Pajūrio naujienos
Help
2019 Rugpjūtis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną26°C debesuotumas 11 %
Naktį16°C debesuotumas 41 %
Apklausa

Ar pajutote, kad rajone pasikeitė valdžia?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1373) 2019-07-19

J. K. Chodkevičiaus gatvėje esančiame viename daugiabutyje gyvenantys žmonės sunerimo dėl moters, kuri naktimis garsiai rėkauja, taip pat elgiasi kiek agresyviai. Jai padėti bando ir specialistai.

Vieno J. K. Chodkevičiaus gatvės daugiabučio namo gyventojus neramina kaimynės elgesys ir būklė. „Naktimis garsiai rėkauja, iš jos buto sklinda nemalonūs garsai, kurie gąsdina. Man dėl jos neramu, nes gyvena viena, užsidangsto langus“, – kalbėjo dėl moters būklės sunerimusi šalia esančiame daugiabutyje gyvenanti Regina Siurblienė. Pas tą moterį ne kartą yra važiavusi ir policija, ir medicinos pagalba.

Situacija – rimta

Anot šalia moters gyvenančiųjų, jai – beveik 80 metų, gyvena viena. „Girdėjau, kad yra labai tvarkinga, jeigu kur nors išeina, matau, kad susitvarkiusi, balkone gėlės taip pat prižiūrimos, – sakė R. Siurblienė, pridurdama, kad bandė pakviesti išeiti pasivaikščioti, tačiau ši nesutiko bendrauti. – Norėtųsi, kad jai būtų suteikta visa reikiama pagalba.“

Nepaisant to, namo gyventojams tenka išgyventi visokių situacijų – kai kurie bijo būti nustumti nuo laiptų, kitus moteris keikia necenzūriniais žodžiais, o naktimis sunku miegoti dėl jos klyksmų.

„Šalia jos gyvenantieji pasakojo, kad bijo praeiti, būti užpulti. Ant mūsų odontologijos klinikos langų ir durų randame priklijuotus lapus su užrašu „Uždaryta!”, mano padėjėją ne kartą yra iškeikusi įvairiais necenzūriniais žodžiais. Situacija yra tikrai rimta”, – patvirtino daugiabutyje esančio odontologijos kabineto gydytojas.

Daugiausiai problemų kyla naktį. „Kiek žinau, ji labiausiai triukšmauja naktį. Niekas nežinome, ką ji gali sugalvoti“, – pasvarstė odontologas, tikindamas, kad gyventojai nenori konfliktuoti, tačiau nežino, kaip spręsti šią problemą.

Gyventojai kreipėsi ne į vieną instituciją. „Viena kaimynė rinko parašus ir nunešė į Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių. Atėję darbuotojai negalėjo patekti, vadinasi, – ir suteikti pagalbos. Ji nieko pas save neįsileidžia, – sakė toje pačioje laiptinėje gyvenanti moteris, kuri yra sunerimusi ir dėl kitų žmonių saugumo. – Niekas nesureaguos, kol neatsitiks nelaimė. Vieną kartą ji manęs vos nenustūmė nuo laiptų, o kas už tai atsakys?“

Žmonės spėja, kad moteris serga psichine liga, kuri ir iššaukia tokį elgesį. „Kiek žinau, ji visada buvo kiek isteriška, bet kuo toliau, tuo situacija tampa sudėtingesnė. Manome, kad jai reikia padėti ir vežti gydyti“, – pasvarstė namo gyventoja.


Dainora BENETIENĖ:

– Kadangi gyvenu Budriuose, atvažiavus į Kretingą, dažniausiai sustoju centre. Pastebėjau, kad čia gėlynai tikrai gražesni negu pernai, spalvingesni. Kaip sakoma, tobulumui ribų nėra, daug ko mes galim norėti, bet juk priklauso ir nuo augalams skiriamų lėšų.

Juozas JOMANTAS:

– Aš nesu specialistas, o kurti gėlynų grožį – landšaftininkų ir floristų reikalas. Tiesą sakant, ir po miestą vaikštau retokai, per daug dėmesio į gėlynus nekreipiu, man kokie yra, tokie gerai. Esu girdėjęs, kad pernai prie Nepriklausomybės paminklo apžėlusią teritoriją žmonės prilygindavo ganyklai.

Gabrielė VASILIAUSKAITĖ:

– Mano supratimu, tos smilgos miesto centre keistai atrodo, bet čia – kiekvieno žmogaus skonio reikalas, savo nuomonės neperšu niekam. Šiemet gėlynai bent išraiškingesni negu pernai, nes šiek tiek įpinta spalvingų vienmečių gėlių. Žydėjimas, spalvos, o ne aukštos smilgos miestą gyvina, puošia.

Darius JASINSKAS:

– Mažai ką galiu pasakyti apie gėlynus, nelabai išmanau. Sako, dabar madinga vadinamoji olandiška banga – daugiamečiai gėlynai ir natūralistinė aplinka. Bet ar būtina sekti mada? Juk gyvenime viskas taip paprasta – būna arba gražu, arba ne. Jei būtų mano valia, smilgų mieste nesodinčiau.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Ar kada nors susimąstėte, kad jūsų drabužiams pagaminti buvo iššvaistyti milijardai litrų vandens, sunaudotas didelis energijos ir įvairių cheminių medžiagų kiekis. Dėl to teršiamas dirvožemis, oras ir vandens telkiniai, o tekstilės atliekas itin sudėtinga perdirbti. Prie šių problemų sprendimo galime prisidėti kiekvienas, pirkdami mažiau tekstilės gaminių, ilgiau juos dėvėdami, o nebereikalingus – tinkamai rūšiuodami ar prikeldami naujam gyvenimui.

Trumpalaikė šlovė

2018 m. „Euromonitor“ atliktas tyrimas parodė, kad, jei anksčiau žmonės vieną drabužį dėvėdavo mažiausiai 30-40 kartų ir tik tuomet atsikratydavo ar paaukodavo, tai šiandien vienas drabužis sulaukia kur kas mažiau šlovės – yra dėvimas vidutiniškai 7–8 kartus.

Kasmet visame pasaulyje išmetama apie 90 mln. tonų nereikalingų drabužių. Skaičius pateikė viena iš tinklalaidės apie ekologiją kasdienybėje „Išpakuota“ įkūrėjų Rugilė Matusevičiūtė. Tekstilės pramonė, pašnekovės teigimu, yra viena labiausiai išteklius eikvojančių ir gamtą teršiančių ūkio šakų.

„Dėl greitosios mados už prieinamą kainą kiekvienas gali atrodyti tarsi ką tik nužengęs nuo podiumo. Esame viliojami mažomis kainomis ir nuolat psichologiškai veikiami, kad įsigytume dar ir dar tokių drabužių. Taip ir įsisiūbuoja netvaraus vartojimo ciklas. Be to, svarbu suvokti, kad greitoji mada nėra tik keletas populiariausių prekinių ženklų parduotuvių. Iš tikrųjų, didžiuosiuose prekybos centruose apie 50 proc. parduotuvių turi sąsajų su greitąja mada, todėl prie neatsakingo vartojimo net neįtardami prisideda didžioji dauguma žmonių“, – susimąstyti kvietė R. Matusevičiūtė.


Palangoje keičiamos automobilių stovėjimo apmokestinimo zonų ribos.

Į Palangą automobiliu atvažiuojantys poilsiautojai turės būti itin atidūs: Palangos miesto savivaldybės taryba pakeitė iki šių metų liepos pirmojo dešimtadienio galiojusią automobilių stovėjimo miesto gatvėse ir aikštelėse tvarką. Kai kurios iki šiol buvusios vietine rinkliava neapmokestintos zonos įtrauktos į mokamas, o kai kur pakeistos zonų ribos, tad teks mokėti didesnę rinkliavą.

Mažiausiai vietinė rinkliava už naudojimąsi Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytomis vietomis automobiliams statyti renkama vadinamoje geltonojoje zonoje: už vieno automobilio stovėjimą trisdešimt minučių imama 0,3 euro rinkliava, už vieną valandą – 0,6 euro.

Iki šiol geltonajai zonai priklausė Palangos miesto centrinės dalies teritorija nuo Žemynos ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvių pietuose iki Bangų ir Druskininkų gatvių šiaurėje ir nuo Klaipėdos plento rytuose iki Vytauto gatvės vakaruose, Kontininkų gatvės ruožas nuo Paliepgirių kelio iki sklypo Kontininkų g. 9A bei Vanagupės gatvė. Dabar prie jos prijungta ir Užkanavės gatvės ruožas nuo Šarūno g. iki Užkanavės g. sankirtos su dviračių taku.

Iš geltonosios zonos į raudonąją, kurioje už pusvalandį stovėjimo reikia sumokėti 0,6 euro, o už valandą – 1,2 euro, perkeliama Vytauto gatvės vakarinės dalies ruožas nuo Žemynos gatvės, vedančios į vaikų reabilitacijos sanatoriją „Palangos gintaras“, iki įvažiavimo į Palangos Birutės parką.


Kai kuriose rajono vietose Savivaldybė ketina įrengti taškus, kuriuose bus galima nemokamai pasinaudoti belaidžio (Wi-Fi) interneto ryšiu. Tuo siekiama pagerinti interneto ryšio prieinamumą tiek mieste, tiek kitose rajono gyvenvietėse. Projektui „WIFI4EU: interneto ryšio vietos bendruomenėse rėmimas“ Europos Komisija skirs 15 tūkst. eurų, už kuriuos planuojama įrengti nuo 10 iki 15 belaidžio interneto tinklų.

„Gausime prieigos taškus, o Savivaldybė įsipareigos 3 metus užtikrinti, kad belaidžio interneto tinklas veiktų“, – paaiškino Kretingos rajono savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjo pavaduotoja Violeta Turauskaitė.

Šiuo metu vyksta diskusijos, kuriose vietose jos turėtų atsirasti. „Svarbiausia, kad tai būtų viešos, visiems prieinamos vietos. Jos galės būti įrengtos tiek lauke, tiek viduje“, – atkreipė dėmesį V. Turauskaitė.

Ją papildė Kretingos rajono mero pavaduotojas Dangiras Samalius: „Inicijavome diskusiją su jaunimo organizacijomis, taip pat skatiname įsitraukti ir kitus visuomenės narius, kad galėtumėme išsiaiškinti realų tokių vietų poreikį.“

Kretingos rajono jaunimo NVO asociacija „Apskritasis stalas“ viešojoje erdvėje taip pat padeda išsiaiškinti jaunimui ir ne tik tinkamas vietas. „Pasiūlymų turime nemažai. Siūlomos vietos ne tik mieste, bet ir kituose rajono miesteliuose bei kaimuose, – sakė „Apskritojo stalo“ prezidentė Brigita Barkauskaitė-Tamašauskė, įvardindama, kad jas siūloma įrengti Darbėnuose, Vydmantuose, Kartenoje. – Jaunimas norėtų ir Rotušės aikštėje, vasaros estradoje, geležinkelio stotyje, svarstoma ir vieta Bajoruose, tačiau kol kas aiškiai neapibrėžta. Jaunos šeimos norėtų ir „Vaikų slėnyje“.

V. Turauskaitė patvirtino, kad pasiūlymų sulaukiama ir iš dar mažesnių kaimų. „Mūsų tikslas – kad tai būtų naudojama ir reikalinga“, – tikino ji. Kokiose vietose atsiras Wi-Fi, kol kas nėra aišku. „Jeigu bus didesnis poreikis, galbūt įrengsime ir daugiau kaip 15 vietų. Vis dėlto labiau orientuojamės į lauko erdves, taip tikėdamiesi bent truputį pagyvinti rajoną“, – teigė D. Samalius.

Projektas turėtų būti įgyvendintas iki 2021 m. „Laiko turime, todėl diskusijas tęsime, kiek reikės. Norime išdiskutuoti tinkamiausius variantus“, – tvirtino V. Turauskaitė.

Siūlymus galima teikti Kretingos rajono jaunimo NVO asociacijai „Apskritasis stalas“ arba parašyti el. paštu savivaldybe@kretinga.lt .


Per metus Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai Kretingos rajone gavo 267 pranešimus apie galimus vaiko teisių pažeidimus, į kuriuos specialistai reagavo teisės aktų nustatyta tvarka. Iš jų 63 pranešimai nepasitvirtino.

„Daugiausiai pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus Kretingos rajone gauta iš policijos. Labai liūdna, kad tokie pažeidimai dažniausiai fiksuojami šeimose, tad smurtą vaikai patiria iš pačių artimiausių žmonių – tėvų. Nors visuomenėje smurtas dažnai suprantamas tik kaip fizinis, tačiau pamirštama, kad psichologinis smurtas taip pat yra vaiko teisių pažeidimas ir sukelia neigiamas pasekmes vaiko psichologinei raidai“, – įvardijo Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Kretingos rajone Rasa Piekienė.

Pasak jos, pagrindiniai vaiko teisių gynėjų partneriai yra policija, Kretingos rajono savivaldybė ir Kretingos socialinių paslaugų centras. Bendradarbiavimas su šiomis įstaigomis yra itin svarbus, nes, pavyzdžiui, policijos pareigūnai dažnai pirmieji gauna informaciją apie galimus nusižengimus, o Savivaldybės įstaigos teikia reikiamą pagalbą šeimoms, kuriose vaikas patyrė nepriežiūrą, įvairių rūšių smurtą ar nebuvo užtikrinti teisėti vaiko interesai.

Rajone iš nesaugios aplinkos iš viso paimti 23 vaikai: 20 jų – nuo 2018 m. liepos 1 d. iki tų pačių metų gruodžio 31 d., kiti 3 vaikai – per pirmą 2019 m. pusmetį.


Klausimų – daug, atsakymai – ne į visus

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Savivaldybėje

Išplėstiniame Kretingos rajono savivaldybės Ekonominės plėtros ir ūkio komiteto posėdyje aptarta situacija, paaiškėjusi apsilankius šiuo metu rajone statomuose ir renovuojamuose objektuose. Ne visiems pasiūlymams pritarta vieningai.

Samdys juristą-statybų specialistą

Posėdyje dalyvavo meras Antanas Kalnius, vicemeras Dangiras Samalius, Savivaldybės administracijos direktorė Jolanta Girdvainė, jos pavaduotojas Povilas Černeckis, Statybos skyriaus vedėja Rima Lukauskienė ir jos pavaduotojas Andrius Kasputis. Pasak komiteto pirmininko Konstantino Skieraus, valandą truko ginčiai dėl Sporto ir sveikatingumo komplekso. Niekas neprieštaravo, kad, kaip ir buvo žadėjusi, Savivaldybė pasisamdytų teisės ekspertą įvertinti, ar nuo praėjusių metų gruodžio iki šiol objekte laikoma sporto salei skirta danga Tarket dar tinka naudoti, ar nėra sudrėkusi, susiraičiusi. Problema iškilo po to, kai, pačiam rangovui LitCon patarus, vietoj Tarket buvo apsispręsta kloti geresnę, sporto salėse dažniau naudojamą Haro dangą. Šis sprendimas buvo patvirtintas ir protokolu. Tačiau po kurio laiko pati įmonė LitCon apsigalvojo grįžti prie pradinio varianto. Motyvuodama, kad pataisymo nėra projekte, ji reikalauja kloti būtent tą dangą, kuri jame numatyta. „Pajūrio naujienų“ žiniomis, ekspertas jau pasamdytas ir dirba, Tarket dangos būklę įvertins per 14-a dienų. Tačiau posėdyje dalyvavusiems rajono tarybos nariams Savivaldybės administracijos taip ir nepavyko įtikinti, kad, užuot, kaip ji žada, pasisamdžius su Sporto ir sveikatingumo kompleksą statančiu rangovu LitCon dėl tolesnių statybos darbų „kaip lygus su lygiu“ galintį susikalbėti juristą-statybų specialistą, daug naudingiau būtų skelbti viešųjų pirkimų konkursą ir pasisamdyti įmonę, kuri ne tik prižiūrėtų statybą dabar, bet ir pradėjus eksploatuoti būtų atsakinga už šį objektą, kuriame veiks itin sudėtinga ventiliavimo, kondicionavimo ir kita įranga.

„Savivaldybės administracijos atstovai argumentavo, jog tam nėra pinigų, tačiau iš bendros praktikos žinome, kad tokiems objektams priežiūros būtinai reikia, savo specialistų, pagal šių dienų reikalavimus galinčių suvaldyti procesą, deja, neturim“, – kalbėjo K. Skierus, jo nuomonę palaikė Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas Dovydas Bajoras.


Pranciškonų gimnazijos būsimas vienuoliktokas Edgaras Zaboras Baltijos šalių geografijos olimpiadoje kartu su kitais Lietuvos komandos nariais pelnė 6 medalius.

Rusijoje, Karaliaučiuje, įvykusioje VI Baltijos šalių geografijos olimpiadoje IGEO Baltic dalyvavo 46 moksleiviai iš 6 Baltijos šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos ir Baltarusijos. Šioje olimpiadoje Pranciškonų gimnazijos mokinys būsimasis vienuoliktokas Edgaras Zaboras pelnė sidabro medalį.

Jaunuolis šiai olimpiadai daug ir intensyviai mokėsi: visus mokslo metus kartu su geografijos mokytoju Viliumi Adomaičiu kartą per savaitę žinias gilino papildomai. Edgaras pradėjo nuo mokyklinės geografijos olimpiados, rajoniniame etape surinko reikiamą skaičių taškų ir pateko į respublikinį etapą, o jame laimėjo bronzos medalį. Šiemet šešiolika respublikinės geografijos olimpiados medalininkų buvo pakviesti į stovyklą Pervalkoje, – joje vyko atranka ir pasirengimas Pasaulinei geografijos olimpiadai, šiemet vyksiančiai Honkonge. Į ją atrenkami keturi moksleiviai ir į Baltijos šalių olimpiadą, kurioje kartu su Pasaulinės olimpiados dalyviais Lietuvai atstovauja dar keturi moksleiviai. „Kad patektum į tokio lygio olimpiadą, reikia labai daug dirbti“, – patirtimi dalijosi E. Zaboras.

Nustebino kontrastai

Atrankoje ir tarptautinėse olimpiadose visos užduotys sudarytos anglų kalba. Užduotys yra kelių tipų – teorinė dalis, esė, aplinkos tyrimų ir analizės. Edgarui atrankos metu sudėtingiausia buvo paaiškinti visas sąvokas anglų kalba. „Lietuvių kalba sąvokos turi visai kitokius pavadinimus negu anglų, todėl ruošiantis tenka visą geografijos kursą išmokti iš naujo. Kad gerai atliktum užduotis, reikia pradėti mąstyti angliškai, tai labai sudėtinga“, – konstatavo moksleivis.

VI Baltijos šalių geografijos olimpiada vyko Baltijos federaliniame Imanuelio Kanto universitete Karaliaučiuje. Aplinkos tyrimų ir analizės užduotis vyko Baltikos stadione ir Kaliningrado stadiono prieigose. Olimpiados dalyviai kartografavo Baltikos stadiono aplinką, žymėjo stadiono žemės panaudojimo paskirtį – aikštynus, bėgimo takus, žaidimų aikšteles ir kt.

Kaliningrado stadiono prieigose dalyviams reikėjo apibūdinti stadiono aplinką ir pasiūlyti, kaip reikėtų panaudoti tuščią erdvę aplink stadioną. Edgaras tvirtino, kad jį nustebino toks naujų infrastruktūrų neeksploatavimas: „Po 2018 m. surengto FIFA pasaulio futbolo čempionato Kaliningrado stadione praktiškai nieko nevyksta, pats stadionas beveik nenaudojamas, aplink jį – tušti laukai. Atliekant šią užduotį olimpiados dalyviai turėjo pasiūlyti, kam galėtų būti panaudota teritorija aplink stadioną.“


Mero Antano Kalniaus (dešinėje) padėka įteikta Pranciškonų gimanzijos abiturientei Simonai Armalytei (centre) ir jos tėvams už valstybinio matematikos brandos egzamino maksimalų įvertinimą.

Kretingos rajono vadovai pasveikino abiturientus, kurie šiemet už valstybinius brandos egzaminus gavo maksimalų – šimto balų – įvertinimą. Moksleiviams įteiktos mero Antano Kalniaus padėkos ir knygos apie Kretingos kraštą.

Šiemet aukščiausiu balu buvo įvertinti devyni Kretingos rajono abiturientų iš dviejų mokymo įstaigų egzaminai. Salantų gimnazijos moksleiviai Kotryna Meškytė, Marius Žilinskas ir Martynas Kazakevičius pelnė 100 balų įvertinimą iš anglų kalbos valstybinio brandos egzamino. Pranciškonų gimnazijos abiturientai Milda Leščiauskaitė, Akvilė Lūžaitė, Liutauras Vyšniauskas ir Augustas Šipavičius aukščiausią balų skaičių taip pat gavo iš anglų kalbos egzamino. Informatikos egzaminą maksimaliu balu išlaikė šios mokymo įstaigos mokinys Arijus Rancas, matematikos – Simona Armalytė. Praėjusiais metais 100 balų įvertinimas buvo skirtas dešimčiai, prieš dvejus metus – devyniolikai Kretingos rajono abiturientų.

Abiturientų pagerbimo šventę pradėjo kretingiškė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso studentė sopranas Smiltė Murencevaitė ir Kliment Jaremčiuk, atlikę F. Mendelsono kūrinį „Dainos sparnais“.

Meras Antanas Kalnius teigė, kad šie devyni moksleiviai, kurie gavo aukščiausius balus, yra verti pačių didžiausių sveikinimų. Anot jo, mokyklos baigimas – viena pirmųjų gyvenimo stotelių, po šio įvykio atsiveria daug naujų galimybių. „Jūs čia gimėt, užaugot. Ačiū, kad tokie esate, jūsų rezultatai – didelio ir kantraus darbo vaisiai“, – tvirtino A. Kalnius, palinkėjęs abiturientams gerų studijų ir nepamiršti savo šaknų bei gimtojo miesto. Jam antrino ir vicemeras Dangiras Samalius: „Noriu jums palinkėti sėkmės tolimesniuose moksluose ir gyvenime.“


Skulptoriaus Vytauto Baransko sukurtas „Mažasis nykštukas“

Kretingos muziejus rugpjūčio 3 d. nuo 13 val. iki 22 val. kretingiškius, rajono svečius kviečia į Dvaro šventę „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“, skirtą grafo Juozapo Tiškevičiaus šeimos rezidencijos įkūrimo Kretingos dvare 145-mečiui ir Dvaro pučiamųjų orkestro įkūrimo 135-mečiui. Jos metu taip pat vyks akcija „Atkurkime Kretingos dvaro antrąjį fontaną“.

Renka lėšas

Pasak Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės, į šią jau aštuntą kartą rengiamą šventę galės atvykti ir norintys paaukoti fontano su nykštuku atkūrimui. „Mūsų tikslas – kad žmonės suprastų, jog Lietuva turi išskirtinį kultūros paveldo objektą – Kretingos dvaro sodybą su nepaprastai gražiu parku. Dvaro šventė todėl ir vadinasi „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ – šis dvaras buvęs toks gražus ir puošnus, kad grafas Tiškevičius parašęs apie jį eilėraštį, kuriame buvusios eilutės „...ir mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“. Mes šį dvarą dabar tvarkome, o visos šventės metu ir rinksime lėšas antrojo fontano su nykštuko skulptūra atkūrimui“, – kalbėjo ji.

Visgi, jos manymu, fontano atkūrimas užtruks: „Fontano techninis projektas kainuoja 6,5 tūkst. eurų. Pirmąjį fontaną – mergaitę su skėčiu – statėme dešimt metų. Viskas priklauso nuo finansavimo – šiuo metu mes turime 1 tūkst. eurų, kurie bus skirti apmokėti skulptoriui Vytautui Baranskui už fontano nykštuko skulptūros maketą.“


  • Iš po­li­ci­jos su­ves­ti­nių

KRETINGOS r.

IMBARĖS žvyro karjere liepos 16 d. 7 val. pastebėta, kad po nakties pavogtas dyzelinas iš dviejų ekskavatorių. Padaryta žala tikslinama.

PALANGA

Liepos 16 d. į policijos komisariatą kreipėsi moteris, gimusi 1963 m., kuri apie 13 val., dirbdama muziejaus Palangoje salėje, ant radiatoriaus pasidėjo planšetinį kompiuterį ir po šiek tiek laiko jo neberado. Peržiūrėjus vaizdo stebėjimo kameras pamatyta, kad priėjo dvi mergaitės, pasiėmė darbuotojos kompiuterį ir su suaugusiu žmogumi išėjo iš muziejaus.

J. BASANAVIČIAUS g. liepos 16 d. apie 3.20 val. gautas pranešimas iš toje gatvėje esančio klubo apsaugos darbuotojo, kad sulaikytas Norvegijos pilietis, gimęs 1994 m., kuris su savimi klube turėjo galimai narkotinių medžiagų – baltos spalvos miltelių. Asmuo sulaikytas ir uždarytas į areštinę.

Parengė Edita KALNIENĖ


Šiandien, liepos 19 d., Palangoje vyks moterų ralis „108 km Moterų iššūkis“. Jame jau trečią kartą rengiasi dalyvauti ir Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujanti darbėniškė Virginija Kėdžiutė su savo komanda „Geležinės Garažo Gazelės“.

Jai priklauso šturmanė kaunietė Ieva Želvytė, dabar dėl tarnybos Karinėse jūrų pajėgose persikėlusi į Palangą, ir dar dvi narės, padėsiančios įveikti iššūkio užduotis – taip pat Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujanti kaunietė Margarita Melinytė ir šilutiškė plaukų stilistė Giedrė Dusevičienė.

„Man ir mano šturmanei šis ralis jau ne pirmas, esame dalyvavusios tokio pobūdžio varžybose. Užtat mūsų ekipažo narėms tai – pirma patirtis. Prisijungti prie mūsų ekipažo Margaritai pasiūlė Ieva, o aš pakviečiau savo draugę Giedrę, kuri dabar dar rūpinasi ir mūsų šukuosenomis, makiažu, yra mūsų stilistė. Margaritą tokie renginiai žavi savo idėja, jai rūpi įgyti naujos patirties, smagiai praleisti laiką su kompanija. O Giedrė nori patirti įsimintinų akimirkų, nori adrenalino, iššūkių, naujų patirčių“, – kas atvedė į jos komandą naujas nares, pasakojo V. Kėdžiutė. Pasak jos, kadangi visas jų ekipažas mėgsta adrenaliną, tokie renginiai merginas suburia, o laiką kartu paįvairina loginio mąstymo ir išprusimo pareikalaujančios ralių organizatorių užduotys.


Ūkinio pastato savininkas Saulius Šopaga pasvarstė, kad gaisras kilti galėjo dėl neišdžiūvusio šieno.

Į Kūlupėnuose kilusį gaisrą trečiadienį apie 16.32 val. suvažiavo gausios ugniagesių gelbėtojų pajėgos. Per kelias valandas ugnis pasiglemžė 9–10 tonų šieno ir trečdalį ūkinio pastato. Laimei, nei jame laikomos avys, nei arkliai nenukentėjo.

Gaisras kilti dėl elektros, anot pastato šeimininko Sauliaus Šopagos, negalėjo, nes jame nebuvo pajungta elektra. „Manau, kad tai savaiminis šieno užsidegimas. Į tvartą šieną sunešiau pirmadienį. Turėjau jį dar pavartyti, kad išdžiūtų, bet neradau tam laiko“, – gaisro priežastį pasvarstė prieš ketverius metus į Kūlupėnus atsikraustęs S. Šopaga.

Gaisro vietoje dirbo penkios ugniagesių-gelbėtojų tarnybų komandos: dvi iš Kretingos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, Kartenos, Darbėnų ir Salantų ugniagesių komandos. „Ugniagesiai dirbo išties šauniai, matosi, kad visi atsidavę savo darbui“, – dėkojo S. Šopaga.

Tvarte šeimininkai laikė 20 avių ir du arklius. Avys tuo metu nebuvo ūkinio pastato viduje, tačiau kilus gaisrus jos gūžėsi prie pastato durų. „Apie gaisrą pranešė vienas jaunuolis, manęs tuo metu namuose nebuvo, jis tas avis ir patraukė nuo durų. Aukų pavyko išvengti, arkliai patys išbėgo lauk, – detales prisiminė S. Šopaga. – Po 10 minučių, kai sūnus telefonu pranešė apie įvykį, grįžau namo, tačiau stogas jau buvo nudegęs, o ugniagesiai tramdė liepsnas.“


Knygos „Tiesiai į Afrikos širdį“ autorė Aldona Karečkaitė-Gosteva su kunigu misionieriumi Hermanu Šulcu prieš išvykstant iš Ruandos.

Žurnalistė buvusi „Pajūrio naujienų“ korespondentė Aldona Karečkaitė-Gosteva pasidalino gera žinia: jai pavyko įgyvendinti vieną savo svajonių – parašyti ir išleisti knygą apie mūsų kraštietį kunigą misionierių Hermaną Šulcą.

Nors dar spaustuvės dažais kvepianti knyga „Tiesiai į Afrikos širdį“ išleista autorės lėšomis ir nedideliu tiražu, ji – bene pirmasis išsamesnis publicistikos leidinys, skirtas susipažinti su garsaus kunigo misionieriaus Hermano Šulco gyvenimu ir pasiaukojančiu darbu vargingiems afrikiečiams įkurtoje Jaunimo sodyboje Ruandoje.

A.Karečkaitė-Gosteva, gilindamasi į H. Šulco asmenybę ir biografiją, nenutolsta ir nuo Ruandos kasdienybės, kurioje begalinis žmonių skurdas ir nepriteklius persipina su Vakarų monopolijų siekiu išnaudoti Afrikos gamtos turtus, atskleidžia afrikiečių tarpusavio kovas ir baisųjį Ruandos genocidą, žmonių viltis gyventi šiuolaikiškai ir taikiai. Tą Ruandos kasdienybę knygos autorė turėjo galimybę pamatyti tiesiogiai prieš dvejus metus, kai, jai savanoriaujant Kėkštų jaunimo sodyboje Kretingos rajone, kunigas misionierius ją ir pakvietė apsilankyti šioje Afrikos valstybėje. Po kelionės, per kurią ji spėjo įamžinti tikrąjį ruandiečių gyvenimą ir grįžusi surengti fotografijų parodą, „Pajūrio naujienoms“ ji prisipažino svajojusi pamatyti tikrąją Afriką, o ne vien jos uostus, kuriuose teko buvoti 22-ejus metus dirbant laivuose.


Mūsų kraštiečio Romualdo Beniušio viešnagė pas savo bičiulį Žaką Giuifo Bretanės Gerše sulaukė ir vietos žiniasklaidos dėmesio.

Mūsų kraštietis „Pajūrio naujienų“ bendraautorius Romualdas Beniušis, Geršo (La Guerche) mieste Bretanėje Prancūzijoje buvojęs bičiulio Žako Giuifo kvietimu, sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio: vietos žurnalistę, dirbančią regiono laikraštyje „Ouest France“ („Vakarų Prancūzija“), domino jo viešnagė, bendrystė su Žaku ir jos ištakos.

„Tai buvo mano atsakomasis vizitas po to, kai Žakas 2017-aisiais viešėjo Lietuvoje“, – teigė R. Beniušis, kuris su Žaku Giuifo (Jacques Guiffault), prancūzų karo belaisvio Polio Giuifo sūnumi, susipažino po to, kai Žakas, surinkęs medžiagą apie savo tėvą, ją paskelbė internete, o R. Beniušis kaip tik domėjosi prancūzų ir belgų karo belaisvių, kalintų Šv. Antano namelyje Kretingoje ir dirbusių Klaipėdos krašto pramonės įmonėse, taip pat žemės ūkyje pas vietos stambius žemvaldžius ir ūkininkus, amatininkus, Kuršių nerijos žvejus ir viešbučių savininkus, likimu.

„Žakas ne tik surinko medžiagą apie savo tėvą – jis apie Antrojo pasaulinio karo įvykius pasakodavo mokiniams, vesdavo edukacijas, apie ką taip pat rašė vietos žiniasklaida. Apskritai, Žakas Giuifo savo miestelyje yra žinomas žmogus, jis dalyvauja kelių visuomeninių organizacijų veikloje, intensyviai domisi krašto istorija – štai ne per seniausiai tas pats laikraštis išspausdino jo surinktą medžiagą apie konclageriui pasmerktą vietos žydų šeimą, kas Geršo miestelio žmonėms irgi turėtų būti įdomu – Prancūzijoje tokių žydų žudynių, kaip mūsų krašte, nebuvo, tačiau žydai nacių buvo vežami į koncentracijos stovyklas ir taip pat patyrė skaudų likimą“, – bičiulio iš Prancūzijos kraštotyrinę veiklą apibūdino R. Beniušis.

Žurnalistė, parašiusi straipsnį apie lietuvio ir prancūzo pažintį, užsimezgusią bičiulystę, apskritai stebėjosi, kodėl prancūzo kario belaisvio istorija galėjo būti įdomi lietuviams, netgi – Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, kurio parengtai Antrojo Pasaulinio karo ekspozicijai Žakas Giuifo padovanojo savo tėvo daiktus, – juos per Raudonojo Kryžiaus organizaciją šeimai Polis Giuifo išsiuntė prieš ateinant rusų armijai. Dėžutę su daiktais – kario knygele, fotografijomis, to meto pinigais, gautų pinigų deklaracija – Ž. Giuifo ir du jo broliai surado 1981-aisiais, tėvui mirus.

„Aš atsakiau paprastai – kad visa tai yra ir Lietuvos istorijos dalis“, – kalbėjo R. Beniušis.

Jo pastebėjimu, Prancūzijos spauda nemažai dėmesio skiria istoriniams praeities įvykiams: „Tik apie tai kalbama ne globaliai, o labiau per žmonių likimus.“


Poetės kraštietės Marijos Meilės Kudarauskaitės atsiminimų knygą „Istorijos iš pastalės“ leidykla „Homo liber“ išleido praėjusių metų pabaigoje.

Poetės kraštietės Marijos Meilės Kudarauskaitės atsiminimų knyga „Istorijos iš pastalės“, kovą pristatyta Kretingos skaitytojams Motiejaus Valančiaus bibliotekoje per susitikimą su autore, jaukiai tarsi į šiltą motinos skraistę įsupa skaitytoją, vesdama jį savo vaikystės, neatsiejamos nuo Klausgalvų, Kalnalio, Salantų, Mosėdžio – numylėtos Žemaitijos – keliais.

Žvelgdama į praeitį iš dabarties perspektyvos, daug ką vertindama patyrusio gyvenimo skonį žmogaus išmintimi, autorė jautriai kalba apie tą laikotarpį, kuris jauniems žmonėms jau tapęs istorija, o „nueinančiai kartai“ – priminimas apie tarpukarį, sudėtingą karo, pokario, sovietinės okupacijos laikotarpį.

Vienas svarbiausių žmogaus būties kertinių polių – gimtoji erdvė, jos aura, apsauganti nuo išorinio pasaulio grėsmių, baimių. Vaikystės namai, saugumo jausmas, aplinka, kurioje Motina ir Tėvas – visas pasaulis, šalia esantys šurmuliuojantys žmonės – artimi tolimi, tik leitmotyvas pagrindinei tavo gyvenimo temai. Ji išlieka iki virpulio brangi: kaimynai, jų vienkiemiai, tyro vandens šuliniai, iš kurių ir dabar semi – ne tik troškuliui numalšinti, bet ir praeičiai sudrėkinti, kad nevystų, kad nenueitų į užmarštį. „Kai iš laiko tolių žvelgiu į anąjį metą, įvykius, žmones, mano gimtasis kaimas žiburiuoja ypatinga šviesa. Nėra ir nebuvo jame giminių, bet man jisai dvasiškai svarbus.“

Svarbus, anot autorės, buvo ir tada, kai iškilo grėsmė pranykti gimtojo kaimo – Klausgalvų – vardui, nors jis pirmąkart buvo paminėtas 1685 m. valakų reformos dokumentuose. „Kai tarybmečiu – nežinau kodėl – buvo panaikintas jo vardas, gal kad buvo Kalnalio tarybiniame ūkyje, nors kaimas stovėjo kaip stovėjęs, kiek praretintas, ryžausi sugrąžinti jo vardą. Su profesoriumi Pranu Kniūkšta (kraštietis, kalbininkas, kilęs iš Barzdžių kaimo, pradžios mokyklą baigęs Klausgalvuose) surašydinome kaimo istoriją, aš perėjau per žmones, surinkau 77 parašus, dokumentus nusiuntėme į apskritį, ministeriją, seniūniją (vėliau – į Seimą) su tikslu atstatyti vardą. Vėl žemėlapy ir dokumentuose gyvas mano gimtojo kaimo vardas.“


Agnė Šulinskienė džiaugiasi ilgu prasmingu gyvenimu ir teigė, kad svarbu pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi su jaunais žmonėmis.

Kretingos rajone, Rūdaičių kaime, gyvenanti devyniasdešimtmetė Agnė Šulinskienė per savo gyvenimą patyrė daug permainų. Moteris išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, rezistencinį laikotarpį ir sovietmetį, o šiandien kas rytą pabudusi dainuoja ir trykšta gera nuotaika.

Paklausus pašnekovės, kokia ilgo gyvenimo paslaptis, ji įvardijo: „Kol judėsi, tol gyvensi.“ A. Šulinskienė teigė, kad gyvenimas toks ilgas, jog kartais jau sudėtinga skirtingus gyvenimo tarpsnius išdėstyti chronologiškai – daug įvykių per devyniasdešimt metų nutiko, vieni gyvenimo fragmentai labiau išlikę atminty, kiti – jau užmarštyje.

Šeima lemia vaikų ateitį

Moteris kilusi iš Žudgalio kaimo, esančio netoli Salantų miestelio. Agnės ir Mateušo Narvilų šeimoje gimė 4 vaikai – 3 dukros Agnė, Stasė, Rita ir sūnus Vytas, šiandien brolis ir seserys jau išėję anapilin. Anot moters, Agnės vardas giminėje turėjo gilias tradicijas – šį vardą turėjo ir jos senelė, ir motina. A. Šulinskienė buvo vyriausia dukra, todėl turėjo daugiausiai atsakomybės šeimoje – padėdavo mamai prižiūrėti brolį ir seses, dirbti vasaromis ji pradėjo dar būdama 8 metų – ganė gyvulius: „Piemens dalią labai gerai žinau.“

Du Narvilų šeimos vaikai gimė tarpukario Lietuvoje, kiti du – jau praėjus Antram pasauliniam karui. Tarp A. Šulinskienės ir brolio – beveik dvidešimties metų skirtumas. Anot moters, labai skyrėsi tarpukario Lietuvoje ir sovietmečiu gimusių vaikų charakteriai ir gyvenimo būdas: „Kartais buvo sudėtinga pasakyti, kad mes visi iš tos pačios šeimos.“

Šeimą ir savo vaikystę moteris prisimena pačiais šilčiausiais žodžiais. Nors pirmieji gyvenimo metai ir buvo sudėtingi, tačiau A. Šulinskienei labai brangūs. „Buvo sunkūs laikai, buvome nepasiturinti šeima, tačiau esu labai dėkinga tėvams, jie buvo didžiulis pavyzdys. Mama rašyti nemokėjo, tačiau labai įtaigiai skaitydavo eilėraščius. Tėvai, nors ir buvo neraštingi žmonės, darbininkai, tačiau mums, vaikams, įskiepijo svarbiausias vertybes: meilę gamtai, pagarbą kitam žmogui ir gyvūnams. Pastarieji mums buvo šventi, labai juos mylėjome“, – tikino moteris.

Pasak jos, vaikui labai svarbi gyvenimo pradžia pas tėvus. „Mes niekada nematėm neblaivaus tėvo, neturėjom visiškai jokio suvokimo apie alkoholiu piktnaudžiaujančius žmones. Tai man labai geras prisiminimas, – teigė ji ir pridūrė: – Kokią vaikystę turėsi, tokiu žmogumi tapsi.“

Siekti svajonės sutrukdė karas

Agnė Šulinskienė Salantuose baigė pradžios mokyklą, vėliau 8 metus ten pat mokėsi gimnazijoje. Mokykloje jai labiausiai patiko geografija ir istorija, tikslieji mokslai sekėsi sudėtingiau. Tarpukario Lietuvos gimnazija, pasak moters, buvo aukšto lygio: „Gimnazistai tuo metu buvo solidūs ir gerbiami, aukštas lygis buvo baigti gimnaziją“.

„Mano kartos žmonės gerai užgrūdinti, todėl taip ilgai ir gyvenam. Matėm ir bado, ir karo, ir baimės. Karas nulėmė visą tolimesnį to meto jaunų žmonių gyvenimą“, – tvirtino moteris. Ji visą gyvenimą nuo pat vaikystės troško būti gydytoja, tačiau dėl istorinių aplinkybių – karo, universitetų uždarymo nepavyko šio tikslo įgyvendinti.

Ilgaamžė ir šiandien prenumeruoja su medicina susijusius leidinius, domisi žmogaus kūno sandara. „Ši sritis – mano silpnoji vieta“, – pripažino A. Šulinskienė. Baigusi mokyklą, ji pradėjo dirbti, kad galėtų padėti tėvams išlaikyti šeimą, medicinos studijos buvo pamirštos: „Vienai išsilaikyti dideliame mieste būtų buvę per daug sudėtinga. O ir tik ką pasibaigus karui universitetų nebuvo“, – paaiškino rūdaitiškė.

Moteris labai gerai prisimena karo pradžią: „Buvo gražus birželis, sekmadienio rytas, ir netikėtai išvydome tolumoje kylančius dūmus. Susirinkę vyrai ėmė spėlioti, kas dega – Kretinga ar koks nors kaimas, vėliau sužinojome, kad jau viskas buvo sunaikinta. Nors aš buvau vaikas, bet prisimenu, kad suaugę žmonės sekė padėtį, mano tėvas turėjo radijo imtuvą, jį įsijungęs ir išgirdo, kad prasidėjo karas.“

Antrojo pasaulinio karo metu visa šeima liko gyva, pavyko išvengti ir didesnių nuostolių, tačiau pažįstamų žmonių aukų buvo labai daug: „Lavonas karo metu buvo kaip akmuo – peržengti jį buvo visiškai nebaisu, atbunka kai kurie jausmai, nugali instinktas išgyventi pačiam“, – patirtimi dalijosi moteris.

Artėjant fronto linijai nuolatos buvo girdimi šūviai: „Tėvas vaikščiodavo rankas laužydamas ir melsdamasis, kad tik ne padegamosios kulkos būtų – jų skleidžiama ugnis naikindavo viską aplinkui. Vykdavo dideli bombardavimai, naktimis vaikams neleisdavo nusirengti arba rūbai visada šalia lovos sudėti, kad sulaukus signalo greitai galėtume bėgti iš namų į slėptuvę“, – prisiminė moteris.

Moteris nuogąstavo, kad šiandien dažnai niekinami žmonės, švenčiantys karo pabaigos – gegužės 9 dieną. Daugumai ji atrodo propagandinė, vis dėlto, anot pašnekovės, ši diena 1945 metais buvo įsimintina: „Žmonėms, nepatyrusiems karo baisumų, sudėtinga įsivaizduoti, koks džiaugsmas ir viltis apėmė sužinojus, kad baigėsi karas. Žmonės kaip išprotėję bėgo vieni pas kitus, susitikę, nesvarbu, ar pažįsta žmogų, ar – ne, glėbesčiavosi ir džiaugėsi, kad baigėsi karas. Aš šiandien šios datos negaliu minėti be ašarų. Kokia tai buvo džiaugsminga diena!“ – tikino A. Šulinskienė.


Bretanės Geršas turgaus dieną.

Gerai išvystytas Prancūzijos greitųjų traukinių (TGV) transporto tinklas suteikia unikalią galimybę per 1,5 valandos ir vos už 10 eurų atsidurti Bretanėje (Bretagne), Prancūzijos vakarų regione, nutolusiame per 300 km nuo sostinės Paryžiaus. Regionas užima į Atlanto vandenyną išsikišusį Bretanės pusiasalį, skiriantį Lamanšo sąsiaurį šiaurėje nuo Biskajos įlankos pietuose. Jo rytinėje dalyje įsikūręs ir vartais į Bretanę vadinamas Bretanės Geršo (La Guerche-de-Bretagne) miestelis, kuriame gyvena geras Lietuvos draugas Žakas Giuifo (Jacques Guiffault). Tai – nedidelis per 4 tūkst. gyventojų turintis miestelis, kuriam garbingos istorijos ir senųjų tradicijų gali pavydėti ir didesnieji ne tik Prancūzijos miestai. Viena jų – tai antradieniais nuo 1121 m. vykstantis miestelio turgus, vienas didžiausių ir spalvingiausių Bretanės regiono turgų, nusileidžiantis tik jo sostinės Reno (Rennes) turgui. Iki pat 1980 m. kiekvieną antradienį čia suvažiuodavo ūkininkai parduoti savo išaugintų gyvulių: galvijų, karvių, kiaulių, avių, naminių paukščių ir kt. Vėliau turgus kiek pasikeitė. Šiandien čia prekiauja nuo 150 žiemą iki 300 vasarą prekeivių, siūlančių įvairių naminių ekologiškų maisto produktų: vyno, sūrių, duonos ir mėsos gaminių, šviežių žuvų bei kitų jūros gėrybių, amatininkų dirbinių, pramoninių prekių ir kt.


Dėl vykstančių „AURUM 1006 km“ lenktynių eismas iki liepos 20 d. draudžiamas magistralinių kelių ruožuose A13 Klaipėda–Liepoja nuo 19,50 iki 24,70 km ir A11 Šiauliai–Palanga nuo 143,94 iki 144,92 km.

Norintiems važiuoti nuo Klaipėdos Liepojos kryptimi ir atgal, eismas nukreipiamas kitais rajoniniais keliais: Palanga–Graudūšiai, Kunigiškiai–Palanga, Palanga–Lazdininkai.

Važiuojantiems nuo Kretingos Palangos kryptimi ir atgal, eismas kreipiamas apylanka magistralinio kelio A13 Klaipėda–Liepoja jungiamuoju kelio Kretinga–Liepoja ir rajoniniu keliu Palanga–Lazdininkai.

„P. n.“ informacija


Plieno žirgus pasikinkė septyni artojai

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemės ūkis

Su nugalėtojų taurėmis rankose – (iš kairės) Antanas Duoblys, Jurgis Karazinas ir Airidas Viskontas.

Antradienį Stropelių kaime įvykusiose rajono arimo varžybose netrūko nei dalyvių azarto, nei ryžto nugalėti. Renginio vedėjos Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) atstovės Ramunės Sutkevičienės linkėjimas, kad sava žemė padėtų, 4 korpusų verčiamuoju plūgu arusiam Antanui Duobliui tapo pranašiškas – jis ir iškovojo pirmąją vietą. Antroji vieta atiteko 5 korpusų verčiamuoju plūgu arusiam Erlėnuose ūkininkaujančiam Jurgiui Karazinui, o trečioji – grūšlaukiškiui Airidui Viskontui, arusiam 4 korpusų verčiamuoju plūgu.

Artojų dosjė

J. Karazinas nuo 2010 m. ūkininkauja mišriame ūkyje. Kad nestokotų teorinių ir praktinių žinių, 2015-aisiais yra įgijęs mechaniko-inžinieriaus specialybę.

Šiuo metu tėvystės atostogose esantis daugiavaikis tėvas A. Viskontas – artojų varžybų debiutantas, 2011-aisiais ūkį jis perėmė iš tėvų.

Netrukus 30-metį pasitiksiantis kūlupėniškis Tomas Klapatauskas augalininkystės ūkyje dirba 9-erius metus. Nepaisant jauno amžiaus, ne kartą ir anksčiau yra dalyvavęs rajoninėse bei respublikinėse arimo varžybose. Šiose arė 4 korpusų verčiamuoju plūgu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas