Pajūrio naujienos
Help
2017 Lapkritis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną3°C debesuotumas 100 %
Naktį-1°C debesuotumas 58 %
Apklausa

Ar Kretinga pakankamai apšviesta?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1197) 2017-10-27

Akmenyje kaląs krašto istoriją

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Jau septintus metus Juozas Žilinskis savo sodyboje, palei kelią į Salantus, kala akmens ir metalo kompoziciją, kurioje sujungia dviejų lietuvių tautos didžiavyrių – M. K. Čiurlionio ir Jono Biliūno – kūrybos simbolius.

Garsių krašto ir visos Lietuvos žmonių kapavietes atkuriantis bei istorinius įvykius akmeniu įamžinantis 57-erių salantiškis akmenkalys Juozas Žilinskis sakė, jog lietuviškas riedulys jam – įstabiausias gamtos kūrinys, per tūkstantmečius žemės, vėjo ir lietaus nugludintas, turtingas formų, spalvų ir raštų, todėl labiausiai tinkantis jo sumanymams įgyvendinti.

Pamokos – iš giminės vyrų

J. Žilinskis – įžymios salantiškių akmenkalių Orvidų giminės atžala, šiuo amatu užsiimantis kone tris dešimtmečius. Jo protėvių šaknys – Gargždelės kaime, Viliaus Orvido – jo motinos Laimutės Kazimieros brolio – dešimtmečiais kurtoje ir į savitą filosofinį rūbą įvilktoje sodyboje.

„Ten gyveno ir akmenį kalė mano bočius Kazimieras, pas kurį vasaras leisdavau ir iš laukų parridentą akmenį pažinau. Padėdavau jam gręžioti skyles, – už kiekvieną gaudavau po 20 kapeikų. Pasijausdavau turtingas: čiulpiami ledinukai-žuvytės tada tekainavo 4 kapeikas, o aš išsyk net penkias galėdavau nusipirkti“, – apie akmenkalystės pradžiamokslį kalbėjo meistras.

Prisiminė jis ir pirmąsias senelio Kazimiero pirktas šlifavimo stakles, – jų etiketę ir šiandieną dirbtuvėse saugo pačioje garbingiausioje vietoje, – ji sumontuota ant sieninės marmuro plokštės su fosilijomis – įvairių gyvių liekanomis. Ši plokštė, meistro žodžiais, buvo atgabenta iš Sacharos dykumos – akmuo aptiktas prieš milijonus metų smėliu užpustytų upių vagoje. „Nušlifavus ji tapo nuostabiu priešistorinius laikus menančiu paveikslu“, – meistras neslėpė, jog panašius sukūręs ir „Klaipėdos“ viešbučio interjerui papuošti.

„Mano senelis Kazimieras yra daug nuveikęs ir Klaipėdos kraštui – jis statė tiltą per Danę Klaipėdoje ir geležinkelio tiltą Bajoruose“, – tvirtino pašnekovas.


Eugenija LUKOŠIENĖ:

– Manau, lietuviai vieni kitų vaikosi, lenktyniauja, kas papuoš gražiau, kas brangiau. Užsienyje esu mačiusi kapinių, kuriose nėra jokių antkapių, vien tik žolė pasėta ir pastatyta maža lentelė su mirusiojo pavarde. Pati niekada neperku brangių puokščių, apsieinu kukliai, tačiau žinau, kad mano pagarba mirusiems artimiesiems dėl to nė kiek nesumažėja.

Genovaitė BERNOTAITIENĖ:

– Kapinės nėra puošybos vieta ar koks nors grožio fabrikas. Tačiau lietuviai iš tikrųjų ant kapų visko per daug prineša. Gal taip yra dėl to, kad su gyvais artimaisiais per mažai susitiko ir bendravo, o dabar jaučiasi tarsi būtų jiems skolingi dėmesio? Aš per Vėlines uždegu porą žvakučių, pastoviu, pamąstau apie Anapilin išėjusius brangius žmones – ir to pakanka.

Modesta PAZDRAZDYTĖ:

– Man nėra tekę vienai puošti kapų, tačiau esu padėjusi seneliams, tėvams. Anksčiau buvo madingos dirbtinės gėlės – atsimenu, kapą išklodavome eglišakiais ir prismaigstydavome gėlių. Dabar labiau patinka kokia nedidelė paprasta gyvų gėlių puokštė. Pastaruoju metu labai akcentuojamas dėmesys ekologijai. Kai ant vieno kapo uždega kokias 20 žvakių šiuo požiūriu tikrai nėra gerai.

Jonas STANČIUS:

– Nuo seno Lietuvoje gyvuoja tradicija gausiai puošti artimųjų kapus, išleisti daugybę pinigų puošmenoms. Taip žmonės patys sau tik vargo prisidaro – vėliau tenka vėl važiuoti į kapines, nurinkti nuvytusias gėles, krepšelius, daugybę tuščių žvakidžių, nunešioti viską į šiukšliadėžes. Geriausia kapus sutvarkyti ir puošti kukliai, svarbiausia yra mirusiuosius prisiminti.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Ieškojo socialinės lygybės vardiklio

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Savivaldybėje

Nors vakarykščiame tarybos posėdyje kai kuriais klausimais politikai išvystė ilgas diskusijas, tačiau iš esmės jie galų gale balsavo gana vieningai. Mat dar prieš pat prasidedant posėdžiui valdančioji dauguma už uždarų durų spėjo aptarti ir suderinti pozicijas dėl daugiausiai ginčų sukėlusių nuostatų.


Konkurso „Metų ūkis-2017“ III vietos laimėtoju tapęs Grūšlaukės ūkininkas Vincas Pudžmys atviravo, jog ši žinia jį nuteikė maloniai.

Žinia, kad rajone įvykusiame konkurse „Metų ūkis-2017“ tapo III vietos laimėtoju, Grūšlaukės ūkininkui 45-erių Vincui Pudžmiui buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

„Niekada nė su kuo nesistengiau lenktyniauti, dirbau ir lig šiol dirbu taip, kaip pačiam atrodo geriau, tačiau šis netikėtas siurprizas nuteikė maloniai“, – juokėsi V. Pudžmys.

Išbandys naujovę

Kartu su I vietos laimėtoju Kartenos seniūnijos ūkininku Jonu Drungilu, II vietą pelniusiu kūlupėniškiu Antanu Duobliu jis bus pakviestas dalyvauti Kauno „Girstučio“ sporto centre įvyksiančiame respublikiniame renginyje, kur tradiciškai pagerbiami šalies rajonuose geriausiais pripažinti ūkininkai. Šį konkursą kasmet organizuoja Lietuvos ūkininkų sąjunga talkinant Žemės ūkio ministerijai ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai.

Nors trečiadienį protarpiais kaip iš kibiro pliaupė lietus, 10-ies metų senumo, tačiau, kaip sakė, vis dar puikiai tarnaujančiu traktoriumi „New Holland“ Vincas raižė 2,6 hektarų dirvą, kurioje augino vasarinius kviečius. Pavasarį šiame plote jų vėl pasisės.

Iš viso V. Pudžmys įvairiose vietose palei Grūšlaukę turi per 200 hektarų žemės – dalį savo, o dalį nuomojasi. Be žieminių ir vasarinių kviečių, augina rapsus, žirnius, pupas. Tas pačias kultūras ketina sėti ir toliau, tačiau Buginių kaime esančiame 1,8 ha plote, kuriame šią liepą organizatoriams leido surengti rajono artojų varžybas, pirmąkart, sakė, išbandys ir naują hibridinę rapsų veislę.


Gaivina atkurtojo Žiemos sodo istoriją

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė (nuotr. viršuje) teigė, jog jai pavyko išsiaiškinti, kad nuo Žiemos sodo atkūrimo pradžios jame tebeauga buvusio technikumo bendruomenės pasodinti augalai: (nuotr. iš viršaus į kairę) fikusas, alokazija, monstera.

Rengiantis paminėti Kretingos muziejaus žiemos sodo atkūrimo 30-metį – šiai sukakčiai skirta paroda bus surengta lapkričio 16 d., muziejininkams šis metas – pats darbymetis: pagal galimybes ieškoma, kas dar turi istorinę praeitį menančių fotografijų ir kas dar atsimena, kaip buvo atkurta analogų Lietuvoje neturinti Kretingos dvaro oranžerija.

„Žiemos sodo istoriją gaiviname ir per atsiminimus tų, kurie padėjo atkurti sodą, o vėliau – jį puoselėjo. Man pavyko susitikti su buvusia Žemės ūkio technikumo dėstytoja Vida Mockevičiene, kuri telkė savo kolegas atsodinti Žiemos sodą, buvusia muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Joana Janulaitiene. Jos atsimena, kaip sodas buvo pildomas augalais ir kas iš jų yra išlikę iki šių dienų“, – kalbėjo Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė.

Per tuos 30 metų nenunyko ir iki šiol Žiemos sode auga iki 15 m aukščio iškerojęs ir arboristų išgenėtas fikusas, išlikusios alokazijos, monsteros, strelicijos, tetrastigma. Šiek tiek abejonių yra dėl araukarijų – technikumo dėstytojai buvo tokią pasodinę, dar dvi augo vazonuose.

Anot J. Tertelienės, dabartinė araukarija, kuriai jau 4 kartus yra nupjauta viršūnė, J. Janulaitienės teigimu, yra pasodinta 1994-aisiais, o ne atkuriant sodą.

„Tarp sukulentų, iš kurių nuo sodo atkūrimo laikų veši tribriaunė karpažolė ir peruviniai stulpeniai, auga ir opuncija. Ar tai ta pati, kurią pasodino technikumo dėstytojai, – neaišku, bet kad mūsų turima opuncija yra pirmosios „vaikas“, tai tikrai, – neabejojo Gamtos skyriaus vedėja, kurios pastebėjimu, per 30 metų geriau išsilaikė būtent stambiausi savo apimtimi, ūgiu, vešėjimu Žiemos sodo augalai. – O su fikusu – atskira istorija: V. Mockevičienė teigė, jog jį pasodinę laikinai, kai į technikumą turėjo atvažiuoti komisija ir reikėjo kuo greičiau pasodinti augalų, kad nebūtų vien juoda žemė. Fikuso vietoje pagal S. Knyvos projektą turėjo būti palmė, bet gyvenimas įnešė savų korekcijų.“


Kretingos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius Saulius Alonderis informavo, jog afrikinis kiaulių maras (AKM) į Lietuvą artinasi nuo Latvijos pusės


Gabrielei Juršaitei (priekyje, kairėje) taip patiko dalyvauti „Sniego gniūžtės“ stovyklose, kad, sukaupusi pakankamai patirties, šiemet ji ryžosi tapti jos koordinatore.

Savanorystė yra nepaprastai svarbi patirtis, leidžianti tobulėti pačiam, o svarbiausia – suteikianti galimybę daryti kažką ne tik dėl asmeninių poreikių, bet ir siekiant aplinkiniams sukelti malonius pojūčius. Taip teigė trys savanorės – Gabrielė Juršaitė, Aurelija Šlymaitė ir Irena Grabienė – įdėjusios didžiulį indėlį į ne pelno siekiančios prevencinės stovyklos „Sniego gniūžtė“ plėtojimąsi ir sutikusios pasidalinti savo patirtimi šioje veikloje.

Guoda Skripkauskaitė

Šiandieną prasidės stovykla, kurios vydmantiškė G. Juršaitė laukė su nekantrumu – ji pirmą kartą „Sniego gniūžtės“ (toliau – SG) veikloje pasirodys jau ne kaip dalyvė, o kaip jaunoji koordinatorė. Kaip bebūtų, dešimtokė prasitarė, jog iki vieno smagiausių spalio savaitgalių sekė ilgas pasiruošimo kelias, reikalaujantis daug kantrybės, atkaklaus komandinio darbo su Vydmantų SG skyriaus vadovais bei galybės repeticijų.

„Imtis šios veiklos sumaniau neatsitiktinai: apie „Sniego gniūžtę“ žinojau jau seniau, vienais metais buvau vadove šioje stovykloje. Turbūt mintis, jog galima laisvalaikį smagiai praleisti be psichotropinių medžiagų bei surasti bendraminčių, mane pastūmėjo išbandyti savo jėgas gniūžtiečių būryje“, – paklausta, kas paskatino imtis savanoriškos veiklos, kalbėjo G. Juršaitė.

Mergina neslėpė, jog darbas komandoje, norint paruošti įtraukiančią bei kažkuo išsiskiriančią stovyklą, kartais yra labai sunkus.

„Būna, kad labai sunku koordinuoti gana nemažą vadovų būrį reikiama linkme, pasiekti tai, jog ne tik dalyviai, bet ir jos organizatoriai būtų patenkinti. Vienas sudėtingiausių dalykų yra spręsti iškylančias problemas, kadangi būtina atsižvelgti į kiekvieno nuomonę“, – savo mintimis dalinosi šešiolikmetė.


Kretingiškiai septyniolikmetis Valdas Benetis ir aštuoniolikmetis Matas Jeruševičius jau yra patyrę vairavimo kartėlį. Tiesa, Valdas – dar tik vairavimo mokyklos mokinys, o Matas jau pradėjo savarankiško vairuotojo gyvenimą. Nepaisant to, juos abu sieja bendras pomėgis – mašinos.


Šis Gabijos Lūžaitės piešinys konkurse „Kuriu ateities Europą“ laimėjo I vietą.

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos 16 metų mokinė Gabija Lūžaitė konkurse „Kuriu ateities Europą“ laimėjo I vietą ir gavo pagrindinį prizą – kelionę į Europos Parlamentą, esantį Strasbūre, Prancūzijoje. Ši sėkmė G. Lūžaitei buvo labai netikėta, mat ji niekuomet nelankė meno mokyklos ir dailės srityje yra visiška savamokslė. Maža to – jos piešinys, nusiųstas į konkursą, jai pačiai net nepatiko.

G. Lūžaitė pasakojo, kad ji piešia nuo mažens, tačiau su ilgomis pertraukomis, o konkursas „Kuriu ateities Europą“ buvo pirmasis piešinių konkursas jos gyvenime.

„Laimėti tikrai nesitikėjau, kadangi pati savo darbo nemėgau, o ir baigiau jį labai nenoriai. Laiko praleidau išties nemažai, darbą sukūriau per kelias dienas“, – sakė G. Lūžaitė.


Augustas SIMUKAITIS

Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokinių parlamento prezidentas Kretingos rajono savivaldybės jaunimo reikalų tarybos narys

Brandos egzaminai labiau primena loteriją, negu realų įvertinimą, kiek iš tikrųjų mokinys turi sukaupęs žinių per visus dvylika mokymosi metų. Tačiau nuo 2019 metų stojant į aukštąsias mokyklas taip pat bus atsižvelgiama ir į mokykloje gautus pažymius iš 5 pagrindinių dalykų, reikalingų stojant į pasirinktą studijų programą. Tokia naujovė džiugina mokinius, nes valstybiniai brandos egzaminai kelia stresą, su kuriuo ne visada lengva susitvarkyti.

Be to, tokia tvarka, kai vertinami ir mokykloje per tam tikrą laikotarpį gauti pažymiai, galioja ir stojant į užsienio aukštąsias mokyklas.

Prieš kurį laiką buvo pasiūlymas stojant į universitetus pridėti 0,25 papildomo balo tiems mokiniams, kurie užsiėmė aktyvia visuomenine veikla. Tačiau tam buvo iškeltos sąlygos – savanoriauti būtų galima tik akredituotose organizacijose ir šiai veiklai būtina skirti ne mažiau kaip 10 val. per savaitę, ja užsiimti keletą mėnesių. Nors pats pasiūlymas logiškas, nes būtų atspindėtas abituriento pilietiškumas, atsakomybė, branda, tačiau nurodytos sąlygos kelia diskusijų – XII klasėje skirti tiek daug laiko visuomeninei veiklai yra sudėtinga, nes reikia rengtis egzaminams, be to, dažnas jaunuolis savanoriauja jau ilgą laiką, tačiau skirdamas mažiau valandų per savaitę. Vadinasi, jo veikla nebūtų įskaityta?

Mano nuomone, būtų naudinga, jei savo stojamuosius egzaminus rengtų pačios aukštosios mokyklos – tuomet jos turėtų galimybę lengviau ir paprasčiau atsirinkti būtent tokius būsimus studentus, kokių jos ieško.

Apskritai Lietuvoje per daug abiturientų siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą – reikia atminti, kad universitetai rengia mokslo darbuotojus. Jei norima tiesiog įgyti specialybę, verčiau rinktis kolegijas, kurios orientuotos į praktiką, į tokių įgūdžių formavimą, kokius turint darbuotojų laukia rinka.

Taip pat egzistuoja nuomonė, kad į profesines mokyklas stoja tik tie, kurie „nepatempia“ mokymosi krūvio gimnazijose. Iš tiesų, ten mokomasi pagal tas pačias ugdymo programas, tik dar kartu įgyjama pasirinkta profesija.


Per mokymus, kuriuos vedė režisierius Viktoras Jansonas, „Atžalyno“ aktoriai turėjo galimybę išmokti atskleisti savo kūno, balso ir vaizduotės galimybes.

Vieną savaitgalį jaunimo teatras „Atžalynas“ praleido neįprastai– iš Latvijos atvykęs režisierius Viktoras Jansonas jiems vedė neįprastus teatrinius mokymus. Net tris dienas jaunieji teatriečiai mokėsi įvaldyti savo vidinę energiją, balsą, pajusti spalvas ir net sukurti atmosferą.

Viktoras Jansonas pažįstamas su „Atžalyno“ veikla jau 15 metų, tad jis prisipažino, kad jam labai patinka ir „Atžalyno“, ir apskritai lietuviško teatro spektakliai. Pasak režisieriaus, lietuviai formuoja žaismingą teatrą, nesistengia jame atkurti realizmo, todėl, pavyzdžiui, nenaudojamas grimas, sendinimo ar jauninimo priemonės – žiūrovas pats ir taip supranta, koks veikėjas įkūnijamas, tai jam netrukdo perprasti spektaklio idėją, tapti sujaudintam, išreikšti savo emocijas.

Teatras yra kaip smuikas

Režisierius dirba ir su jaunimu, ir su suaugusiaisiais jau daugiau kaip 20 metų. Per pamokas jis padeda atskleisti kūno, balso, vaizduotės galimybes ir atrasti energijos išteklius, kurie glūdi kiekviename iš mūsų. V. Jansonas teigė, kad per įvairius žaidimus galima sužinoti net ir apie savo kūno bėdas.

Nors „Atžalyno“ aktoriai per mokymus dirbo jiems neįprasta metodika, bet ją lengvai perprato: vieni pratimai buvo sunkesni, o kiti – lengvesni. Jaunimo teatrui buvo vesta taip vadinamoji „demo versija“ viso to, ko yra mokomasi per dvejus su puse metų režisieriaus pamokose: plastikos, kūno judesio, energijos, scenos atmosferos, muzikos spalvų, emocijų valdymo ir kt.

V. Jansonas pasidžiaugė „Atžalyno“ darbu ir išsakė pastebėjimą, kad grupės ryšys yra glaudus kaip šeimos ir jog norėtų, kad ir jo naujoji teatro trupė puoselėtų tokius pat šiltus santykius.


Konfliktai – tai dažna komunikavimo spraga kiekvieno žmogaus kasdieniniame gyvenime. Gerai pagalvojus, turbūt vienintelis būdas, padedantis išvengti konfliktų, – visai nekontaktuoti su žmonėmis, nes juk dažna to priežastis yra nesutampanti nuomonė. Gal lengviau būtų tiesiog sutikti su kitų nuomone ir stengtis pritapti, bet juk visi nori išreikšti savo požiūrį. Paauglys, mokyklos erdvėje išreiškęs savo nuomonę, dažnai netgi įsivelia į ilgas diskusijas, kurios virsta ginčais, o iš jų išsivysto apkalbos, pavydas, pyktis.


Jau spėję prailgti tamsūs rudens vakarai verčia mus prasimanyti įdomios veiklos ir čia mes dažniausiai pasidalijame į dvi dalis – vieni renkamės pažiūrėti draugų jau seniai rekomenduotą filmą, kiti – pasiimti gerą knygą ir puodelį šiltos arbatos, kurių į nieką pasaulyje nekeistume. Tačiau ką gi labiau – knygą ar filmą – renkasi šių dienų jaunimas ir kodėl? Atsakymus į šiuos klausimus mums padėjo rasti „Kuprinės“ socialiniame tinkle „Facebook“ atlikta apklausa.

Apklausa, kurioje galėjo dalyvauti visi, esantys ne daugiau negu 24-erių metų, savo atsakymus pateikė 64 respondentai.


Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyba, bendradarbiaudama su Lietuvos kriminalinės policijos biuru, Finansinių nusikaltimų tyrimo valdyba ir kitų apskričių policijos komisariatais, atliko didelio masto tiriamąjį darbą dėl galimai neteisėtos lombardų Klaipėdos apskrityje ir kituose Lietuvos miestuose veiklos bei sulaikė 14 organizuotoje grupėje veikusių asmenų.


Medalininkai, pelnę iškovojimus tarptautiniame rankų lenkimo turnyre: (iš kairės) Mantas Petrauskas, Kęstas Jokubauskas ir Kęstutis Bertašius.

Gargžduose įvykusiame tarptautiniame rankų lenkimo turnyre Žemaitijos taurei laimėti sėkmingai startavo Kūlupėnų stipruoliai, treniruojami Kęstučio Bertašiaus. Turnyre iš viso varžėsi 70 rankų lenkikų.

Svorio kategorijoje iki 60 kg Mantas Petrauskas dešine ranka užėmė III v., neįgaliųjų kategorijoje dvi II v. – dešine ir kaire ranka – iškovojo Kęstas Jokubauskas, o jų treneris K. Bertašius svorio kategorijoje iki 100 kg dešine ranka pelnė III v. Penktąsias vietas vienodai – kaire ranka – užėmė Arūnas Kubilius svorio kategorijoje iki 70 kg bei Deividas Petrauskas svorio kategorijoje iki 80 kg. Be šių sportininkų, Kūlupėnams turnyre atstovavo Saulius Kubilius ir Erikas Stonkus.

„Rezultatus vertinu labai gerai – į turnyrą buvo suvažiavę stipriausiai sportininkai iš Lietuvos bei Latvijos, tad sportinė konkurencija buvo labai didelė. Ypač džiaugiuosi, kad pirmuosius medalius iškovojo varžybų debiutantai Mantas, Kęstas, ir tai – per sunkų darbą, pastangas, norą laimėti“, – teigė K. Bertašius, kurio vedamas treniruotes Kūlupėnuose lanko iki 30 jaunuolių ir vyrų.

Šiemet rankų lenkikų dar laukia startas Vilniaus taurėje, prieš didžiąsias metų šventes atviras rankų lenkimo turnyras bus surengtas ir Kūlupėnuose. Po Naujųjų metų prasidės intensyvaus pasirengimo Lietuvos čempionatams periodas.

„P. n.“ informacija


Kretingos karatekos, sėkmingai pradėję sezoną, su savo treneriais.

Kaune įvykęs atviras miesto čempionatas bei Lietuvos sporto vilčių žaidynių finalas sukvietė daugiau negu 500 dalyvių iš visos Lietuvos miestų, sulaukta svečių ir iš Lenkijos, Latvijos klubų. Sėkmingai šiose varžybose startavo bei sezoną pradėjo Kretingos karatė kiokušin mokyklos „Shodan“ auklėtiniai, iškovoję 11 medalių – 2 aukso, 3 sidabro, 6 bronzos apdovanojimus.

Čempionais kovų rungtyje tapo Edvinas Gerasimenko ir Greta Intaitė.

Vicečempionų vardus iškovojo Žymantas Gružininkas, Gvidas Petreikis ir Edgaras Benetis.

Bronzos medaliais pasipuošė Matas Jonauskas, Justas Šidlaukas, Vytas Bičkus, Gabrielius Skėrys, Fausta Šerpetytė, Kornelija Česnakaitė.

„Nors sezonas tik prasidėjo ir deramai pasirengti šioms varžyboms nebuvo kada, kretingiškiai karatekos pasirodė garbingai ir iškovojo visų spalvų medalius“, – teigė „Shodan“ treneris Lukas Kubilius, akcentuodamas, jog karatė mokykla „Shodan“ naujus narius priima visą rudenį.

„P. n.“ informacija


Danijoje aukso ir sidabro medalius iškovojęs Šarūnas Stumbra (viduryje) nenuvylė Lietuvos komandos.

Badminton Denmark Odensėje (Danija) suorganizavo tarptautinį turnyrą „Danisa Denmark Junior“, į kurį buvo pakviesti ir geriausi Lietuvos jaunieji badmintonininkai. Tomis pačiomis dienomis vyko aukščiausio lygio suaugusiųjų badmintono turnyras „Danisa Denmark Open 2017“. Tad jaunesnieji badmintonininkai ne tik patys varžėsi, bet ir turėjo galimybę stebėti Europos pajėgiausių badmintonininkų žaidimą.

Lietuvos badmintono federacija į šį turnyrą delegavo perspektyviausius mūsų šalies badmintonininkus, tarp jų Lietuvos delegacijoje buvo ir Kretingos sporto klubo „Žalgiris“ atstovai. Tai Vydmantų gimnazijos mokiniai Tomas Petrošius, Šarūnas Stumbra, Matas Mackevičius ir Mamertas Noreika bei treneris Vaidas Mackevičius.

Vaido Mackevičiaus ugdytiniai nenuvylė Lietuvos komandos: U17/19 B grupėje vaikinų vienetų kategorijoje vienintelį pralaimėjimą finale patyręs Šarūnas Stumbra užėmė II vietą. Tos pačios grupės vaikinų dvejetų kategorijoje finale karaliavo mūsiškiai. Didžiajame finale dėl I vietos kovojo T. Petrošiaus ir M. Noreikos pora prieš Š. Stumbrą ir Ardą Valantiejų (Kelmės BK). Pergalę rezultatu 2:0 (21:15;21:14) šventė Šarūnas su Ardu.

Išvykai į Daniją mūsų rajono badmintonininkams finansinę paramą skyrė rajono meras Juozas Mažeika.

„P. n.“ informacija


Spalio 27 dieną Lietuvoje skelbiama Atšvaitų diena, kurios pagrindinė idėja – Turi atšvaitą? Segėk jį teisingai.

Šiuo metų laikotarpiu, kada švinta vėlai ir anksti temsta, labai svarbu būti laiku pastebėtiems vairuotojų. Tamsiu paros metu keliu einančius žmones vairuotojai pastebi tik automobiliui visai prie jų privažiavus, kai iki pėsčiojo lieka apie 30 m. Turint prisegtą atšvaitą, pėstysis pastebimas iš 150 m atstumo.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas