Pajūrio naujienos
Help
2019 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną28°C debesuotumas 3 %
Naktį15°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar pasitikite skelbiamais reitingais?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1329) 2019-02-15

Panaudotus švirkštus – į pamiškes?

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Kretingiškiai svarsto: jeigu niekam nerūpi, kur dėti panaudotus švirkštus, nereikėtų stebėtis, jei jų, kaip ir padangų, besivoliojančių padaugės gamtoje.

Ligoniams namie panaudotų švirkštų, pasirodo, tarsi velnias kryžiaus kratosi visos institucijos, kurioms rūpi Lietuvos piliečių sveikatos apsauga. Panaudotų švirkštų negalima išmesti į plastiko ar bendrųjų atliekų konteinerį, jų nenori priimti nei vaistinės, nei sveikatos priežiūros centrai.

Vaistinės priimti atsisako

Garbaus amžiaus kretingiškis Vytautas pasakojo, jog pavasariop įprastai sveikatą jis pasistiprina leidžiamais vitaminais, – juos jam suleidžia profesionalia slaugytoja dirbanti giminaitė. Jo žiniomis, vaistus namie slaugomai motinai taip pat patys leidžia ir jo kaimynai.

„Švirkštas po švirkšto – žiūrėk, jau ir susikaupė visas maišelis. Žinome, kad panaudotų švirkštų negalima mesti į konteinerius. Tad gal „Pajūrio naujienos“ padės išsiaiškinti, kur juos dėti: nunešiau į vaistinę, pasakė – nepriimame“, – tvirtino skaitytojas.

Darbėniškė Edita taip pat norėtų žinoti, kaip atsikratyti namie iš seno užsilikusiu gyvsidabrio termometru. „Nuėjau pasiteirauti į „Eurovaistinę“, – liepė pasiskambinti į jų centrą. O ten atsakė, jog termometrus jie surenka tik iš Vilniaus apylinkių, ir dėl kelių termometrų taip toli nevyks“, – kalbėjo moteris.

Abu skaitytojai neslėpė, jog lengviausia būtų nesukant galvos šiais daiktais atsikratyti, išmetant į konteinerį, betgi sąmoningam piliečiui to daryti neleidžia sąžinė. „Manau, kad ši problema iškilo ne vien man, bet, pasirodo, nelabai kam ją terūpi spręsti. Pykstame, kai žmonės padangas mėto pamiškėse, tad nesistebėkime, jei išvysime ir krūvas švirkštų“, – samprotavo Edita.

Švirkštai – ne vaistinis preparatas

Asta Valatkevičienė, „Eurovaistinės“ komunikacijos vadovė patikino, jog vaistinės privalo iš gyventojų nemokamai priimti tik naikintinus vaistinius preparatus. „Kadangi gyvsidabris yra pavojinga cheminė atlieka, sudužusio termometro dalių ir pačios medžiagos negalima išmesti į atliekų konteinerį. Jas reikėtų pristatyti į specialias stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštes. Panaudotų švirkštų surinkimas nėra aiškiai reglamentuotas: kadangi tai nėra vaistiniai preparatai, vaistinės Lietuvoje šiuo metu jų nepriima“, – teigė vieno didžiausių vaistinių tinklo atstovė.

Bendrovės „Kretingos komunalininkas“ vadovė Renata Surblytė akcentavo, jog švirkštus mesti į bendrojo naudojimo šiukšlių konteinerius draudžiama, nes švirkštuose lieka cheminių medžiagų. Tačiau jų nepriima ir arčiausiai Kretingos rajone esantis Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui (KRATC) priklausantis Ankštakių sąvartynas.

„Panaudotais švirkštais turėtų pasirūpinti tos gydymo įstaigos, kuriose pacientai yra užsiregistravę. Juk žmogus be gydytojo išrašyto recepto leidžiamų vaistų nė nenusiperka. Klinikos ir privalėtų priimti švirkštus – tarp paciento ir medikų turėtų vykti grįžtamasis ryšys. Gal medicinos įstaigose galėtų būti įrengtos specialios talpos, į kurias atėję pacientai ir sumestų nebereikalingus švirkštus? Juos išvien su klinikoje panaudotais švirkštais išvežtų utilizuoti“, – svarstė R. Surblytė.


Jūratė ANUSIENĖ:

– Kiekvieno Lietuvos patrioto širdyje ši diena yra didelė šventė, nepaisant, kada kalendoriaus lapelyje išpuola – paprastą dieną ar savaitgalį. Istorinei datai skirtas programas rodo televizija, įvairūs renginiai organizuojami mieste, pilna trispalvės atributikos.

