Abiejų teatralų įvertinimai – viso kolektyvo nuopelnas

Lietuvos liaudies kultūros centras per savo surengtą šventę “Tegyvuoja teatras” Kretingos Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiąjį režisierių Nerijų Gedminą apdovanojo kaip ryškiausio epizodinio vaidmens atlikėją, o teatro aktorę Liudą Grikpėdienę – už motinos vaidmenį. Abu kretingiškiai apdovanojimams buvo pristatyti už vaidmenis Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės komedijoje “Kuprotas oželis”.

“Smiltys” pasidomėjo, ką apie įvertinimus mano patys nominantai.

Nerijus Gedminas, kalbėdamas apie savo kolegę Liudą Grikpėdienę, sakė, jog ji apdovanojimo nusipelnė ir už kitus vaidmenis, nes komisija gerai žino aktorės gebėjimus.

- Komedija “Kuprotas oželis” buvo pastatyta dar E.Radžiaus 1993 m. Spektaklį atnaujinome, kai 2005 m. sezoną rokiškiečiai, surengę “Interrampą”, paprašė ko nors tarmiško. Nusprendėme “Kuprotą oželį” atgaivinti, ir sprendimas žemaičių tarme suvaidinti parodiją pasiteisino. Vienas latvių režisierius gi pastebėjo, jog mūsų spektaklis turi itališkosios kaukių komedijos elementų. Iš tiesų, mano epizodinis vaidmuo – piršlio įėjimas – italų kaukių komedijoje būtų įprastas dalykas. Mano suvaidintasis epizodas visiškai pakeičia spektaklio logiką. Tai – triukas, fokusas, tampantis spektaklio varikliu, ir po šio epizodo spektaklis pradeda “kilti”. Epizodas sudėlioja taškus žiūrovui, jog tai, ką jis mato, yra pati tikriausia parodija.

Aš nesu aktorius. Esu režisierius, ir man pačiam keista, kad nusipelniau apdovanojimo. Kas nulėmė komisijos simpatijas, aš nežinau. Tik kaip režisierius žinau tai, jog labai nesinorėjo daryti dar vieno liaudiško spektaklio – norėjosi naujų sprendimų. Taigi ir epizodinis piršlio vaidmuo, pateiktas kaip dviejų klounų scena, nuspalvinta kičinėmis spalvomis, atsirado tarsi bežaidžiant, panorus kitaip pateikti spektaklį.

Teatras yra kolektyvinė kūryba, ir vienas aktorius spektaklio neišgelbės, tačiau sugadinti jį – gali. Todėl už viską, ko nusipelniau, ačiū sakau teatro partneriams.

Šventė “Tegyvuoja teatras” buvo surengta antrą kartą. Manau, jeigu ši šventė ir toliau išlaikys savo solidumą, o Liaudies kultūros centras ir toliau matys, kaip dirba režisieriai, aktoriai, scenografai, kompozitoriai – visi, kas prisideda kuriant spektaklį, – tuomet bus galima sakyti, kad pelnytieji apdovanojimai yra ir bus teisingi bei garbingi.

Liuda Grikpėdienė, kaip ir vyriausiais režisierius, pritaria nuomonei, jog asmeniniai apdovanojimai yra viso teatro kolektyvo nuopelnas.

Liuda Grikpėdienė:

- Scenoje esu jau 14 metų. Tai – mano jau antras apdovanojimas: prieš kelerius metus taip pat buvau įvertinta už geriausią moters – davatkos Žemaitės “Apsiriko” - vaidmenį. “Kuprotame oželyje” suvaidinau našlę motiną, kuriai svarbu ištekinti savo dukrą. Vaidmuo – kaip ir epizodinis, tad galvoju, jog atitikau vertintojų iškeltus kriterijus, neiškritau iš spektaklio konteksto. Iš esmės, esu įsitikinusi: mano apdovanojimas – viso kolektyvo nuopelnas.

Man labiau patiktų melodraminiai arba dramatiški vaidmenys. Vieną tokių suvaidinau “Slėptuvėje”. Tas vaidmuo man iki šiol – pats brangiausias. Gyvenime nestokoju humoro, tą žino ir mano draugai, ir žiūrovai. Išeinu vaidinti spektaklį “Jūros apsėsti”, kur man skirtas dramatiškas vaidmuo, o per salę – šurmulys. Mat, visi iš manęs tikisi komedijos, juoko.

Scenoje esu sukūrusi 6 moterų vaidmenis. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog daug sunkiau yra vaidinti epizodiškai, negu visą spektaklį. Epizodas iš aktoriaus reikalauja susikaupimo, dėmesio, nes epizodiniu vaidmeniu turi taip pataikyti, kad nesugadintum viso spektaklio.

• Rašyti komentarą (1)