikslas buvo pakilti į pačią aukščiausią kalno viršūnę, kol neužklupo siaubingas oras, apie kurį kalbėjo orų prognozės. Mums pavyko tai padaryti, kelionė keltu buvo išties įdomi: net nepajutome, kaip praėjo tos penkios minutės, skyrusios mus nuo viršūnės. Kalne lijo ir siautė vėjas, tačiau vaizdas užgniaužė kvapą, tad nė šalčio, nė liūties neteko pajusti. Pažvelgus į apačią buvo galima išvysti ežerus, o pažvelgus į kitas puses – kalnus, aplink kuriuos sklaidėsi purūs debesys, kuriuos, rodos, buvo galima paliesti.

Trumpas pasisvečiavimas Krokuvoje ir Kielcėje

Mūsų kelionės tikslas buvo pasiektas ir per vakarines žinias išvydę patvinusias gatves bei audras, vylėmės, kad važiuodami atgal į Lietuvą nebūsime užklupti dar siaubingesnio oro. Ryte buvome pažadinti giedančių ankstyvų gaidžių ir išvykome iš miesto, kuriame teko trumpam apsistoti. Važiuodami atgal į Kretingą, aplankėme Krokuvą, iš kurios jau buvo išvažiavęs Popiežius Pranciškus, bet žmonių vis dar buvo tiek pat daug – prie bažnyčios, prie pilių, miesto gatvelėse. Šį kartą nusprendėme aplankyti pakeliui esantį miestą – Kielcę. buvome nustebinti jo grožio, vis dėlto važiavome tik dėl Krokovos vyskupų rūmų, bet nesitikėjome, kad senamiestis taipogi bus toks gražus. Neteko ilgai pasidžiaugti tuo grožiu, nes vos įlipus į mašiną prasidėjo baisi liūtis. Pro langus nebuvo įmanoma kažką matyti, žaibai, rodos, sproginėjo virš mūsų, o gatvės ėmė tvinti, visai taip, kaip rodė per žinias.

Išvažiavę iš paskutinio miesto be sustojimų patraukėme į Lietuvą. Buvome pilni įspūdžių, bet ir ne ką mažiau pavargę, norėjome kuo greičiau atsidurti savo mieste ir išnirti iš prasto oro.

Faktai

Balstogės Branickių rūmai (lenk. Pałac Branickich w Białymstoku) – rūmai, esantys Balstogės mieste, pastatyti XIX a. pradžioje Abiejų Tautų Respublikos etmono Jano Klemenso Branickio užsakymu. XIX a. rūmai su savo parkais, sodais ir skulptūromis buvo vadinami Lenkijos versaliu (Versailles de la Pologne) ir Palenkės versaliu (Versailles de la Podlachie).

Liublinas – vienas seniausių Lenkijos miestų: 1474 m. jis tapo srities centru, nuo 1578 m. – tribunolo būstine, 1569 m. jame pasirašyta Liublino unija. Mieste stovi XVI a. katedra, XIV a. rotušė (perstatyta 1787 m.), pilis, kurioje Lietuvos ir Lenkijos bajorai prisiekė būti ištikimais naujai sukurtai Abiejų Tautų Respublikai, – buvo sudaryta Liublino unija.

Zakopanė – aukščiausiai virš jūros lygio (maždaug kilometro aukštyje) esantis Lenkijos miestas.

Tatrai (slovakiškai ir lenkiškai Tatry) – kalnų grandinė palei Slovakijos ir Lenkijos sieną, aukščiausia Karpatų kalnų dalis. Didžiausia kalnų dalis ir visos aukščiausios viršūnės yra Slovakijoje. Aukščiausia viršūnė yra Gerlachas (2655 m). Tatrai plačiai žinomi kaip žiemos sporto vieta su tokiais kurortais, kaip Visoke Tatrai (įkurti 1999 m.), ir susidedantys iš atskirų Štrbske Pleso, Stary Smokoveco ir Tatrų Lomnicos gyvenviečių, taip pat Popradas Slovakijoje bei Zakopanė Lenkijoje.

Krokuva yra trečias pagal dydį Lenkijos miestas po Varšuvos ir Lodzės, pramonės, mokslo ir kultūros centras. Nuo 1038 m. iki 1596 m. Krokuva buvo Lenkijos sostine. Ten taip pat veikia seniausias Lenkijoje Jogailos universitetas, kurį įkūrė Kazimieras III Didysis.

Vavelis – kalva ir architektūrinis kompleksas Krokuvoje, buvusi Lenkijos karalių rezidencija. Pilis, rūmai ir katedra yra kalvoje, kairiajame Vyslos krante, 228 m virš jūros lygio. Kartu su Krokuvos senamiesčiu Vavelis yra UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąraše. Pasak legendos, Vavelio kalvos olose gyvenęs slibinas, kurį klasta nugalėjo riteris Krakas. Šioje vietoje įkurtas Krokuvos miestas, pavadintas riterio vardu.

Krokuvos vyskupų rūmai Kielcėje (lenk. Pałac Biskupów Krakowskich w Kielcach) buvo pastatyti XVII a. kaip vasaros rezidencija Krokuvos vyskupams. Rūmų architektūra yra unikalus Lenkijos ir Italijos tradicijų mišinys, atspindintis tuometinio įkūrėjo politinį požiūrį.

Gabrielė MALŪKAITĖ

„P. n." akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)