Daiva MATUŠAUSKIENĖ:

– Šventė, kaip ne šventė?.. Šią mūsų tautai ypač reikšmingą dieną visa Lietuva skamba – dainuoja, šoka, žmonės susirenka savęs parodyti, kitų pamatyti. O kiek to įdomumo šioje šventėje randame, priklauso ir nuo mūsų pačių idėjų, sąmoningumo laipsnio, nuo noro bendrauti.

Edmundas AUDARAS:

– Kaip kitiems, nežinau, bet nuo savęs galiu pasakyti, jog už Lietuvos valstybės atkūrimo dieną svarbesnės nėra, prieš ją nublanksta visos kitos šventės. Vasario 16-oji man reiškia netgi daugiau negu Kovo 11-oji, nes tai yra mūsų valstybės atspirties taškas.

Kęstutis BUTRIMAS:

– Ar Vasario 16-oji žmogui šventė, ar tik eilinė poilsio diena, skirta nuo darbų atsikvėpti, ilgiau pamiegoti, manau, priklauso nuo jo išsilavinimo, nuo požiūrio ir supratimo. Man tai tikrai yra šventė, labai džiaugiuosi, kad turime didelį turtą – savo valstybę, kurios šeimininkai esame.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Vasario 11 d. rajone buvo išjungti 3 stacionarūs greičio matuokliai, dabar belieka laukti, kuomet bus įsigyta ir įrengti vidutinio greičio matuokliai.

Dabar šalyje veikia 50 vidutinio greičio matuoklių, stebimi 25 kelio ruožai, kurių bendras ilgis valstybinės reikšmės keliuose yra beveik 120 km. Iki 2020 metų jau suplanuota Lietuvos keliuose įrengti 130 vidutinio greičio kontrolės ruožų (260 įrenginių) ir 70 momentinių greičio matuoklių. „Naujai įrengiami momentiniai greičio matuokliai bus labiau funkcionalūs ir atliks ne tik greičio matavimo funkcijas, bet ir matuos eismo intensyvumą, tikrins techninę apžiūrą ir panašiai“, – paaiškino Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Intelektinių transporto sistemų skyriaus vedėjas Laurynas Ivinskis.

Kada bus įsigyti vidutinio greičio matuokliai ir kuriuose Kretingos rajono kelio ruožuose jie bus, kol kas nėra tiksliai žinoma. „LAKD artimiausiu metu planuoja skelbti pirkimus dėl greičio kontrolės priemonių įrengimo. Priemonės bus diegiamos iš ES ir Kelių priežiūros plėtros programos lėšų. Kainos paaiškės atlikus viešųjų pirkimų procedūras“, – greičio matuoklių finansavimo tvarką įvardijo L. Ivinskis.

2017 m. LAKD vykdė 25 vidutinio greičio kontrolės ruožų (50 matuoklių) įrengimo pirkimą kartu su programavimo darbais ir administracinių nusižengimų registro pritaikymo vidutinio greičio matavimo sistemai darbus. Visų šių paslaugų pirkimo vertė 1 mln. 486,5 tūkst. eurų. Tikslesnė informacija dėl įrengimo laiko bus žinoma, kai šiais metais bus pasirašytos konkrečios sutartys.

„P. n.“ informacija


Kretingiškių šeima, iš kurios buvo atimti du mažamečiai vaikai, iš Kretingos rajono savivaldybės nori prisiteisti po 30 tūkst. eurų kiekvienam asmeniui – iš viso 120 tūkst. eurų. Tai yra pirmoji tokio pobūdžio byla Lietuvoje. Svarstoma, ar tai netaps postūmiu kitoms, šiandien panašias situacijas išgyvenančioms šeimoms teisingumo siekti ir tokiu būdu.

Vaikai iš šeimos paimti 2017 metų lapkritį. Darželio, kuriame mokėsi penkiametis kretingiškių sūnus, pedagogės, ant vaiko kūno pastebėjusios mėlynes, apie tai informavo vaiko teisių specialistus. Pastarieji, įtarę, kad prieš vaiką galimai buvo smurtauta, jį paėmė iš šeimos, o po kurio laiko – ir jaunesnįjį brolį. Tėvai bandė įrodyti, kad berniukas turi raidos sutrikimą, dėl ko žaloja save, o kartais ir kitus, tačiau specialistai į tai dėmesio nekreipė – vaikai buvo atimti septyniems mėnesiams.

Šeimos advokato Aliaus Galmino teigimu, taip buvo pažeistos tiek vaikų, tiek tėvų teisės.

Šiandien tėvai tikina, kad nepabijojo paduoti Savivaldybę į teismą. „O ko turėjome bijoti?“ – „Pajūrio naujienoms“ sakė dviejų berniukų mama. Jų teigimu, vaikai vis dar jaučia baimę, vienas vaikų lig šiol vartoja vaistus, tačiau situacija po truputėlį gerėja.

Advokatas mano, kad bylą galima laimėti: „Žmonės patyrė neturtinę žalą – tiek vaikai, tiek tėvai. Tik teismas spręs, kokią sumą priteisti, nes nėra tokios praktikos. Įvertinę visas aplinkybes, nutarėme prašyti 120 tūkst. eurų.“

Kretingos vaiko teisių apsaugos skyrius yra reorganizuotas, o buvusi jo vedėja Violeta Lukoševičienė skyriuje nebedirba. Tuomet skyrius priklausė Savivaldybei, todėl žalą prašoma priteisti iš jos.

Dviejų berniukų tėvai, teismui pasiūlius taikos sutartį, būtų linkę į derybas, tačiau antradienį įvykusiame teismo posėdyje susitarti nepavyko. „Kretingos rajono savivaldybė prašo, kad skundas būtų atmestas kaip nepagrįstas. Motyvai bei teisiniai pagrindai teismui yra išsamiai pateikti procesiniuose dokumentuose“, – Savivaldybės poziciją dėstė Informacinių technologijų skyriaus vyr. specialistė viešiesiems ryšiams Gintarė Benaitytė. Plačiau situacijos rajono Savivaldybė nekomentavo.

Prašoma į kitą teismo posėdį iškviesti ir buvusią Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją, o valstybę įtraukti į procesą, kaip atsakovę. Posėdis atidėtas iki balandžio mėnesio.

Berniukų motinos nuomone, tai gali pastūmėti ir kitas šeimas, atsidūrusias panašioje situacijoje, prašyti atlyginti neturtinę žalą. Tam pritarė ir A. Galminas: „Niekas nedraudžia, kiekvienas asmuo gali kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo.“

Aukščiausioji šalies valdžia pripažįsta, kad vadinamoji Matuko reforma yra netobula, todėl jau inicijuoja jos pataisas. Dabar rengiamos pataisos, kad tik išimtinais atvejais būtų galima paimti vaikus iš šeimos. „Mato, kad darėsi negeri dalykai, įstatymai netobuli, todėl juos ir koreguoja“, – teigė A. Galminas.


Kretingos miestas turės naują seniūnę

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Naujienos
Gintarės Liobikienės nuomone, žmonių gerovė priklauso ir nuo seniūnų iniciatyvos.

Išėjusi motinystės atostogų, Kartenos seniūnė Gintarė Liobikienė į buvusią savo darbovietę grįžti nežada – nuo kovo vidurio tose pačiose pareigose ji dirbs Kretingos miesto seniūnijoje.

Pro žvilgsnį nepraslys nei centras, nei užkaboriai

Nepaisant to, 37-erių moteris teigė, jog Kartena buvo, yra ir bus jos didžioji meilė, kadangi gimė ten.

„Galbūt dėl to Kartena man yra vieta, kur mintys nuolat kunkuliavo, vieta, kur, dar automobiliu leidžiantis nuo kalno, jau kyla naujos idėjos, ką dar būtų galima nuveikti“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo pašnekovė.

Ji nevardino, ką miestelyje rado tik pradėjusi dirbti, bet atskleidė, ką išeidama palieka: daug parašytų ir kartu su bendruomene įgyvendintų šaunių projektų, tarp kurių – naujomis spalvomis sužydėjusi atnaujinta mokykla ir kultūros namai, išasfaltuotos gatvės, trinkelėmis iškloti pėsčiųjų takai. Ir vis dėlto Gintarė prisipažino vieną pažadą karteniškiams vis tik likusi skolinga, tačiau neatsiima jo. „Nežinau, kada tai bus, bet tikrai ištesėsiu: parašysiu projektą miestelio bažnyčios išorei atnaujinti“, – sakė G. Liobikienė.

Augindama dukrą ir turėdama daugiau laiko kartu su mažyle pasivaikščioti, pėsčiomis ji teigė apkulniavusi ir kaip eilinė gyventoja apžvelgusi kone visus Kretingos užkaborius. Vis dėlto pirmiausia norisi kuo greičiau sutvarkyti miesto centrą: renovuoti centrinės Kretingos dalies takus, kad patogu būtų vaikščioti ir pėstiesiems, ir mamoms, stumiančioms vežimėlius, ir pravažiuoti dviračiais. Parkuose įrengta gražių erdvių vaikams, jaunimui, bet užtat infrastruktūros labai trūksta Nidos stadione arba vadinamojo lapyno teritorijoje.


Norint sunaikinti Lietuvos valstybinę vėliavą garbingiausia būtų ją sudeginti, tačiau negalintys to padaryti turėtų smulkiai sukarpyti ar supjaustyti, taip, kad nebūtų galima jos atpažinti, tik tada galima vėliavą išmesti.

Vasario 16-ąją gyventojai kviečiami iškelti Lietuvos valstybės vėliavą. Kretingos rajono savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus specialistės tikrins, ar rajone yra laikomasi vėliavos iškėlimo tvarkos. Šalia to, gyventojai turėtų neužmiršti, kad nusidėvėjusias vėliavas reikia gerbti ir jų negalima tiesiog išmesti į konteinerį.

Garbingiausia – sudeginti

Vienas „Pajūrio naujienų“ skaitytojų iškėlė klausimą – ką daryti, kai Lietuvos valstybinė vėliava nusidėvi? Ir prisiminė, kuomet, eidamas pro šiukšlių konteinerį, pamatė iš jo kyšančią šalies vėliavą. „Paėmiau, ištraukiau, išploviau, išlyginau, ir ji vėl – kaip nauja. Nesuprantu, kodėl žmonės taip negerbia Lietuvos trispalvės“, – svarstė jis.

Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėja Rasmina Beniušienė paaiškino, kad nėra reglamentuota, kaip garbinai išmesti arba sunaikinti Lietuvos trispalvę, tačiau ji siūlo tai daryti pagarbiai: „Jeigu žmogus gyvena nuosavame name ir turi galimybę ją sudeginti, taip ir siūlyčiau padaryti. Nusprendus išmesti į konteinerį, reikėtų vėliavą gražiai supakuoti, o ne laisvai plevenančią mesti į šiukšlių konteinerį. Tai – nepagarba šiam šalies simboliui.“

Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkė Agnė Railaitė-Bardė patikino, kad tokių klausimų sulaukia dažnai, o garbingiausia sunaikinti vėliavą – tai ją sudeginti. „Neturintys galimybės to padaryti, gali ją smulkiai sukarpyti ar supjaustyti, taip, kad nebūtų galima jos atpažinti, o tada jau ir išmesti“, – dar vieną būdą įvardijo A. Railaitė-Bardė. Ji tikisi, kad ateityje bus reglamentuota, kaip tinkamai išmesti ar sunaikinti Lietuvos valstybės vėliavą.

Išmestą į konteinerį vėliavą, jos tinkamai nesutvarkius, Lietuvos heraldikos komisijos pirmininkė interpretavo kaip nepagarbą Lietuvos trispalvei.


Birutės gatvė mena šimtmečių istoriją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Birutės gatvės 3 name prieškariu Pranciškus Beniušis buvo atidaręs tekstilės parduotuvę.

Viena įdomiausių ir seniausių Kretingos mieste yra Birutės gatvė: iš Rotušės aikštės ji leidžiasi žemyn į Akmenos slėnį ir suraičiusi kilpą, vėl kyla į Pelėdos kalną, kur užsibaigia ties susikirtimu su Klaipėdos gatve. Kretingos miesto kūrimosi pradžioje ji vadinosi Vokiečių gatve, o vėliau, apie 1928–1930-uosius, atiduodant pagarbą iš mūsų krašto kilusiai kunigaikštienei Birutei, pavadinta tiesiog Birutės gatve.

Ėjo pagrindinė arterija

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žodžiais, ši gatvė buvusi viena iš 9 seniausių Kretingos miesto gatvių, minima 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje. Tuomet ji tesiekė tik Akmeną ir vadinosi Vokiečių gatve, nes čia namus nuomojosi vokiečių bei danų amatininkų šeimos. Tuomet miestui priklausė ir salelėje prie Akmenos užtvankos išaugęs priemiestis su turgaviete, vadinamasis Žydų naujamiestis. Birutės gatvė už upės, Pelėdos kalno link, pailgėjo tik tarpukariu, prie miesto prijungus Kretingos kaimą.

Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas pastebėjo, kad Birutės gatvė istoriškai buvo pagrindinė arterija, siejusi Kretingą su Klaipėdos kraštu. „Keliai, kaip ir upės, retai keičia vagą, – prie jų vyko gyvenimas. Buvo pastatytas medinis malūnas, sala buvo patogi gyventi – čia įsikūrė žydų bendruomenė, nes jai nebuvo leidžiama gyventi mieste. Ten galėjo būti ir pačios seniausios žydų kapinės, – viršukalnėje, Mėguvos gatvėje, jos atsirado vėliau. O gretimoje Paupio gatvėje išlikusi brasta, sprendžiant pagal akmenų sangrūdas, gali siekti net neolitą“, – iškeltomis hipotezėmis nustebino A. Mulvinskas.

Žydų bendruomenė iš salos į miesto centrą – aplink Rotušės aikštę, Vytauto, Mėguvos ir Akmenos gatves – persikėlė carinės Rusijos metais: „Už pinigus buvo galima viską nusipirkti, juolab – žemės“, – pastebėjo J. Kanarskas. Žydai apsigyveno ir Birutės gatvės pradžioje, arčiau miesto.


Kretingiškė ieško savęs televizijos projektuose

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
„Žiūrėkite televiziją, ir greitu laiku mane vėl išvysite, tik dabar jau naujame muzikiniame projekte“, – šypsojosi Eurovizijos atrankos dalyvė Indrė Juodeikienė.

„Mano gyvenime nuolat verda muzikiniai reikalai, ir tuo aš labai džiaugiuosi“, – „Pajūrio naujienų“ pakalbinta sakė kretingiškė „Žibutės“ mokyklos-darželio mokytoja 26-erių Indrė Juodeikienė.

Eurovizija duris uždarė

Ši pavardė, ko gero, ne vienam kretingiškiui jau turėtų būti girdėta, nes ne kartą nuskambėjo viešumoje – su olandų kūrėjų šokių muzikos daina „Bad option“ Indrė neseniai dalyvavo ketvirtojoje nacionalinės Eurovizijos atrankoje, į didžiąją sceną lipo kartu su tokiais Lietuvos muzikiniame pasaulyje žinomais atlikėjais, kaip Monika Marija, Valerija Iljinaitė, grupėmis „Saulės kliošas“, „Queens of Roses“, „Henry &Tommy Modric“ ir kt.

Nors vertinimo komisija, kurioje – žinomas muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys, grupės „Skamp“ narys Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos (LATGA) atstovas Vilius Alesius bei dainininkė Jurga Šeduikytė – nenupeikė, priešingai, R. Zilnys net suteikė vilties, tačiau, surinkusi per mažai balsų, kelialapio į pusfinalį Indrė negavo.

„Gal kad gimtojoje Kretingoje gyventojų yra nedaug ir dėl to nedaug kas už mane balsavo?“ – šypsojosi ji. Anot savimi pasitikinčios pašnekovės, daina buvusi graži, o pasirodymą labai pagyvino klaipėdiečiai šokėjai.

I. Juodeikienė anksčiau yra dalyvavusi ir „X Faktoriuje“, tačiau taip pat nesėkmingai.

Priėmė naują iššūkį

„Bet aš niekada nesakau niekada – žiūrėkite televiziją, ir greitu laiku mane vėl išvysite, tik dabar jau naujame projekte, apie kurį dėl sutarties su organizatoriais kol kas negaliu garsiai kalbėti“, – atskleidė Indrė. Jos muzikinis kelias prasidėjo tada, kai, baigusi Kretingos meno mokyklą, įstojo ir mokslus tęsė Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. „Kadangi muzikos sfera – labai plati, žinių, įgytų Klaipėdoje, neužteko, ieškodama dar daugiau galimybių, džiazo dainavimą studijavau ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Klaipėdoje mokė visuomenei gerai pažįstamas autoritetingas pedagogas Stepas Januška, o Vilniuje – toks talentas, kaip Skirmantas Sasnauskas“, – pasakojo Indrė.

Jauna kretingiškė ne tik dainuoja, bet ir puikiai skambina pianinu. Tačiau vienu metu koncertų salėje bent kol kas ji to neatlieka – esą kam jaudintis dvigubai, jeigu yra, kas gerai akompanuoja ir atsako už save?


Jaunimo žvilgsnis į Laisvės kovotojus

  • Edita KALNIENĖ
  • Mūsų žmonės
Konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ jos dalyviai prisiminė aštuonis LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarus.

Tradicine tapusioje Panciškonų gimnazijoje organizuojamoje XII konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ atsiskleidė jaunimo žvilgsnis į laisvės kovotojus. Pristatyti aštuoni LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarai.

Prisiminta ir 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos priimta nepriklausomybės deklaracija, kurią turėjo ginti savanoriai. Tačiau ši konferencija buvo skirta kitai deklaracijai, kuri taip pat priimta vasario 16 d., tik jau 1949 m. Tų metų vasario mėnesį įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuris buvo skirtas sukurti Lietuvos laisvės kovų sąjūdį ir priimti deklaraciją, kuria išreikštų Lietuvių tautos norą atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos Respubliką. „Ši deklaracija gimė jau ne savanorių, o partizanų mintyse. Jie įkvėpė vėlesnes kovas, todėl konferencija buvo skirta prisiminti deklaracijos signatarais tapusius aštuonis partizanus“, – paaiškino Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis, akcentavęs, kad šiais metais švenčiame 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos paskelbimo 70-ąsias metines.

Pasiklydo informacijos paieškose

„Pamokose per mažai kalbame būtent šia tema, todėl, manau, tai man tikrai pravers laikant istorijos egzaminą“, – kalbėjo renginyje dalyvavusi Salantų gimnazijos abiturientė Loreta Šetkutė. Kartu su ja pranešimą apie partizaną Aleksandrą Grybiną-Faustą skaičiusi Eivilė Šapalaitė tikino, kad ruošdamasi konferencijai sužinojo daug naudingos informacijos.

E. Šapalaitė konferencijoje dalyvavo antrą kartą ir pripažino, kad labiausiai liūdna, jog bendraamžiai istorija nelabai domisi: „Ruošiuosi, stengiuosi, o nemaža dalis mokinių net nesiklausė.“ Salantų gimnazijos mokinės L. Šetkutės teigimu, visi šio krašto gyventojai turėtų domėtis istorija: „Turime žinoti, kas mus supa.“

Pranciškonų gimnazijos vienuoliktokas Rolandas Pliuškys kartu su Aironu Gedvilu ir Eimantu Buciu skaitė pranešimą apie vieną garsiausių partizanų šiandien – Adolfą Ramanauską-Vanagą. Atrodo, tiek daug apie šį žmogų jau kalbėta ir nieko naujo nebesužinosi, tačiau, pasirodo, tai – netiesa. Pranešimo autoriai teigė, kad apie A. Ramanauską-Vanagą žinojo labai mažiai, todėl ruošdamiesi temai turėjo pasigilinti labiau. „Manau, tai ryškiausia asmenybė, apie kurią galėjau sužinoti dar daugiau – buvo įdomu rengti pranešimą“, – savo pasirinkimą paaiškino R. Pliuškys.

Konferencijoje „Laisvės kovos Lietuvoje ir Kretingos krašte“ dalyvavo ir Marijono Daujoto progimnazijos aštuntokės Austėja Markvaldaitė ir Karolina Mažrimaitė. Jos prisipažino, kad dalyvauti sutiko nedvejodamos, tačiau rengdamos informaciją apie partizanų vadą Vytautą Gužą-Kardą susidūrė su sunkumais – mažoka informacijos bei kaip ją pateikti įdomiai. Jų herojus, kaip ir kiti LLKS Tarybos deklaracijos signatarai, neišdavė Lietuvos iki pat mirties. V. Gužas-Kardas gyvas nepasidavė ir žuvo su uniforma.


Vasario 15 d. 16.00 val. Kretingos muziejaus parodų salėse bus atidaryta paroda „Karo gydytojų auka Nepriklausomybei“.

Prieš šimtą metų, kai į miestelių aikštes rinkosi pirmieji savanoriai, netrukus trauksiantys į kovą prieš bolševikus, bermontininkus, lenkus, jaunai valstybei reikėjo aprūpinti juos ne tik uniformomis, ginklais, bet ir maistu bei sanitarinėmis priemonėmis.

Skubiai sukurta Lietuvos kariuomenės sanitarijos valdyba išgelbėjo nuo mirties ne vieną šimtą vyrų. Karo gydytojų žygdarbis šiame kare buvo ne ką mažesnis už karvedžių.

Generolo Stasio Raštikio duomenimis, nepriklausomybės kare fronte žuvo 1444 karių, o drauge su mirusiais nuo įvairių ligų netekome 4256 kovotojų. Kautynėse su priešais buvo sužeisti 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai bei partizanai. Karo invalidais liko 154 karininkai bei kareiviai.

Kas buvo tie pasiaukojantys medikai, stovėję greta savanorių?

Šioje parodoje pristatomi tik 14 iš daugelio: tie keturiolika karo gydytojų, kurių darbas su baltu chalatu ir narsa fronte Lietuvos buvo įvertinta vieninteliu ir aukščiausiu to meto valstybės apdovanojimu – Vyties Kryžiumi.

Parodos istoriniai portretai – iš unikalaus Viliaus Kavaliausko rinkinio, pasiūlyto kaip dovana Lietuvos valstybei.

Parodą parengė Vyčio paramos fondas, ji veiks iki kovo 1 dienos.

Pagal Kretingos muziejaus informaciją


Su pirmąja mokytoja Stase Petraitiene 1954 m.

Perskaičius publikaciją „Skleidę Budriuose mokslo šviesą“ („Mūsų žmonės“, 2019 01 18), kurioje kraštietis Romualdas Beniušis pasidalino istorinėmis įžvalgomis apie Budrių kraštą ir mokytojus asmenybes Sofiją ir Vincą Jankauskus, atmintyje išplaukė prisiminimai, kuriais pasidalino mano vyras Arnoldas Normanas, mokyklą Budriuose lankęs karo metais.

Iš Šmilkščių kaimo iki Budrių apie 3 km medinėmis klumpėmis 7–8 metų berniukas ir trejais metais vyresnis jo brolis Edvardas į mokyklą eidavo nesaugiu karo meto keliu.

Jis prisiminė, kaip buvo švenčiamas mokytojos S. Jankauskienės gimtadienis: mokytoja į abi klases atėjo nešina pačios keptu pyragu, čia pat pjaustė ir dalino po gabalėlį mokiniams. Taip pagal mokytojos pavyzdį vaikai mokėsi ne tik skaityti ir rašyti, bet ir dalintis. Tam prisiminimui – 75-eri metai. Daugiau kaip po 30 metų Edvardui atvykus į Lietuvą iš Vokietijos, abu broliai aplankė ne tik tėviškę, kur belikusi tik sena kriaušė, bet ir mokyklą Budriuose. Tos mokyklos jau nėra, bet šalia – labai panašus pastatas.

Po daugelio metų mano vyrui teko susitikti mokytoją V. Jankauską. Mokytojas suaugusiame vyre atpažino savo mokinį.

Tuo laiku mokytojas buvo šventas žmogus, kuriam kiekvienas skolingas už savo gyvenimo kelio kryptį.

Detalė iš tolimos praeities sukėlė ir mano pačios prisiminimus apie mokyklą.


Didelį jubiliejų atšventė didelės šeimos rate

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
Anot Irenos Jurgutienės, gyvenimas – gražus, tik jis per greitai bėga.

Vydmantiškės Irenos Jurgutienės namuose ant stalo dar nebaigė žydėti gėlių puokštės, išduodančios ką tik nušurmuliavusį 80-ąjį jubiliejų.

Vietoj dovanų – emocijos

„Man nereikėjo jokių dovanų, man nieko daugiau nereikėjo – norėjau tik šventės, kad galėčiau pasipuošti nauja suknele, pašokti kaip kadaise, apkabinti pačius artimiausius ir kad visi drauge pasėdėtume prie vieno didelio stalo“, – „Pajūrio naujienų“ pašnekinta, atviravo moteris.

Ji suskaičiavo, kad į kavinę artimųjų buvo susirinkę tarsi per geras vestuves – 64. Ko norėti – 7 vien pačios vaikai su antrosiomis pusėmis, 21 anūkas, 10 proanūkių. O kur dar 5-ios Irenos seserys, šių vaikai ir anūkai, kurie ją taip pat močiute vadina?

„Aš myliu vaikus, ir, matyt, šie jaučia. Mažiausias keturių mėnesių proanūkis Adas, ir tas, niekieno neragintas, rankeles tiesia, kalbina, žnaibo“, – džiaugėsi pašnekovė.

Tik viena vieta prie didelio stalo buvusi skirta ne giminei, o gerokai jaunesnei draugei Reginai Gumauskienei.

„Kažkada buvom kolegės, dirbom Vydmantų vaikų lopšelyje-darželyje. Per tą laiką keturis kartus buvau nėščia, o ji mane nuoširdžiai globojo, rūpinosi. Vakare, kai ruošdavomės namo, būdavo, atbėgs, pritūps, batus apaus, užtrauktukus užtrauks. Norėjau jai už tai padėkoti“, – prisipažino Irena.

Tame darželyje įvairiose pareigose I. Jurgutienė išdirbo 25-erius metus.


Racionalizatorių paviliojo kūrybos mūza

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
Kretingiškis Stasys Dimgaila aplinkiniams žinomas tarsi žmogus-orkestras: jis išmano techninius dalykus, tekina medžio darbus, rašo eiles bei publikacijas, fotografuoja, groja armonika.

Kretingiškis 78-erių Stasys Dimgaila – techninių specialybių žmogus, prieš kelis dešimtmečius išgarsėjęs kaip racionalizatorius, sėkmingai prisijaukinęs ir kūrybos mūzą: jis rašo eilėraščius, satyras, straipsnius, fotografuoja, muzikuoja ir staklėmis tekina medžio darbus. Šiems pomėgiams šiandieną, sakė, galįs skirti didžiumą savojo laiko.

Nuotraukose – istoriniai vaizdai

Naujausius savo eilėraščius bei įžvalgas V. Dimgaila publikuoja ir „Pajūrio naujienose“. Tačiau pirmųjų eilėraščių, atviravo, neatsimenąs – vaikystėje jų prirašydavęs mokyklinius sąsiuvinius, užrašų knygutes, tačiau nevertinęs ir neišsaugojęs, nes rašęs dėl savęs.

Tačiau brandžiame amžiuje, jausdamas vis gilėjantį potraukį rašyti ir savo mintimis dalintis su kitais, užbaigė visuomeninius korespondento bei fotokorespondento kursus. Pamėgo satyros žanrą, nes taip galėdavęs išjuokti visuomenines negeroves. Rašinius publikuodavo rajono bei respublikiniuose leidiniuose.

„Išdrįsdavau eilėraščių nusiųsti į „Literatūrą ir meną“, – ir išspausdindavo. Satyra, humoras visuomet padeda lengviau gyventi, paprasčiau žvelgti į gyvenimą“, – tikino vyras, neseniai parašęs eiliuotą komediją apie senbernio gyvenimą „Laikas vesti“, kurią per vakaronę suvaidino Kretingos „Bočių“ bendrijos senjorai. Beje, S. Dimgaila dar groja akordeonu šios bendrijos kapeloje „Pranelis“, o sovietmečiu, prisipažino, jam yra tekę groti ir pučiamaisiais orkestre.

Ir šiandien su fotoaparatu neatsisveikinęs vyras prisiminė: „Fotografuoti lįsdavau ten, kur neleisdavo, – suspėjau užfiksuoti ir griūvantį Kretingos vandens bokštą, bet per tai vos fotoaparato neatėmė“, – kalbėjo pašnekovas. Jo nuotraukose – jau istorija tapę vaizdai, tarp jų – ir Palangos purvo gydyklų, kurių šiandien nebėra, statyba.


Poledinės žūklės entuziastai ant Pesčių tvenkinio ledo susirinko 15-ą kartą.

Mūsų krašto žvejai poledinės žūklės aistruoliai, 15-ąjį kartą susirinkę į žvejų varžybas ant Pesčių tvenkinio ledo, ne tik mėgavosi šio pomėgio teikiamais malonumais – jau tapo tradicija bendraminčių būryje paminėti ir Vasario 16-ąją – Valstybės atkūrimo dieną.

Pesčių tvenkinio nuomotojas Stasys Kaniava tvirtino, jog, nežiūrint sniego ir po juo susikaupusio vandens, per kurį išbristi be guminių batų buvo neįmanoma, ledo storis siekė 18 cm. Kadangi lydekų žvejybai iki balandžio 20 d. galioja draudimas, iš Grūšlaukės, Salantų, Vydmantų, Ūdralių (Skuodo r.) susirinkę žvejai „avižėlėmis“ daugiausia traukė raudes, ešerius, raudsparnius. „Tai – mūsų krašto tvenkiniams būdingos žuvys, jų gaudome ir žiemą, ir vasarą“, – sakė S. Kaniava.

Į tradicinę šventę šiemet pasivaržyti susirinko 9 žvejų komandos, arba 25 poledinės žūklės mėgėjai. Iš viso jie pagavo 14 kg 728 g įvairios žuvies, kurią visą paleido atgal į tvenkinį. „Buvo matyti, kad 95 proc. žuvies – gyvos, vadinasi, toliau sėkmingai augs“, – tvirtino vyriausiasis varžybų teisėjas Antanas Valinskas, pajuokaudamas, kad žuvienę šventės šeimininkės virė iš sutaupytų žuvų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas