Pajūrio naujienos
Help
2019 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 10 %
Naktį12°C debesuotumas 25 %
Apklausa

Ar išvardintumėte dabartinį Ministrų kabinetą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1365) 2019-06-21

„Terekas“ stato gamyklą už 6 mln. eurų

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Pirmas puslapis

Gamyklos statybai startą davė: (iš kairės) Vilmantas Bučas, Edmundas Petrauskas, Gintautas Maksvytis, Juozas Maksvytis, Rokas Masiulis, Antanas Kalnius, Antanas Vinkus, brolis Astijus, svečias iš Ispanijos kunigas Franciskas ir brolis Pijus.

Šį antradienį bendrovės „Terekas“ naujos gamyklos statybvietėje Vytauto gatvėje Kretingoje buvo įkasta gamyklos statybos pradžią žyminti simbolinė laiko kapsulė. Apie 6 mln. eurų kainuosianti gamykla turėtų būti pastatyta iki šių metų pabaigos.

Gamykla bus robotizuota

Apdovanojimus už technologinę pažangą daugiau kaip dešimtmetį pelnanti bendrovė „Terekas“ gamina plastiko (PET) tarą ir PET taros pūtimo universalias „Flex Blow“ mašinas, kurias šiandieną eksportuoja į 26 pasaulio šalis. Mašinų eksportas auga ir esama bazė tampa stabdžiu jo plėtrai. Dabartiniai įmonės pajėgumai – iki 20 mašinų per metus – yra visiškai išnaudojami. Pradėjus veikti naujai gamyklai įmonė per tą patį laikotarpį bus pajėgi pagaminti iki 50-ies mašinų.

Naujos gamyklos plotas – 3,2 tūkst. kv. m. Gamybos procesų nemaža dalis čia bus robotizuota, ypač metalo apdirbimo, detalių iš metalo tekinimo. Ši investicija sukurs apie 20–30 naujų darbo vietų. „Tereko“ steigėjas ir generalinis direktorius Juozas Maksvytis teigė, kad dauguma naujų darbuotojų bus aukštos kvalifikacijos – IT inžinieriai, programuotojai, kurių įmonės vadovai žvalgosi ir šalies universitetuose. „Sudarysime sąlygas tobulintis ir dabartiniams darbuotojams, norintiems dirbti naujoje gamykloje“, – akcentavo jisai.

„Terekas“ stato būstus darbuotojams. Šiemet rengia vieną gyvenamąjį namą ir 2 kotedžus. Galimybė gauti būstą jaunus žmones irgi skatina rinktis darbą „Tereke“ bei kurtis Kretingoje.


Ar reikia Kretingai fontano?

  • Gat­vės in­ter­viu

Meilutė KICHTENKO:

– Jei Savivaldybė išgali, kodėl gi ne? Karštomis dienomis žmogui būtų, kur kojas įmerkti, atsigaivinti, vaikams pasitaškyti. Pati miesto šventėje nedalyvavau, sutapo su anūkės pirmuoju gimtadieniu, bet iš kitų girdėjau, kad visi džiaugėsi laikinu fontanu Kretingos centre. Be abejo, tikras fontanas nepalyginamai daugiau kainuotų.

Gaiva GRIGALAUSKIENĖ:

– Daugelyje miestų fontanai yra ir aplinkos puošmena, ir žmonėms atgaiva. Tik tiek, kad iš Savivaldybės dažnai girdime, kad trūksta pinigų kokiems nors darbams: vienoms ar kitoms gatvėms taisyti, asfaltuoti, keliams dažniau laistyti, išsiklaipiusiems šaligatviams pakeisti. Mano nuomone, vis tiek svarbiau atlikti ūkiškus darbus, o tik paskui džiaugtis pramogomis.

Antanas JUŠKĖNAS:

– O kas jo nenorėtų? Kita kalba, kad šis klausimas apskritai dar keliamas per anksti jau vien dėl to, kad artėja Rotušės aikštės rekonstrukcija. Kiek žinau, Savivaldybė ir gyventojų nuomonės klausia, kokia turėtų būti vizija – užstatyti aikštę statiniais ar palikti kuo daugiau žalumos? Kai rengs aikštės rekonstrukcijos projektą, kartu galės suprojektuoti ir fontaną.

Romualdas RENTAUSKAS:

– Aš pirmiausia laukiu žadėtos Vilniaus gatvės rekonstrukcijos, nesuprantu, kodėl ji vis dar nepradedama. Suprantu, kad ir vairuotojams, ir pėstiesiems tuo laikotarpiu teks iškęsti eismo nepatogumus, bet paskui visi džiaugsimės. Jeigu Savivaldybei viskam užteks pinigų, tegu tuo pačiu metu kur nors Kretingoje įrengia ir fontaną – laimingi būsim dvigubai.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos komandos nariai: (iš kairės) Aloyzas Liaudinskas, Nerijus Ciparis, Saulius Barisas, Rimvydas Liakstutis, Marius Rimkus, Nerijus Galdikas, Vaidas Puidokas; (priekyje) Pranas Viršilas, Mantas Trakumas.

Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos ugniagesiai gelbėtojai dalyvavo ketvirtą kartą suorganizuotuose draugiškose ugniagesių-gelbėtojų mokomosiose parodomosiose pratybose „Būk saugus – saugok savo ir kaimyno namus“ Priekulėje. Kretingiškiai abiejose rungtyse iškovojo prizines vietas.

Ugniagesiai atliko teorinių žinių ir bendrųjų gebėjimo testą, taip pat demonstravo apsirengimo kovine apranga, žarnos magistralės ištiesimo, skirstytuvo, darbinių žarnų, švirkštų pajungimo, vandens padavimo ir pataikymo į abu taikinius vandens srove įgūdžius. Stebėjusieji renginį galėjo pamatyti, kaip karpomas, pjaustomas automobilis, kuomet gelbėjamas po avarijos jo viduje likęs ir prispaustas žmogus, buvo pristatyta ir turima tarnybų technika.

„Šios varžybos skirtos populiarinti ugniagesio-gelbėtojo profesiją, kelti jų fizinį ir moralinį pasirengimą, mokyti gyventojus, kad būtų atsakingi už savo ir kaimynų saugumą, – pratybų esmę apibūdino Kretingos rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovas Nerijus Ciparis, įvardindamas, kad komanda renginyje dalyvauja 3 kartą. – Dalyvaujame norėdami pademonstruoti teorines žinias, praktinius įgūdžius ir fizinį pasirengimą, pasidalinti patirtimi.“

Teorinių žinių ir bendrųjų gebėjimų testo rungtyje kretingiškiai iškovojo III vietą, kovinio išdėstymo mokomosiose-parodomosiose varžybose tarp rajonų taip pat – III vietą. Kretingos ugniagesių komanda laimėjo ir specialų prizą – I vietą už kūrybiškumą pristatant priešgaisrinę saugą.

Pratybose dar dalyvavo ugniagesių-gelbėtojų komandos iš Agluonėnų, Endriejavo, Plikių, Girkalių, Šilalės rajono, Šiaulių profesinės sąjungos senjorų ugniagesių-gelbėtojų komandos ir Priekulės ugniagesiai-gelbėtojai.

Renginį organizavo Klaipėdos rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, padedant Gargždų priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai.

„P. n.“ informacija


Šią savaitę su Seimo nariu Antanu Vinkumi į Kretingą buvo atvykęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Ministras susitiko su Kretingos rajono savivaldybės vadovais, apžiūrėjo baigiamą rekonstruoti Žemaitės alėją.

Susitikime su Savivaldybės vadovais R. Masiulis pagyrė Kretingos rajono savivaldybę, kad sėkmingai pasinaudojo galimybe gauti valstybės lėšų sodininkų bendrijų keliams atnaujinti ir žvyrkeliams asfaltuoti. Sodininkų bendrijų keliams taisyti ar renovuoti iš rezervinės Kelių priežiūros ir plėtros programos šiemet Kretingos rajono savivaldybei skirta per 303 tūkst. eurų. Už šiuos pinigus planuojama rekonstruoti gatves „Žemaitijos“, „Akmenos“ ir „Medvalakio“ sodininkų bendrijose.

Iš žvyrkelių asfaltavimo programos šiemet Kretingos rajono savivaldybei yra numatyta 210 tūkst. eurų. Šie pinigai bus išleisti Kretingos miesto Aušros ir Rytų gatvėms, Rubulių kaimo – Žaliajai, Salantų miesto – Taikos ir Laivių kaimo – Laukų gatvėms asfaltuoti. Meras Antanas Kalnius patikino, kad Žemaitės alėjos rekonstrukcija galutinai bus užbaigta per dvi artimiausias savaites. „Kai kur teks atsodinti tujas, atsėti nesudygusią žolę“, – sakė jis apie darbus, kuriuos dar turi padaryti rekonstrukcijos darbų rangovas bendrovė „Žemaitijos keliai“.


Po stipendijų įteikimo: priekyje (iš kairės) Laimutis Purlys, Birutė Šidlauskaitė, Vaiva Krikščiūnaitė-Buitvydė, Gediminas Mėčius, Guoda Mėčiutė, Magdalena Brundzaitė, Gabija Markutė, Jonas Vainius; už jų – brolis Tomas, Alvydas Virbalis, brolis Bernardas, Virginija Rudavičienė ir Daiva Ataitė.

Šią savaitę Kretingoje, Šv. Antano rūmuose, Pranciškonų gimnazijos mokiniams tradiciškai buvo įteiktos Juozo Giedraičio vardo Lietuvos moksleivių fondo stipendijos.

Renginyje dalyvavo vienas fondo steigėjų Jonas Vainius, gimnazijos direktorius Alvydas Virbalis, Kęstutis Cirtautas, brolis Tomas ir brolis Bernardas.

Išeivijos lietuvių fondo tikslas – remti patriotišką ir katalikišką švietimą, skiriant lėšų Lietuvos kaime gyvenančių pavyzdingų moksleivių mokymuisi.

Šių metų rašinio tema buvo „Didžioji laisvės kova 1944–1953“, įvairaus amžiaus mokiniams teko paplušėti rašant nemažos apimties rašinį. Dešimtokas Gediminas Mėčius ne tik laimėjo stipendiją, tačiau ir užėmė I vietą visoje Lietuvoje. Jauniausioji konkurso dalyvė – penktokė Magdalena Brundzaitė, stipendijas taip pat laimėjo Salvija Markutė ir Guoda Mėčiutė.

Mokiniai teigė, kad Pranciškonų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Daiva Ataitė, Birutė Šidlauskaitė, Virginija Rudavičienė, Danutė Rimkutė, jiems rašant šį darbą buvo lyg kelrodis, kuris įkvėpdavo ir padėdavo mokiniams išreikšti visas jų mintis kuo giliau ir jautriau.

Vaikai tėvynės meilės sėmėsi iš savo šeimų istorijų, mokyklos. „Mokykla skatina tikėti ne vien Dievu, bet ir savo valstybe“, – pripažino G. Mėčius.

Daugumos laimėjusių moksleivių giminės istorijos tarsi pačios pasakojo išgyvento laikmečio skaudulius.

G. Mėčiutė rašinyje rėmėsi savo giminės istorija: mergaitė pasakojo, kaip jos giminaičiai slėpė paskutinį partizaną.


Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė įsitikinusi: vietovardžiai – labai svarbūs istorijos liudininkai. Tai įrodo ir faktas, kad okupantai, užkariavęs svetimas žemes, stengiasi pakeisti ten esančius senuosius vietovardžius.

Kūlgrinda iš vietų vardų

Per savo mokslinio darbo metus – daugiau nei ketvirtis amžiaus dirbta vyresniąja moksline bendradarbe tuometiniame TSRS Mokslų akademijos kalbotyros instituto Leningrado skyriuje, vėliau dešimtmetis Klaipėdos universitete, vadovauta Slavistikos, vėliau – Baltistikos centrui, – kalbininkė, baltistė Jūratė Laučiūtė ne vieną mokslinį darbą skyrė būtent vietovardžių tyrinėjimams. Dabar ji šia tema rengia pranešimą Lietuvių kalbos instituto rengiamai IV tarptautinei mokslinei Aleksandro Vanago konferencijai, o birželį pranešimą „Kūlgrinda – kelias į praeitį“ skaitė Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus bibliotekos Darbėnų skyriaus rengtoje vietovardžių metams skirtoje konferencijoje.

Kuo kūlgrinda susijusi su vietovardžiais? Pasak J. Laučiūtės: „Pasitelkę vaizduotę, galime pavaikščioti žemaitiška kūlgrinda ir mes, net ir kojų nesušlapę. Tam tereikia vietoj akmenėlių grįsti, dėlioti taką iš įvairiausių vardų, pavadinimų, ir tais „kūlales“ galėsime nukeliauti toli toli, ir nueitas atstumas bus matuojamas ne tik kilometrais, į tolį ar į plotį, bet ir metais, ir šimtmečiais – atgal, į praeitį.“

„Kai kurių vietovių, upių ir upelių pavadinimų reikšmė aiški ir mums, šiandienos žemaičiams, lietuviams. Pavyzdžiui, Akmena, Šventoji. Kiek pasukę galvą, išsiaiškintume, ir kodėl Tenžė pavadinta Tenže – prisimintume veiksmažodžius tęžti, tižti – „klampiai išskysti“. O juk dar ir dabar Tenžės slėnyje vietomis išlikę durpynų, pelkėtų, klampių vietų. Bet ką reiškia tokie upių pavadinimai, kaip Ronžė, Minija, Salantas ar pagaliau Darba? Bepigu girtis, kad Darbėnai – miestelis, kur gyvena darbštūs žmonės. Bet vargu ar Darba reiškia „darbščią upę“.Galiu jus užtikrinti – remdamiesi vien žemaitiškais, lietuviškais žodžiais ir jų reikšmėmis, daugelio mūsų upių pavadinimų taip ir liktume nesupratę“, – pasakojo kalbininkė.

„Kodėl? – pratęsė ji. – Ogi todėl, kad mes, žemaičiai, lietuviai esame palikuonys labai senų genčių, kurios atsikraustė į šituos kraštus taip seniai, kad net sunku protu įsivaizduoti, maždaug prieš 3–4 tūkstančius metų, ir ta kalba, kuria kalbėjo anie mūsų protėviai, davę pavadinimus vietinėms upėms ar ežerams, per tą laiką labai pasikeitė.“

Nagrinėdama per Darbėnus tekančios Darbos pavadinimą, filologė sakė, jog vandenvardis prašyte prašosi būti siejamas su žodžiu darbas, kuris padarytas iš veiksmažodžio dirbti, bet ne iš dabartinės, žemaitiškai-lietuviškos to veiksmažodžio reikšmės, o iš senesnės, kuria tą žodį galėjo vartoti kuršiai bei kitos mums giminiškos gentys: „plėšti, pinti, lenkti“. Palyginimui galima prisiminti sanskrito drbhati, reiškiantį „vynioja, lenkia, pina“, rusų kalbos ????? „plėšinys, naujiena“. Taip, besiaiškindami kad ir vienos mažos upelės pavadinimo kilmę, mes sužinome, jog mūsų kalba yra giminiška labai toli Azijoje kažkada gyvenusiai senųjų indų tautai, kalbėjusia ir rašiusia sanskrito kalba.


L. Rimgaila leidinį „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ įteikė Darbėnų bibliotekininikėms Jurgitai Anužienei (kairėje) ir Danutei Paulikienei.

Darbėniškio Jotvingių kryžiaus riterių ordino nario Leopoldo Rimgailos rūpesčiu Darbėnų biblioteką pasiekė solidi dovana – dizainerio Viliaus Purono originali knyga „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“

„Tai – prasminga dovana Darbėnų krašto bendruomenei“, – neslėpė Darbėnų bibliotekos bibliotekininkės Danutė Paulikienė ir Jurgita Anužienė.

Knygą pristatė Šiauliuose

Pats L. Rimgaila dalyvavo knygos „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ pristatyme, kuris buvo surengtas Šiauliuose, Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Jame dalyvavo ir knygos sumanytojas dizaineris Vilius Puronas.

Knyga gausiai iliustruota, ji sumaketuota naudojant koliažo techniką, ir dabartinės technologijos galimybės yra derinamos su Viduramžių dekoro stilistika – knygą puošia geležinis jotvingių kryžius, priduodantis svorio ne tik tiesiogine prasme, bet ir tam, kas toje knygoje išguldyta.

Knyga pasakoja apie Jotvingių kryžiaus riterių ordino istoriją, tradicijas, žmones. Šis ordinas – viena seniausių Lietuvos organizacijų – Jotvingių ordino įkūrimo data laikomi 1487-ieji, ordiną sudarė kilmingos Lietuvos šeimos. Nors 1852 m. carinė valdžia uždraudė ordiną, jis slaptai egzistavo.

Brolija oficialiai reorganizuota buvo 1918 m. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, o 1936 m., siekiant atgaivinti tradicijas, ordinui buvo grąžintas senasis pavadinimas, suteiktas XVII a. antroje pusėje – „Jotvingių kryžiaus riterių ordinas, globojamas riterio ir kankinio šv. Viktoro, garsaus valdovo ir gynėjo“. Deja, po kelerių metų, 1940-aisiais, ordino veikla sovietų valdžios buvo uždrausta. Ir tik 2003 m., įvertinus kilnius ordino tikslus ir siekiant puoselėti senąsias jo tradicijas, Jotvingių kryžiaus riterių ordino veikla buvo atnaujinta.

„Mūsų ordino tikslas – išsaugoti Lietuvos praeities atminimą, propaguoti riteriškumą, meilę tėvynei ir brolybės principus, – akcentavo L. Rimgaila. – Labai norėtųsi, kad šios organizacijos veikloje dalyvautų daugiau jaunimo, o mums, baltams, apskritai reikėtų vienytis.“

Įšventino kaip bajorų palikuonį

Kad L. Rimgaila ir kiti šeimos vaikai yra bajorų kilmės, motina slėpė visą gyvenimą, ir tik 1981-aisiais, prieš savo mirtį, ji parodė bajorystę įrodantį dokumentą, kuris, susuktas ant kočėlo, buvo užkastas į žemę. Lenkų kalba parašytas dokumentas išduotas 1819 m. Vilniaus gubernijos bajorų susirinkime, prie jo pritvirtintas antspaudas, pergamentas turi Herbut giminės ženklą. L. Rimgaila jį restauravo.

Dokumentus, įrodančius Rimgailų sąsajas su Jotvingių kryžiaus riterių ordinu, netikėtai namo palėpėje surado tolima giminaitė, gyvenanti Kaune, – tarp rastųjų dokumentų yra 1850 m. liepos 30 d. Fulgentijui Rimgailai suteikto riterio diplomo kopija.

L. Rimgaila Jotvingių kryžiaus riterio ordino nariu tapo prieš penkerius metus, ir be bajoro titulo į riterius jo nebūtų įšventinę.


  • Iš po­li­ci­jos su­ves­ti­nių

KRETINGA

AKMENĖS g. birželio 17 d. apie 19.34 val. virtuvėje rastas vyro, gimusio 1971 m., kūnas su kirstine žaizda viršugalvyje. Po pirminės teismo medicinos eksperto apžiūros, manoma, kad galima mirties priežastis – trauma buityje, užvirtus spintai. Tiksliai mirties priežasčiai nustatyti paskirtas tyrimas.

KRETINGOS r.

RAGUVIŠKIŲ k. birželio 18 d. apie 14.15 val. automobilių stovėjimo aikštelėje nepažįstamas vaikinas vieną kartą kumščiu sudavė į 1991 m. gimusio vyro veidą. Praskėlė lūpą, auka prarado sąmonę. Žmogus atvežtas gydyti į Klaipėdą. Diagnozė – smegenų sukrėtimas.

KŪLUPĖNŲ k., Klevų g., birželio 18 d. apie 21.37 val. vyras, gimęs 1961 m., būdamas neblaivus, vairuodamas automobilį „Honda Civic“, sukdamas į kairę, nepraleido jį lenkusio automobilio „BMW“ ir su juo susidūrė. Vairuotojui nustatytas 3,37 prom. girtumas. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo.

Parengė Edita KALNIENĖ


Kretingos „Sala“ – Žemaitijos regiono stalo teniso čempionė: (iš kairės) Laurynas Pakalniškis, Vytautas Ročys ir Egidijus Žižiūnas.

Klaipėdoje įvykusiose Žemaitijos regiono komandinėse stalo teniso pirmenybėse Kretingos „Sala“ – Vytautas Ročys, Laurynas Pakalniškis, Egidijus Žižiūnas, atstovaujantys ir Aukščiausioje stalo teniso lygoje, nepatyrė nė vieno pralaimėjimo ir tapo Žemaitijos čempionais. „Sala“ finaliniame etape 5:3 laimėjo prieš Klaipėdos „VSTA-Baltija“, 5:2 – prieš Mažeikių „Vijurką-II“ ir 5:1 – prieš Nemakščių „Smeltę“.

„P. n.“ informacija


Kretingos sporto mokyklos rankininkės, treniruojamos Algimanto Pranaičio, dalyvavo tarptautiniame rankinio turnyre Alytuje.

Kretingos sporto mokyklos rankininkės, gimusios 2008 m. ir treniruojamos Algimanto Pranaičio, dalyvavo Alytuje įvykusiame tarptautiniame turnyre, kuris buvo skirtas Alytaus miesto dienai paminėti.

Turnyre trijose merginų ir vaikinų amžiaus grupėse varžėsi sportininkai iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos – lauko aikštelėse dėl apdovanojimų kovojo per 30 komandų.

„Ir mūsų merginos žaidė lauke, dviejose aikštėse. Karštis buvo svilinantis, tačiau turnyro organizatoriai pasirūpino vėsa“, – teigė treneris.

Kretingiškės, kurios treniruojasi pirmus metus, žaidė pogrupyje, kuriame varžėsi 5 komandos, ir nelaimėjo nė vienų rungtynių. „Žinojome, kad nelaimėsime, tačiau mergaitėms reikia įgyti žaidybinės patirties, jos turnyre patyrė gerų emocijų, svarbu buvo, kad komanda susidraugautų. Varžovės buvo tikrai stiprios, tad pasipriešinti buvo sunku. Bet mūsų rankininkės kovojo su įkvėpimu ir iki galo“, – A. Pranaities teigė neabejojantis, kad ateityje iš šių mergaičių gali išaugti gera komanda.

Komandos rezultatyviausios žaidėjos prizas atiteko Modestai Kusaitei, teisėjų, trenerių ir žiūrovų simpatijas pelnė Ineta Šeirytė. Be šių žaidėjų, Kretingai tarptautiniame turnyre atstovavo Evelina Butkevičiūtė, Adrija Montvydaitė, Viltė Pilibaitytė, Hela Bernotaitė, Aistė Petrulytė, Ugnė Petrulytė, Austėja Rancaitė, Justė Vaičiūtė, Vanesa Šeškutė, Austėja Kuodytė, Vaiva Vaičiūtė ir Urtė Metrikytė.

„Komandai buvo svarbu ne tik susidraugauti ir pažinti vieną kitą. Trys pastarieji turnyrai, kuriuose dalyvavome, atvėrė mergaitėms akis – jos suprato, koks žaidimas yra rankinis, kas jų laukia ateityje ir ko apskritai galima tikėtis iš rankinio“, – kalbėjo treneris.

Kurį laiką mergaitės ilsėsis, o rugpjūtį greičiausiai susirinks į vienokio ar kitokio pobūdžio stovyklą.


Raimundas Ubis (kairėje) ir Saulius Rukša po apdovanojimų.

Prienuose varžėsi stipriausi Baltijos šalių badmintono veteranai. Dviejose sporto salėse virė kovos dėl čempionato apdovanojimų. Šiame čempionate dalyvavo ir Kretingos sporto klubo „Žalgiris“ veteranai. Šį kartą aukso iškovoti nepavyko, tačiau kovota labai garbingai – parvežti sidabro bei bronzos medaliai.

Moterų per 40 m. grupėje dvejetų kategorijoje Aldona Kasparavičienė kartu su palangiške Judita Vadeikiene kovoje dėl bronzos medalių 2:0 nugalėjo kauniečių porą. Vyrų per 50 metų dvejetų kategorijoje Arnoldas Slušnys su palangiškiu Gintu Šiaučiūnu nužengė iki pat didžiojo finalo. Jame jie susikovė su Estijos veteranais. Pajėgesni buvo varžovai, po atkaklios kovos laimėję 2:0 (21:13; 22:20). Arnoldas šį kartą negalėjo rungtyniauti su nuolatiniu savo porininku Rolandu Juknevičiumi. Su juo buvo galima iškovoti ir auksą.

Nenuvylė ir Saulius Rukša su Raimondu Ubiu. Pirmiausia Saulius bronzą pelnė grupėje per 60 metų vienetų kategorijoje. Mažajame finale jis 2:1 (15;21; 24:22; 21:16) įveikė Raimondą. Po to abu žaidė dvejetų varžybose. Patyrę tik vieną pralaimėjimą jie iškovojo sidabro medalius. Netoli medalių buvo kovojant moterų per 35 m. grupėje. Ramunė Petrošienė su palangiške Sandra Čečkauskiene mažajame finale 0:2 (19:21; 15:21) nusileido kaunietėms. A. Slušnys su žmona Violeta po lygios kovos mažąjį finalą 1:2 (13:21; 21:15; 19:21) apmaudžiai pralaimėjo šakiečių porai.

„P. n.“ informacija


Kartenos seniūnė Arūnė Putvinienė neabejojo, kad žmonių pasitikėjimą galima pelnyti tik nuoširdžiai jiems tarnaujant.

„Darbas turi teikti džiaugsmą, nes jame prabėga didžioji žmogaus gyvenimo dalis“, – sakė naujoji Kartenos seniūnė 35-erių kretingiškė Arūnė Putvinienė.

Ragavo emigrantės duonos

Konkursas į šį postą įvyko gegužę, tačiau Arūnė su kolektyvu ir su dalimi vietinių žmonių susipažino pora mėnesių anksčiau, kai, į užtarnautą poilsį išėjus Genovaitei Petrauskienei, iš Kretingos rajono Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigų, pačiai prašant, buvo pervesta į atsilaisvinusias specialistės pareigas Kartenos seniūnijoje.

Kretingoje baigusi mokyklą, A. Putvinienė iš pradžių buvo įstojusi į Klaipėdos universitetą studijuoti politikos mokslų, tačiau nepatiko, po dvejų metų apsisprendė mokslus atidėti ir išvyko padirbėti užsienyje. Emigranto duonos ragavo dvejus metus: ligoninėje dirbo valytoja, vėliau, kaip juokavo, pakilo karjeros laiptais – į palatas ligoniams nešiojo vandenį ir arbatą.

„Ir dabar man patinka bendrauti, pasidžiaugti kitų žmonių laime, išklausyti vienišų senolių bėdas, kuo galiu, padėti,“ – teigė „Pajūrio naujienų“ pašnekovė. Į klausimą, kodėl apsisprendė iš užsienio sugrįžti namo, atsakė vienu sakiniu: tai suprasti gali tie, kuriems ne vienerius metus svečioje šalyje yra tekę sutikti Kūčias ir Kalėdas.

Įveikė 5 konkurentus

Grįžusi A. Putvinienė atnaujino studijas – tame pačiame universitete baigė viešojo administravimo specialybę, dvejus su puse metų Kretingos miesto seniūnijoje dirbo specialiste. Ten įgyta patirtis ir galimybė palyginti po to sekusią veiklą Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriuje vis dėlto paskatino sugrįžti prie labiau patinkančio darbo.

Penkis konkurentus konkurse į seniūnės vietą įveikusi Arūnė atviravo, jog ne visi karteniškiai į ją dar žiūri su pasitikėjimu. Ne tiek dėl to, kad jauna, labiau – kad ne vietinė. Tačiau nuo gimtosios Kretingos iki gamtos vaizdais užburiančios Kartenos – ranka paduoti, o, vyrui prisiėmus pareigą į mokyklą nuvežti dukrą ir sūnų, iki mažąja Šveicarija vadinamo miestelio, sakė, atvažiuojanti gerokai anksčiau negu iš automobilių kamščių rytais kapstydavosi Kretingoje.

Seniūnės manymu, žmonių pasitikėjimui išsikovoti reikia nuoširdumo ir laiko. Su karteniškiais jiems kartu reikės išspręsti daug svarbių dalykų: pradedant aktualiausiomis gatvių priežiūros ir asfaltavimo problemomis, baigiant pasiruošimais miestelio šventėms.

Paklausta, kas seniūnės darbe sunkiausia, Arūnė neslėpė: perprasti, kaip teisingai valdyti biudžetą. „Pasitaiko, kad patarimo dar vis skambinu ir į rajono Savivaldybę, ir buvusiems kolegoms į Kretingos miesto seniūniją“, – teigė ji.


Lazdininkų malūnas įžymybe tapo per naktį

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės

Senasis 14,5 m aukščio ir 11,5 m pločio malūnas dėmesį pirmiausia patraukia pilkai švytinčia išore, plačiais sparnais.

Po to, kai Lietuvos žmonės Prezidentu išrinko Gitaną Nausėdą, Lazdininkų kaimo pakelėje stovintis jo tėvui klaipėdiečiui Antanui Nausėdai priklausantis šimtametis vėjo malūnas, išgarsintas kone visų Lietuvos televizijų, tapo dar didesniu negu anksčiau smalsuolių traukos objektu.

Raktus valdo kaimynė

Prie jo vestuvininkai, abiturientai, į Palangą ar Šventąją važiuojantys atostogautojai išlipę iš mašinų fotografuojasi būriais, o norintieji patekti vidun vieni iš kitų sužino, į kurias duris pasibelsti ir paprašyti raktų.

„Aš, aš esu ta raktininkė“, – juokavo 74-us metus einanti Lazdininkų kaimo senbuvė Joana Rusienė. Sakė, A. Nausėda jai nėra nei koks draugas, nei juolab giminė. Prieš kelerius metus tiesiog užėję abu su žmona į čia pat, kitoje kelio pusėje, esančią Joanos sodybą ir palikę raktus – esą gal kas norės palandžioti po istorinį statinį. Anksčiau turistai dažniau stabtelėdavę lyjant ar esant vėsioms dienoms, dabar randasi tokių, kurie iš Vilniaus, Kauno prie prezidentiniu vadinamo malūno atvažiuoja specialiai.

Beje, šio statinio ir konstrukcijos, ir detalės išlikusios tokios, kokios buvo senovėje, tiktai sodriu pilku atspalviu vėl šviečia pakeista skiedrų apdaila, pagal buvusius atkurti bei sumontuoti nauji sparnai. Kaimo kraštovaizdį puošiančio malūno aukštis su žaibolaidžiu siekia 21 metrą. Be to, malūnas retas dėl pasukamos savo „kepurės“ – Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys pademonstravo, kaip specialiomis pavaromis ji būdavo pasukama į tą pusę, iš kurios pūsdavo geras vėjas. Tačiau pasukti „kepurę“, sakė, būdavo ne vieno žmogaus jėgoms, tad prie tam skirto medinio rato sustodavo visa šeima.


„Birželinis“ paško ženklas 1941. VI. 26, paženklintas Telšiuose.

Rapolas Veržbolauskas (1895–1985 m.), apie kurio likimą ir jo šeimą rašyta „P. n.“ 2018 04 20 „Išgelbėtieji Imbarėje: Rapolas Veržbolauskas“, buvo prisiekęs pašto ženklų kolekcininkas-filatelistas, jau prieš karą turėjęs visą Lietuvos pašto ženklų rinkinį ir šią savo aistrą perdavęs sūnui Leonui (gim. 1929 m.), kurio dėka mes galime sužinoti šią unikalių pašto ženklų istoriją.

1939 metais, nacistinei Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, Veržbolauskų šeima apsigyveno Salantuose, ir žinomo Salantų kalvio laisvamanio Jurgio Būdos (1887–1941 m.) name Plungės g. 13 (dabar Žemaitės g. 9) nuomojosi 2 kambarius, kartu su šeimininkais naudojosi bendra virtuve. Čia juos užklupo 1941 m. birželio 22 d. rytą, sekmadienį, prasidėjęs Vokietijos–SSSR karas, kai pirmieji nacistinės kariuomenės kariai-žvalgai tos dienos pavakarę motociklais pravažiavo pro Salantus Šateikių miestelio link, kitos dienos rytą jau pasirodė ir keli kariniai sunkvežimiai su nacių kariais. Pirmosiomis karo dienomis Salantuose ir jo apylinkėse, nutolusiose apie 35 kilometrus nuo tuometinės Vokietijos–SSSR sienos, aktyvūs karo veiksmai nevyko, nes sumušti SSSR kariuomenės likučiai traukėsi kitomis kryptimis. Pirmadienio rytą R. Veržbolauskas, suprasdamas, kad pirmosios karo dienos data pažymėti pašto ženklai turės išliekamąją istorinę vertę, nors ir sunkiai sirgdamas bei neišeidamas iš namų, paskambino pažįstamam Salantų pašto viršininkui ir jo paklausė, ar jis galėtų pašte pažymėti šią datą, ją užspaudžiant ant tuo metu apyvartoje buvusių sovietinių pašto ženklų, nes lietuviškieji po Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos iš apyvartos buvo išimti 1941 m. kovo 15 d. Jam sutikus, į paštą buvo pasiųstas vienuolikmetis sūnus Leonas.


Savanorės bendravo ir žaidė su Padvarių socialinės globos namų gyventojais

Pastarąsias dvi savaites Kretingoje dažnai galima išgirsti ispanų kalbos skambesį. Grupė 17–18 metų merginų iš Ispanijos Colegio Orvalle mokyklos, esančios Madride, atvyko į Kretingą savanoriauti.

Moksleivės mieste atlieka kelias tarnystes – Padvarių socialinės globos namuose bendrauja su jų gyventojais, Kretingos socialinių paslaugų centro Vaikų dienos centre atlikdamos įvairias užduotis, žaisdamos moko vaikus dirbti kartu komandoje bei kitų socialinių įgūdžių. Taip pat miesto šventės metu savanorės rinko aukas Vaiko širdies asociacijai paremti.

Savanorės Paloma, Marija, Almudena ir Leire teigė, kad didžiausias iššūkis šioje savanorystėje – kalbos barjeras. „Su vaikais bendrauti šiek tiek lengviau, nes dauguma jų anglų kalbą supranta. Bendraujant su vyresnio amžiaus žmonėmis mums susikalbėti padeda kelios lietuvės savanorės, kurios vertėjauja. Nors taip gilesnį kontaktą su žmogumi užmegzti sunkiau, vis dėlto, abi pusės – ir mes, savanorės, ir vaikai ar senjorai – randa bendrą kalbą”, – teigė merginos. Leire pasakojo, kad, norėdamos greičiau rasti sąlytį su vaikais, jos imituoja kokių nors gyvūnų garsus – toks gestas parodo vaikams, kad merginos siekia su jais susidraugauti.

Moksleivės panašia veikla užsiima ir Ispanijoje. Leire tvirtina, kad savanoriauti pradėjo maždaug nuo 12 metų – po pamokų užeidavo pas vyresnio amžiaus žmones jiems pagelbėti. Mokinės ir šiandien po užsiėmimų mokykloje skuba padėti senjorams namų ruošoje ar gaminant maistą.

Taip pat itin daug dėmesio skiriama vaikams, kurie auga nepilnose šeimose – su jais žaisdamos savanorės kalbasi apie jiems svarbias temas, nes šie dažnai neturi, su kuo pasikalbėti aktualiais klausimais. Vaikai, neturintys motinos arba tėvo, anot merginų, yra pažeidžiamiausi.

Moksleivės tvirtino, kad savanorystė Ispanijoje yra gana populiari. Dažniausiai žmonės padeda vyresnio amžiaus asmenims jų buityje, kartais pakanka tiesiog su jais pasikalbėti. Taip pat padedama vargingiau gyvenantiems žmonėms, kuriems kartais stinga socialinių įgūdžių.


Žmonėms dovanoja džiaugsmą

  • Edita KALNIENĖ
  • Šventės

Renginyje susirinkusiuosius linksmino Kretingos rajono kultūros centro saviveiklininkai..

Kretingoje pirmą kartą įvyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos meninės raiškos ir kūrybos festivalis „Linksminkimos ir džiaukimos“, kuris skirtas Vietovardžių metams paminėti. Susirinkusieji ne tik linksminosi, bet turėjo galimybę apsidairyti amatų mugėje, Lietuvos aklųjų bibliotekos taktilinių (liečiamųjų) kūrinių parodoje. Festivalyje taip pat vyko Tarptautinio neregių ir silpnaregių meno mėgėjų festivalio „Baltijos banga 2019“ atrankinis turas. Pirmasis festivalis „Kelias į sveikatą“ dar 2012 metais įvyko Plungės rajone. „Kilo mintis, kodėl nesusirinkus vasarą gamtoje kur nors smagiai pabūti. Pirmą festivalį mes darėme Plungėje su žuviene, pramogomis, ekskursija ir taip atsirado ši tradicija“, – prisiminė „Klaipėdos ir Telšių regionų aklųjų centro“ direktorė Daina Vitkauskienė. Šių metų festivalio organizatorė Kretingos rajono filialo pirmininkė Loreta Andronovienė džiaugėsi, kad jis vyksta mūsų mieste: „Šiemet garbė organizuoti festivalį atiteko mums.“ Nors renginyje vyko šokiai, skambėjo muzika, jo tikslas yra ne tik pabūti bendruomenėje, bet ir būti išgirstiems. „Norime, kad apie mus sužinotų, išgirstų žmonės, ateitų valdžios atstovai, atkreiptų dėmesį, kad esame tokia bendruomenė“, – teigė D. Vitkauskienė. Šalyje vis labiau pritaikant infrastruktūrą neįgaliems žmonėms, problemų yra. Bet, anot D. Vitkauskienės, per pastaruosius 10 metų situacija yra pasikeitusi: „Tačiau problemą matome žmonių požiūryje, stereotipuose, stigmose – tai vis dar egzistuoja.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas