Pajūrio naujienos
Help
2018 Lapkritis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną4°C debesuotumas 4 %
Naktį0°C debesuotumas 55 %
Apklausa

Ar reikėtų išrauti daugiamečius gėlynus Rotušės aikštėje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1297) 2018-10-19

Rotušės a. – vajus dėl „laikrodukų“

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Pirmas puslapis
Nors Rotušės a. kelio ženklas, nurodantis ribotą automobilių stovėjimo laiką, yra įrengtas prieš kelerius metus, tačiau vairuotojai jo tarsi nemato ir reikalavimo palikti informaciją su atvykimo laiku nesilaiko.

Daugeliui vairuotojų naujiena buvo tai, kad Kretingos Rotušės aikštėje automobilis darbo dienomis ir darbo valandomis gali stovėti ne ilgiau 4 val., nors tai nurodantis kelio ženklas čia įrengtas jau keleri metai. „Atakti“ vairuotojus ir pamatyti šį kelio ženklą šią savaitę skatino informacinė akcija, tačiau ateityje tų, kurie už priekinio automobilio lango nepaliks informacijos su atvykimo laiku, laukia baudos.

Daugelis vairuotojų, besiparkavusių automobilius Rotušės a., nustebo, kai juos sustabdęs Kretingos šaulių 305 kuopos vadas Gintautas Pogoželskas priminė, kad automobilyje būtina palikti informaciją su atvykimo laiku. G. Pogoželskas perspėjo, kad ateityje to nepadariusiems gresia baudos: pirmą kartą nusižengusiems – 15 Eur, pakartotinai – mažiausiai 30 Eur.

Kretingos rajono savivaldybės administracijos specialistai, atsakingi už viešąją tvarką bei jiems talkinantys šauliai jau anksčiau sustiprino patruliavimą riboto laiko stovėjimo vietose prie Savivaldybės, prekybos centro „Iki“ bei parduotuvės „Liepa“. Dabar gi dažniau patikrinimus ketinama rengti ir Rotušės a.

Vairuotojų nuomonės – skirtingos

„Nustebau. Labai smagu, kad kol kas žmones tik perspėja, nes tikrai nežinojau apie tokį reikalavimą, – sakė plungiškė Dovilė Linkienė, kuri į Kretingą, o ir į kitus kaimyninius miestus važinėja darbo reikalais. – Niekur su tokia tvarka neteko susidurti. Paprastai, jei stovėjimo laikas ribotas, tai už jį reikia ir susimokėti, tam yra įrengi parkomatai. Dabar ieškosiu, kur tą „laikroduką“ įsigyti, kad galėčiau pasižymėti atvykimo laiką.“

Automobiliu į Rotušės a. atvykę sutuoktiniai Janina ir Valdas pasidžiaugė noru įvesti tvarką. „Aš savo automobilyje turiu „laikroduką“, o šiuo automobiliu važinėja vyras, dabar ir jam teks tokį įsigyti, – kalbėjo Janina. – Labai gerai, kad laikas ribojamas, nes atvykus į Rotušės a., ne visada rasi vietos, kur automobilį pasistatyti, o 4 valandų tikrai pakanka visiems reikalams mieste sutvarkyti.“

Priešingos nuomonės buvo Lina Jonutienė. „Tai yra nesąmonė, tik papildomas rūpestis žmonėms – dabar kur tą „laikroduką“ įsigyti, paskui – nepamiršti jo palikti prie lango. Jei „laikroduko“ neturi, ieškok rašiklio ir lapelio, kad atvykimo laiką pasižymėtum. Kam visa tai? Manote, sumažės automobilių aikštėje? Tikrai ne – juk stovėjimas kaip buvo, taip ir tebėra nemokamas“, – kalbėjo L. Jonutienė.


Birutė JUŠKĖNIENĖ:

– Esu toks žmogus, kad geriau pasidalinsiu negu paprašysiu. Nors su vyru patys užauginome 10 vaikų, nebuvom gėrybėmis pertekę, pagal galimybes į „Maisto banko“ krepšelį įdėjau ir dabar įdedu tai makaronų, tai kruopų, aliejaus, dar ko nors. Skelbiama, kad Lietuvos 100-mečio proga akcija šiemet vyks 100 miestų, vadinasi, dar daugiau skurstančiųjų galės gauti produktų, kurių patys nusipirkti neišgali.

Irena STONKIENĖ:

– Nesureikšminu, kad akcija tarsi siejama su valstybės 100-mečiu, organizuojama 100 miestų. Juk šios akcijos būna organizuojamos ir be progų. Mano pensija nėra didelė, bet ir aš paaukoju. Žinoma, šiek tiek paveikia per televiziją ašarojantys varguoliai. Kad senukams, ypač vienišiems, reikia padėti, labai suprantu, bet kodėl ir jauni žmonės tiesia ranką, kai galėtų eiti dirbti ir užsidirbti?

Darius PUOTKALIS:

– Tokia skambia reklama, kad šiemet akcija bus organizuojama būtent 100 miestų, gyventojus galbūt norima šiek tiek paveikti ir emociškai, kad tik kuo daugiau aukotų. Mes su žmona apie „Maisto banko“ akcijas turime savo nuomonę, mat esame atsigirdę, jog kartais suaukoti produktai gali nukeliauti ir ne visai pagal paskirtį. Daug geriau padėti konkrečiam žmogui, kuriam reikia pagalbos.

Donatas ŽILINSKAS:

– Iš vienos pusės gerai, kad 100 Lietuvos miestų vyks maisto labdaros akcijos, iš kitos – labai liūdna. Gerai, kad galbūt pradžiugins daugiau skurde gyvenančių žmonių, bet liūdna, kad tiek daug tų akcijų Lietuvoje vis dar reikia. Norėčiau palinkėti, kad 100-metį švenčiančioje valstybėje gyventojai gautų padorias pensijas ir atlyginimus, o parduotuvėje nusipirktų to, ko patys nori, valgytų ne vien dovanotas kruopas arba makaronus.

Kalbino Audrone GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Džiugia žinia su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalino lopšelio-darželio „Žilvitis“ bendruomenė – ši švietimo įstaiga tapo judriausia ikimokyklinio ugdymo įstaiga šalyje.

Šio vardo „Žilvičio“ ugdytiniai ir pedagogai nusipelnė už keliavimą į darbą darniomis transporto priemonėmis, žygius, saugaus eismo pamokas, mankštas ir kitokią judumo veiklą.

„Mūsų darželis jau ne pirmus metus dalyvauja Europos rudumo savaitės renginiuose“, – kad ugdymo įstaigoje dirbama nuosekliai ir kryptingai, tvirtino lopšelio-darželio „Žilvitis“ direktoriaus pavaduotoja ugdymui Birutė Žvinklienė, kuri iš Aplinkos ministerijos ir parvežė aplinkos ministro Kęstučio Navicko padėką bei aplinkosaugos garbės statulėlę-gervę.

Europos judumo savaitės renginiai „Žilvityje“ nebūtų buvę tokie įvairūs, jei – ne bendrystė su kitomis Kretingos miesto įstaigomis, jų atstovais ir specialistais, kurie prisidėjo ir padėjo organizuoti renginius. Tai – Kretingos rajono švietimo centro turizmo vadybininkės, Kretingos rajono policijos komisariato pareigūnė Gitana Macienė, Kretingos rajono visuomenės sveikatos biuro specialistė Karolina Skominienė, lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ bendruomenė, rajono Švietimo skyrius, pastebėjęs „Žilvičio“ vaikų ir pedagogų pastangas dalyvaujant Europos judumo savaitės akcijoje.

---

Europos judumo savaitė – tai tarptautinė miestų akcija, skirta tvariam judėjimui, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą transporto poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.

„P. n.“ informacija


Suteikė dar vieną šansą likti laisvėje

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Teisėtvarka

„Svarbiausia, kad likau laisvėje“, – išgirdęs nuosprendį džiaugėsi Žutautų kaime gyvenantis 33 metų Rolandas Arbačauskas, kuriam paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 2 metams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Tačiau dar viena teisinė kova jo laukia – vyras teigė esąs apskundęs Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį, kuriuo pernai vasarą buvo pripažintas kaltu dėl žmogaus nužudymo.

Šįsyk Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai R. Arbačauską pripažino kaltu dėl to, kad pernai lapkritį jis konflikto metu sumušė kretingiškį, pasisavino muštynių metu jam iškritusį telefoną, grynuosius pinigus, nugvelbė jo paliktus sportinius batelius, taip nukentėjusiajam padarydamas 610 Eur nuostolį.


Spalio 17 dieną apie 12 val. statomos bibliotekos pastate J. K. Chodkevičiaus g. Kretingoje buvo rastas vyro, gim. 1954 m., kūnas su mušta žaizda kaktoje. Vyras buvo vienas darbininkų, dirbančių statomoje bibliotekoje.

Pasak policijos pareigūnų, labiausiai tikėtina versija – vyras mirė dėl sveikatos problemų ir krisdamas susitrenkė kaktą. Tačiau tiriamos ir kitos versijos, o daugiausiai atsakymų turėtų pateikti medicinos ekspertai, kurie atlieka tyrimą mirties priežasčiai nustatyti.

„P. n.“ informacija


Panaikintoje komisariato budėtojų dalyje jau kurį laiką dirba administratorius – jis interesantams suteikia informaciją rūpimais klausimais.

Kretingos rajono policijos komisariatas jau dirba „vieno langelio“ principu – buvusioje budėtojų dalyje interesantus pasitinka administratorius, kuris žmonėms neleidžia klaidžioti po pastatą ir iš karto nukreipia pas tą pareigūną, kuris kompetentingas išspręsti rūpimą klausimą.

Kretingos rajono policijos komisariate budėtojų dalis buvo panaikinta, įgyvendinant policijos reformą, orientuotą į tai, kad kuo mažiau liktų „kabinetinių“ pareigūnų ir kuo daugiau jų patruliuotų gatvėse.

Tačiau pasitaikydavo, pasakojo komisariato viršininkas Arūnas Pužauskas, kad į komisariatą užėję asmenys klaidžiojo po pastatą, ieškodami kokio nors pareigūno. „Buvo atvejis, kad žmogus atėjo į komisariatą ir užlipęs į IV aukštą, laukė, kol nurodytą valandą bus nagrinėjamas jo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nors ten vadinamosios Kelių policijos jau seniai nebėra. Tik po kurio laiko žmogus suprato, kad kažkas čia ne taip, kažkodėl 4 aukšto koridoriais niekas nevaikšto, ir susivokė laukęs ne prie tų durų“, – pasakojo A. Pužauskas.

Be to, pasitaiko, kad asmenys policijoje vis dar ieško Migracijos skyriaus, nors jis jau seniai turi atskirą įėjimą.

„Dabar gi I aukšte žmones pasitiks administratorius, kuris suteiks tikslią informaciją. Įėjimas į laiptinę, iš kur galima patekti į kitas patalpas, rakinamas, todėl pašaliniai žmonės nebegalės klaidžioti po komisariatą. Jei reikės, pareigūnas pats pasitiks asmenį ir palydės jį į savo kabinetą“, – paaiškino A. Pužauskas.

Policijos komisariate dirbantys administratoriai nėra policijos pareigūnai, tačiau jie, užtikrino įstaigos vadovai, yra kompetentingi atsakyti į žmonių klausimus, susijusius su teisiniais dokumentais.

Administratorius dirbs darbo dienomis nuo 8 iki 17 val.


Bokso trenerio Aivaro Balsio (dešinėje) auklėtinis Vygantas Jucys šalies varžybose užlipo ant aukščiausios apdovanojimų pakylos.

Panevėžyje įvyko Lietuvos jaunučių ir sporto vilčių finalinės bokso varžybos, kuriose dalyvavo daugiau kaip 200 jaunųjų sportininkų, teisę dalyvauti šiose varžybose iškovoję zonose – kad patektų į finalą, sportininkai jose turėjo užimti I–II vietas.

Kretingos sporto mokyklai atstovavo 4 sportininkai. Tarp jų Vygantas Jucys 72 kg svorio kategorijoje iškovojo I vietą ir tapo varžybų čempionu. Domas Andriuškevičius 46 kg svorio kategorijoje užėmė III vietą, Žymantas Činga (48 kg svorio kateg.) ir Dominykas Barma (56 kg svorio kateg.) su kitais sportininkais pasidalino V–VIII v. Jaunuosius boksininkus treniruoja ir varžyboms parengė treneris Aivaras Balsys.

„P. n.“ informacija


Kretingos sporto mokyklos bendruomenė draugiškai sportuodami paminėjo Kūno kultūros ir sporto dieną.

Kretingos sporto mokykloje buvo surengta sporto šventė „Sportuojame visi“, skirta Kūno kultūros ir sporto dienai paminėti.

Šia iniciatyva Sporto mokykla siekė sukurti tradiciją, kad kasmet tokia šventė sukviestų Sporto mokyklos bendruomenę, kad ji ne tik sportuotų, bet ir atkreiptų dėmesį į kūno kultūros ir sporto svarbą.

Mokyklos mokiniai kartu su tėvais varžėsi individualiose ir komandinėse šeimų rungtyse. Šventės pradžioje sveikinimo žodžius išsakė Kretingos sporto mokyklos direktorius Remigijus Malakauskas. Varžybų dalyviai patyrė daug džiugių ir smagių akimirkų, prizininkai buvo apdovanoti atminimo medaliais. Aktyviausiems šventės dalyviams Ingridai Gedutienei, Monikai Norvaišienei, Rimantui Rusiui, Antanui Slavinskui, Linai ir Pauliui Sadauskams, Rasai Norkienei, Editai ir Gediminiui Mažeikoms, Sigitai Kuodienei, Dangirai Pilibaitienei, Renatai Valantienei, Sigitai Ulčinskienei buvo įteiktos asmeninės dovanėlės.

„P. n.“ informacija


Turnyro rėmėjai jauniesiems krepšininkams padovanojo aukštesnį negu 2 m šakotį.

Palangos miesto arenoje tris dienas dviejose krepšinio aikštėse kovojo 10 Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir Lenkijos komandų – stipriausi šių šalių keturiolikmečiai siekė įrodyti, kas iš jų yra geriausi krepšininkai.

Įvyko 27 rungtynės, iš kurių trijose prireikė pratęsimų, 13 rungtynių baigėsi ne didesniu negu 5 taškų skirtumu.

A pogrupyje pirmąsias vietas užėmusios Maskvos „Dinamo“ ir „Plungės SRC“ komandos pusfinalio rungtynėse susitiko su B pogrupio stipriausiomis komandomis – Kauno „Žalgirio KM“ ir Maskvos „Trinta“.

Nugalėję pusfinalio kovose, „Žalgirio“ ir „Trintos“ krepšininkai įnirtingai kovojo ir finale. Tik trijų taškų pranašumu pergalę rezultatu 77:74 iškovojo Lietuvos čempionai. Jiems buvo įteikta specializuotos krepšinio parduotuvės SPORTPOINT taurė. Geriausiems komandų žaidėjams buvo įteiktos sportinės ADIDAS kuprinės, o naudingiausiam turnyro žaidėjui iš Maskvos „Dinamo“ komandos S. Savkovui – naujausi Pro Bounce ADIDAS krepšinio bateliai.


Ingos ir Gedemino Jepšų atliekama Kastyčio Kerbedžio daina „Mano meile, žinok“ pavergė ir žiūrovų, ir komisijos širdis.

„No, Gedemina... Rek nabondyt, o novažiout, nogaliet ėr sogrįžt, ontrep atuostuogu nagausi“, – su sodriu žemaitišku humoru Kurmaičiuose esančios įmonės „Varkojis ir ko“ vadovas Pranas Varkojis išlydėjo galandinimo cecho darbininką Gedeminą Jepšą, kai šis pasiprašė poros laisvų dienų kartu su dukra Inga pabandyti laimę populiariajame televizijos muzikiniame projekte „Du balsai – viena širdis“. Ir šis vadovo linkėjimas, galima sakyti, išsipildė su kaupu – surinkę 166 žiūrovų ir komisijos balsus, I. ir G. Jepšai tarp 8 šeimyninių duetų užėmė garbingą antrąją vietą ir pateko į kitą projekto etapą.

Pirmosios pamokos traktoriaus kabinoje

„Dabar netyla telefonas – įsitaisiau sau bėdą, bet labai malonią“, – atviravo darbo vietoje „Pajūrio naujienų“ pakalbintas Gedeminas. Pasveikinti kone kasdien jam skambina pažįstami ir nepažįstami, bičiuliai ir jaunystės laikų draugai.

Lendimų kaime gyvenančio G. Jepšo draugystė su muzika prasidėjo tuomet, kai su būriu jaunimo eidavo į šokius tai Laukžemėje, tai Darbėnuose. Mašinų beveik nebuvo, ilgus kilometrus tekdavo pėdinti pėsčiomis. „Turėjau gana balsingų pusbrolių, su kuriais nuobodu nebuvo – kad kelias neprailgtų, traukdavom dainą po dainos“, – prisiminimais dalijosi jis. Anot tokias garsenybes, kaip operos solistas Vaclovas Daunoras arba daugelyje pasaulio teatrų scenų dainavęs tenoras Virgilijus Noreika, mėgusio pašnekovo, jo paties balsas jaunystėje buvęs kitoks – kur kas švelnesnis ir menkesnis. Todėl šį gruodį 63-jų sulauksiantis vyras nė nesvarsto, kad būtų galėjęs savo gyvenimo kelią pasukti muzikos linkme. Kad gali dainuoti kitaip, suprato, kai, ūžiant traktoriaus, kuriuo arė tuometinio Piliakalnio kolūkio laukus, motorui, prisidengęs burną ranka, kad geriau girdėtų, pats sau iš visų jėgų po kelis kartus išvingiavo garsą „Oooooo...“. „Kur nors kitur taip šūkauti būtų buvę nepadoru“, – šypsojosi Gedeminas.

Su žmona Petrute jie užaugino 4 muzikalius vaikus, buvo subūrę ir visame rajone skambėjusią savo šeimos liaudiškos muzikos kapelą.


Iš Norvegijos – su dar didesne aistra džiazui

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
Nors išvykdamas į Norvegiją Irmantas Norkus ketino su muzika atsisveikinti, tačiau ilgai neištvėrė negrojęs. Šiandien jo rankose – trimitas, kuris savo dizainu ir garso savybėmis yra vienintelis toks Lietuvoje.

„Visada žinojau, kad grįšime į Lietuvą, bet nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai“, – sakė kretingiškis 37 metų Irmantas Norkus, kuris šių metų kovą su šeima sugrįžo į gimtinę, nors jo muzikinė karjera Norvegijoje klostėsi labai sėkmingai – groti trimitu jis buvo kviečiamas į elitinius muzikos kolektyvus, o koncertuoti teko net karališkajai šeimai. Tad praturtinęs savo profesinę patirtį, I. Norkus neslepia ambicijų ir į Kretingos kultūrinį gyvenimą įlieti daugiau intelektualios ir gyvos muzikos.

I. Norkus atviravo – 2010 metais išvykdamas gyventi į Norvegiją, jis buvo apsisprendęs kardinaliai keisti savo gyvenimą ir atsisveikinti su muzika, taigi pardavė ir tris tuomet turėtus trimitus.

„Negrojęs iškentėjau metus“, – su šypsena prisipažino I. Norkus, papasakojęs, kad tiesiog negalėjo atsilaikyti norui vėl paimti trimitą į rankas, kai Norvegijoje, Manger mieste, kur įsikūrė, išgirdo ten gyvuojantį orkestrą „Alversund Musikklag“.

I. Norkus dar nemokėjo kalbėti norvegiškai, tad tiesiog pagrojo trimitu – ir iš karto buvo priimtas į orkestro kolektyvą.

Džiazo stiliumi – netgi sakralinės giesmės

„Man nereikėjo savęs pristatyti, nes visi vietiniai gyventojai jau viską žinojo – jie socialūs ir pilietiški, domisi, kas atvyko, kas apsigyveno šalia jų“, – pasakojo I. Norkus, kuris Norvegijoje įsikūrė kartu su šeima. Žmona Jūratė, kuri taip pat yra muzikos pedagogė, irgi netruko įsilieti į vietinį chorą, o vėliau dainavo norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo vardu pavadintame valstybiniame chore.

I. Norkus pasakojo, kad muzikavimas orkestre, kuris buvo gana aukšto lygio, jam atvėrė kelią į kitus orkestrus bei džiazo, bliuzo kolektyvus – iš pradžių buvo kviečiamas pakeisti koncertuoti negalinčius narius, vėliau tapo keleto kolektyvų nuolatiniu nariu. Orkestre „Alversund Musikklag“ praleidęs 3,5 metų, vėliau I. Norkus apsisprendė atsiduoti vien tik džiazo ir bliuzo muzikai.

„Su grupe „Blues Brazz Collective“, kuri atliko bliuzroko stiliaus muziką, pradėjau keliauti po Norvegiją, taip pat buvau džiazo grupės „Jazzmin“ narys. Dalyvau išleidžiant dvi kompaktines plokšteles. Man iš tikrųjų labai gerai sekėsi, turėjau daug veiklos, pažinčių ratas nuolat plėtėsi. Su draugu, kuris į Norvegiją buvo atvykęs iš Sankt Peterburgo ir buvo vargonininkas, bei viena vokaliste parengėme mišias – tradicines sakralines giesmes atlikome džiazo stiliumi. Šias mišias pristatėme įvairiose bažnyčiose – sulaukėme didelio žmonių susidomėjimo“, – pasakojo I. Norkus. Be to, jis ir toliau palaikė ryšius su savo buvusiu dėstytoju Vytautu Grubliausku–Kongu, tad į Klaipėdos džiazo festivalį atsivežė džiazo orkestrą „Løen storband“. „Norvegai buvo apakę, kad tokio lygio džiazo koncertai gali vykti nemokamai“, – sakė I. Norkus.


Paminklinio akmens, saugosiančio Imbarės krašto šviesuolių Sofijos ir Prano Kasperaičių ir Felikso ir Marcelijaus Martyno Sragių atminimą, atidengimo šventės dalyviai ir iniciatoriai.

Imbarės seniūno Antano Turauskio ir šį kraštą mylinčių žmonių iniciatyva, iš numatytos Lietuvos šimtmečio minėjimo programos Kretingos rajono savivaldybei skyrus lėšų, Imbarėje buvo pastatytas paminklinis akmuo, kuriuo įamžintas žydų tautybės žmonių gelbėtojų Sofijos ir Prano Kasperaičių ir lietuvybės puoselėtojų Felikso ir Marcelijaus Martyno Sragių atminimas.

Atminimo lentas iškalė akmens meistras Juozas Žilinskis iš Pesčių, paminklo atidengimo iškilmių švente pasirūpino Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė, kuri ir vedė renginį, o skyriaus saviveiklininkai, vadovaujami Antano Žvinklio, džiugino skambiomis dainomis.

Sveikinimo žodžius išsakė rajono mero pavaduotoja Danutė Skruibienė, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, Savivaldybės tarybos narys Almantas Skruibys – visi jie pasidžiaugė gražiomis iniciatyvomis ir pagarba šio krašto šviesuoliams ir istorijai. Prisiminimais dalijosi Kasperaičių anūkai: Pranas, Gražina ir Laima. Atminimo lentas pašventino Salantų parapijos klebonas Audrius Keršys.

Šie, 2018-ieji, Lietuvos šimtmečio metai Imbarės krašto istorijoje – išskirtiniai atminimo ženklais, skirtais kraštui ir Lietuvai nusipelniusioms asmenybėms. Be paminklinio akmens Kasperaičiams ir Sragiams, Imbarėje paminkliniai akmenys pastatyti: Reketėje gimusiam lietuvių kalbininkui, eksperimentinės fonetikos pradininkui, ypač detaliai tyrinėjusiam žemaičių tarmę Antanui Saliui (1902–1972), Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui, Vyčio Kryžiaus, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordinų kavalieriui, divizijos generolui Pranui Tamašauskui (1877–1951) bei Gedgaudžiuose gimusiam kunigui, prozininkui, knygnešiui Kazimierui Pakalniškiui (1866–1933).


Rekonstruotas tiltas turi tapti istorija

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
Kretingiškis Edmundas Viluckas, pasiūlęs sugalvoti vardą-pavadinimą gelžbetoniniam rekonstruojamam tiltui per Akmeną, įsitikinęs: „Tiltai stovi šimtmečiais, ir už tiek milijonų pastatytas tiltas turi tapti istorija.“

Grynų gryniausias kretingiškis, Kretingoje gyvenantis nuo 1951 m., 69-erių Edmundas Viluckas iškėlė idėją rekonstruojamam tiltui per Akmeną sugalvoti ir įteisinti vardą-pavadinimą.

„Kiek gi mums dabar reikia žodžių – penkių-šešių, kad nusakytumėme, kuriuo tiltu per Akmeną einame. Anądien laikraštyje skaitau: „Kretingos dvaro teritorijoje esančio tilto per Akmeną...“ Turėtume tiltams pavadinimus, iškart viskas būtų aiškiau“, – įsitikinęs kretingiškis, kuris labai gerai atsimena tilto per Akmeną statybą.

Dabar rekonstruojamas tiltas per Akmeną pastatytas 1963 m. ir, norime to ar ne, tapo miesto infrastruktūros istorijos dalimi.

„Tiltą, pamenu, pastatė gana greitai. Gal per kokius dvejus metus. Mums, to meto vaikams, paaugliams įdomu buvo viskas: ir kaip gruntą vežė, ir technika – ekskavatoriai, vikšriniai traktoriai... Mums, nedidelio miestelio vaikams, atrodė, kad nematyti neregėti dalykai darosi“, – prisiminė pašnekovas.

Praėjusio šimtmečio 7-o deš. pradžios vaikams Akmenos upė vasarą buvo visas gyvenimas. „Dieną varles gaudydavome, naktimis – vėžius, jų buvo pilna Akmena. Visą dieną, būdavo, mirksi paupyje, motinos mus pamėlynavusius parsivesdavo – pavalgei ir eik miegoti. Geros atrakcijos, ir, ko gero, to meto vaikai tikrai sveikiau gyveno“, – pasvarstė E. Viluckas.

Jis užaugo Stanislavos Šeputytės, kilusios iš Pryšmančių, ir Stepono Vilucko šeimoje. Joje augo 5 broliai. Prieš įsikurdamas Kretingoje, tėvas važinėdavo po visą Lietuvą ir tikrindavo pieno kokybę, kontroliavo gyvulių ligas. Apsistojus Kretingoje, šeima gavo butą senosios veterinarinės tarnybos pastate, bet ten gyvenimo sąlygos buvo prastos – čia pat žmonės, čia pat ir gydomi gyvuliai, vaistų, chemikalų tvaikas... Vėliau šeimai paskyrė butą Savanorių gatvėje, kuri sovietų laikais buvo pervadinta į Gegužės 1-osios, buvusiame NKVD pastate. Kiauri langai, išpuvusios grindys – kareiviai gi nieko nesaugojo, drengė. „Bet, gavai – ir džiaukis, – kalbėjo E. Viluckas. – Kai buvęs tarybinis žemės ūkio technikumas statė daugiabučius, duobes pradėję rausti statybininkai aptiko šulinį, pilną žmonių kaulų. Dabar tik galime numanyti, kad tai – saugumiečių nukankintų žmonių palaikai. O tada niekas į tai dėmesio nekreipė – patyliukais užvertė, ir viskas.“


Pirmasis Kretingos autobusas, važinėjęs maršrutu „Kretinga–Palanga“ ir jo ekipažas. XX a. 4-o deš. pradžia.

Šiandien retas kretingiškis ar pro Kretingą Žemaitės alėja, tiltu per Akmenos upę ir viaduku per geležinkelį važiuojantis žmogus susimąsto, kad kažkada kelionė iš Kretingos į Palangą buvo gerokai sudėtingesnė.

Kretingiškiai ar nuo Kartenos ir Gargždų atvykusieji turėjo važiuoti per miesto centrą, vingiuota Birutės gatve leistis į Akmenos upės slėnį, pro vandens malūną pervažiuoti tiltą ir kilti į gana statų Pelėdos kalną, kad Palangos gatve, kirtus geležinkelio pervažą, toliau tęstų kelionę per Pryšmančius ir Vydmantus ir taip pasiektų savo išsvajotą tikslą – prie Baltijos jūros įsikūrusią Palangą.

Nors nuo pat pirmųjų nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo metų nemažai dėmesio buvo skiriama šalies automobilių parko vystymui, bet tarpukariu net ir nedidelis automobilis buvo laikomas išskirtine prabanga. Eiliniam Lietuvos gyventojui didžiausia galimybė buvo pasinaudoti autobusu, kurių skaičius Lietuvoje pradėjo augti ketvirto dešimtmečio pradžioje, kai 1932 m. šalyje buvo užregistruoti 360 autobusų. Nors keleivių vežimu daugiausia užsiėmė smulkūs verslininkai, valstybė prisidėjo prie autobusų susisiekimo gerinimo, tvarkydama šalies kelius, statydama naujas autobusų stotis ir jų sustojimo vietas šalies kaimuose ir miesteliuose. Vystantis šalies ekonomikai ir augant žmonių pajamoms, vis daugiau jų galėjo sau leisti vasarą poilsiauti Palangoje, tad nuo 1931 metų maršrutu „Kretinga–Palanga“ ir „Klaipėda–Palanga“ per Kretingą pradėjo kursuoti autobusai. 1932 metais geležinkeliu tiesiogiai sujungus Kretingą su laikinąja sostine Kaunu, padaugėjo atvykstančiųjų traukiniais, o į Palangą juos nuveždavo Kretingos autobusai ar privatūs taksi automobiliai. 1933 metais trys autobusai atliko per 860 reisų, perveždami apie 7 tūkst. keleivių. Kretingos centre, Viešojoje aikštėje, sustodavo ir maršrutinis autobusas „Kaunas–Palanga“.

Į Kretingą specialiu traukiniu iš Kauno su šeima ir palyda į Palangą atostogauti kasmet atvykdavo ir šalies prezidentas Antanas Smetona, ant vagono platformos atsiveždavęs kelis lengvuosius automobilius, kuriais su šeima ir palyda vykdavo iš Kretingos į Palangą bei važinėdavo po Palangos apylinkes, aplankydamas ir Kretingą. A. Smetoną Kretingos geležinkelio stotyje sutikdavo žmonių minia, apskrities valdžia, religinių bendruomenių atstovai. Stotis būdavo išpuošiama žalumynais, grodavo pučiamųjų orkestras, plevėsuodavo vėliavos, buvo sakomos sveikinimo kalbos.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas