Pajūrio naujienos
Help
2017 Lapkritis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną3°C debesuotumas 1 %
Naktį-2°C debesuotumas 4 %
Apklausa

Ar pritartumėte progresinių mokesčių įvedimui?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

(1195) 2017-10-20

Lietuvių palaikai šaukiasi žemės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
Petrikaičių kapinių prižiūrėtojas Jonas Drungilas sakė, jog priešais kolumbariumą ketinama įrengti tulpės formos skverą su suoleliu, žvakidėmis bei vazomis gėlėms.

Naujose 1,5 ha ploto Petrikaičių kapinėse, veikiančiose nuo 2013-jų metų, įrengtas kolumbariumas – dvi specialios spintos urnoms saugoti, kiekvienoje jų yra po 90 erdvių vietų. Tačiau per 4-erius metus, tiek, kiek veikia šios kapinės, amžinojo poilsio į mūro sieną atgulė tik 27 asmenų palaikai. Dar mažiau – per 7-erius metus užimta vos 14 vietų – Darbėnų Baltkalnio kapinėse, kur buvo įrengtas vienas pirmųjų kolumbariumų šalyje.

Svarbiausia – pagarba palaikams

Kai atidarė kapines, jose išsyk buvo palaidoti 7 asmenys, 2 iš jų – į kolumbariumą. „Galvojome, kad Lietuvoje ši naujovė prigis taip pat, kaip ir užsienyje. Kai kurie žmonės laukė atidarant šias kapines, urnas saugodami namie“, – kalbėjo Petrikaičių kapinių prižiūrėtojas Jonas Drungilas.

Tačiau, jo žodžiais, vėlesnių metų statistika parodė, kad kretingiškiai nepuola deginti mirusių artimųjų, o juo labiau jų palaikų talpinti į betonines spintas. „Vienas vyras, žmoną laidojęs su Bažnyčia, kunigui netgi pašventinus jos amžino poilsio vietą kolumbariume, dabar svarsto – ar neperlaidojus urnos į žemę. Jis sakė naktimis neužmiegąs, vis pamąstąs, gal nederamai palaidojęs, gal jos palaikai šaukiasi žemės“, – apie tai, kaip sunkiai naujos laidojimo tradicijos skinasi kelią lietuvių tautos sąmonėje, kalbėjo J. Drungilas.

Pats būdamas uolus krikščionis, J. Drungilas sakė žinąs krikščionišką nuostatą dėl palaikų deginimo ir jų laidojimo: „Pagal Romos katalikų tikėjimą, pirmenybė yra sugrąžinti kūną į žemę. Tačiau nenusižengiama, jei kūnas sudeginamas, ir laidojama urna su palaikais. Šis laikmetis išbarstė žmones po pasaulį, ir ne vienas jų – netgi kunigai, sugrįžta į tėviškę urnose.“

Jo žodžiais, svarbiausia yra išlaikyti pagarbą žmogaus palaikams – nebarstyti jų į vandenį ir nelaikyti netinkamoje vietoje – namuose ar kur kitur. Tam yra skirta pašventinta kapinių vieta. „Krikščionys tiki, kad Dievui nėra negalimų dalykų, žmogaus kūnas – jo sielos ir dvasios buveinė – nepaisant, kaip palaidotas, bus prikeltas Paskutinio Teismo dieną“, – krikščioniškomis įžvalgomis pasidalijo J. Drungilas.


Konstancija MACIENĖ:

– Skaičiau, kad nuo lapkričio mėnesio Valstybinė mokesčių inspekcija organizuos internetinę čekių loteriją. Savaitinio žaidimo metu 10 žmonių galės laimėti po 200 eurų, o mėnesinio žaidimo metu vienas žmogus laimės 5 tūkstančių eurų. Matyt, taip siekiama ugdyti gyventojų pilietiškumą, kad jie prašytų kvitų.

Irena VARKOJIENĖ:

– Mąstant valstybiškai, tvarka yra tvarka, visi pardavėjai ar paslaugų teikėjai turėtų išduoti čekius, nors aš pati jų neprašau. Prisimenu, sovietmečiu kirpyklose būdavo įrengti kasos aparatai. Atėjus apsikirpti ar susišukuoti, pinigus iš anksto reikėdavo sumokėti ne pačiai kirpėjai, o prie to aparato sėdinčiai kasininkei. Ji ir išmušdavo čekį.

Bronislava KINČIENĖ:

– Į turgų nebeinu dėl aukštų kainų – kur matyta, kad, kiek produktai anksčiau kainuodavo litais, dabar kainuoja eurais ir dar daugiau. Plaukus man apkerpa draugė, visuomeninio maitinimo įmonių paslaugomis beveik nesinaudoju, pavalgau namuose, tad man tas čekių klausimas neaktualus.

Vladas RINIUS:

– Neatėjo į galvą turguje prašyti čekio. Neprašau nei kirpyklose, nei batų taisyklose. Kam man jo reikia? O parduotuvėse visuomet duoda. Perkant kokį daiktą, tai yra garantas, kad per 14 dienų galėsiu jį grąžinti, jeigu man netiks arba bus sugedęs.

Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Kretingos „FK „Minija“ komanda, iškovojusi III v. LFF II lygos Vakarų zonos pirmenybėse. Antras iš kairės – komandos rėmėjas Arūnas Mažonis, šalia – klubo valdybos pirmininkas Vidas Burba ir treneris Arvydas Balsevičius.

Kretingos futbolo komandos „FK „Minija“ laimėjimas – III vieta Lietuvos futbolo federacijos II lygos Vakarų zonos pirmenybėse – futbolo aistruolius nuteikė optimistiškai: Kretinga ir toliau tęsia garbingą savo futbolo istoriją, o susitelkę, vedini noro laimėti futbolininkai įrodė, kad jie aikštėje gali išties daug.

Sezonas baigėsi, tačiau futbolo klubo „Minija“ valdybos pirmininkas Vidas Burba ir vyriausiasis komandos treneris Arvydas Balsevičius jau kalba apie būsimo sezono planus: vyresnieji komandos žaidėjai ilsėsis ilgėliau ir treniruotes pradės po Naujųjų metų, o štai jaunimas, kuris per sezoną spėjo ir patobulėti, ir aikštėje parodyti savo charakterį, lapkritį jau pradės intensyvias treniruotes. Trenerio A. Balsevičiaus vertinimu, jaunimui dar reikia įgyti žaidybinės drausmės, taktinių žinių, patobulinti darbo su kamuoliu techniką – tobulumui ribų nėra, reikia tik noro ir ambicijų atstovauti savojo miesto komandai, savajai, tai yra Kretingos sporto mokyklai, kuri ir suteikia pirmųjų įgūdžių futbolo aikštėje.

„Ir kitais metais rengiamės startui LFF II lygoje – pirma, nepasiekėme sportinio rezultato, kad galėtume rungtyniauti I lygoje, antra, – į II lygą jau eisime su aukštesniais tikslais: tapti nugalėtojais, tai yra I lygos verta komanda, – neslėpė V. Burba. – Tačiau kad iškovotume kelialapį į I lygą, reikalingos visų pastangos: kol Kretingoje neatsiras futbolo aikštė su dirbtine danga, apie I lygą tegalėsime tik pasvajoti. Tai nėra kaprizas: kadangi kovos I lygoje prasideda gerokai anksčiau, kovą, treniruotes turėtume pradėti sausį. Kol kas sąlygų tam neturime, taigi dirbtinė aikštė – vienas prioritetų, turintis rūpėti visai rajono sporto bendruomenei ir jai prijaučiantiems.“


„Deficitas pas poną Dievalį“, – taip sureagavo kretingiškė, prašiusi neviešinti jos vardo ir pavardės, kai sužinojo, kad jau pavėlavo savo vaiką, norintį rengtis Pirmajai Komunijai, užregistruoti bažnyčios raštinėje. „Bet juk dar yra tikybos pamokos – tai kam tada jos reikalingos, jei mokykla vaiko neparengia Pirmajai Komunijai?“, – tvarka stebėjosi moteris.


Kai siūlai suteka į audinio raštus

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
Audėja Ingrida Šilgalytė (dešinėje), vilkėdama rūbus iš pačios austų medžiagų pagal IX a. kuršių moters kostiumą, dar vienais aprengė ir audimo kursų dalyvę.

Moterys noriai atsiliepė į Kretingos muziejaus kvietimą išmokti austi rankinėmis staklėmis – per pirmąjį kursų užsiėmimą jos gerte gėrė 23 metų audėjos salantiškės Ingridos Šilgalytės žemaitišką pasakojimą, perpintą ne tik audimo amato paslapčių, bet ir mūsų krašto istorijos, pajautos, su kokiomis mintimis kuršės sėsdavo prie staklių dar prieš tūkstantį metų. Savo pamokas I. Šilgalytė praturtina ir žiniomis apie skandinavišką kultūrą, mat ji visai neseniai grįžo iš Norvegijos, kur 5 mėnesius gyvosios istorijos muziejuje lankytojus mokė audimo.

„Niekas nebuvo daroma šiaip sau“, – per pirmąjį susitikimą su kursų dalyvėmis akcentavo tautodailininkė I. Šilgalytė, papasakojusi, kokių rūšių ir kokių raštų audiniai gali gimti, naudojant rankines stakles, kaip svarbu iš anksto numatyti audinio plotį, kad jis būtų taupiai sunaudojamas.

I. Šilgalytė, vilkėdama rūbus, pasiūtus iš pačios austų medžiagų pagal IX a. kuršių moters kostiumą, dar vienais aprengė ir kursų dalyvę, paaiškindama, kokia buvusi rūbų konstrukcija, kaip jie buvo nešiojami, kad būtų patogu dirbti ūkio darbus ir tuo pačiu apsisaugojama nuo žvarbaus vėjo.

„O reikėjo ne tik pačiam apsirengti, bet ir visą šeimyną aprūpinti. Tad pagalvokite, kiek visko iš tų siūlų reikėjo priausti: ir lininių rankšluosčių, ir vilnonių skarų, apklotų... Ir prie audimo staklių moterys sėsdavo tomis laisvomis minutėmis, kurių atlikdavo tarp ūkio ir buities darbų, juk šeimininkėms reikėjo spėti viską sužiūrėti. Tačiau turime suprasti: prieš tūkstantį metų ir laikas tekėjo kitokiu ritmu, negu dabar mes gyvename“, – kalbėjo I. Šilgalytė.


Pasauliui naujai atnešęs Kristų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės

„Mokyklose Martyną Liuterį mums pristatydavo kaip revoliucionierių, kovotoją prieš Bažnyčią. Bet, jei galvosime tik taip siaurai, niekuomet nesuprasime šios asmenybės vidinio pasaulio, jo mokymo esmės. Jis nesiekė skaldyti Bažnyčios, atvirkščiai – kvietė jos vadovus kalbėtis, naujai atrasti Dievo žodį ir tuo būdu pasauliui iš naujo atnešė Kristų“, – taip Reformacijos 500 metų jubiliejui skirtoje konferencijoje apie Reformacijos tėvą Martyną Liuterį kalbėjo Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Jonas Liorančas.


Pradinė mokykla Rūdaičiuose buvo įkurta 1921 metais. Ši fotografija daryta prieškariu.

Matematika ar istorija – kuri jų arčiausiai širdies? Palangoje dabar gyvenanti 67-erių pedagogė Aniceta Skersytė prisipažino į šį klausimą ir šiandien tvirtai atsakyti negalinti. Skaičiai – jos pasirinkta specialybė, o kraštotyra – pomėgis, dėl kurio iki šiol negali nurimti.

Lipdė kaip korį

Keturiasdešimt metų Rūdaičių mokykloje vaikus mokiusi, po pamokų istorinę medžiagą apie šį kaimą bei apylinkes kaupusi, Kraštotyros būreliui vadovavusi, muziejų toje pačioje ugdymo įstaigoje įsteigusi A. Skersytė teigė labiausiai išgyvenanti, kad į popieriaus lakštus jos pačios suguldyti po kruopelę į vieną korį surinkti liudininkų pasakojimai nenueitų giliai užmarštin.

„Tie žmonės, su kuriais likimas man leido susitikti, nebuvo išsimokslinę, neturėjo aukštųjų mokyklų diplomų, bet buvo išsilavinę, be galo nuoširdūs ir atviri, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo A. Skersytė. – Tarp šviesuolių – ir amžiną atilsį Jurgis Keras iš Žibininkų, ir prieš keletą metų Anapilin išėjusi Barbora Baltuonienė, ir daug kitų“.

B. Baltuonienė ypač mylėjusi savo kaimą, vadinusi jį garbingu, nes nebuvo girtuoklių, gyveno daugiausia sumanūs ūkininkai, kurie patys nupirko ir pirmąjį mokyklos pastatą, kad tik turėtų, kur mokytis vaikai, ir nereikėtų mokyklai glaustis vietinių žmonių trobose.

Senolės prisiminimuose – mokytojo Jono Folkmano, mokykloje dirbusio apie 1933-iuosius metus, paveikslas. Šis pedagogas buvo „Šaulių“ organizacijos narys, turėjo uniformą. Kartą mokiniams suorganizavo išvyką į Nidą. Iki Kretingos visi keliavo pėsčiomis, paskui dundėjo traukiniu. Jaunąją rūdaitiškių kartą mokytojas pakviesdavęs ir į kultūrinius renginius Kretingoje – mokiniai yra žiūrėję spektaklį „Trys mylimos“. Tačiau į šias malonias keliones ir renginius jis veždavosi tik geriausius mokinius.

Kaime organizavo ir sporto varžybas, be to, mokytojo ir jo žmonos Zosės iniciatyva surengtuose kursuose vietinis jaunimas buvo mokomas megzti, siūti, kepti, tvarkyti mėsą, taip pat – medžio darbų ar net pasidirbti šepečius.


A. ir F. Tiškevičiai Palangos dvaro rūmų vestibiulyje su kūdikiu, XX a. pradžia.

Grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) šeimos rezidencijos įkūrimas Kretingos dvare 1875 metais turėjo didelę reikšmę ne tik Lietuvos pajūrio, bet ir visos Lietuvos ekonominei bei kultūrinei raidai, istorinio atminimo ir kultūros bei meno paveldo išsaugojimui.

J. Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Horvat (1839–1919) šeimoje buvo vertinamos ir puoselėjamos ne tik bendražmogiškos vertybės, bet ir pagarba praeičiai, istorijai ir kultūrai, saugant išlikusias kultūros, istorijos ir meno vertybes.

Gausioje 10 vaikų šeimoje užaugę grafų palikuonys tapo ne tik gerais specialistais, pramonininkais, kūrėjais, bet ir meno bei kultūros vertybių kolekcininkais, mecenatais, kuriems rūpėjo, kad jų krašto istorinės, kultūros ir meno vertybės būtų išsaugotos ateities kartoms bei taptų prieinamos visuomenei, rasdamos savo vietą ne tik privačiose kolekcijose, bet ir muziejuose.

Kretingos dvare gimęs Vladislovas Tiškevičius (1865–1936) daug dėmesio ir jėgų skyrė kultūros ir meno vertybių apsaugai bei jų kolekcionavimui. Už pasisakymus prieš carinės valdžios vykdomus tautinių mažumų teisių ir laisvių suvaržymus, 1905 metais, ištremtas iš Rusijos, apsigyveno Italijoje, Milano mieste. Ten, įsteigęs antikvariatą, sukaupė didelę kultūros ir meno vertybių kolekciją, kurią 1906 metais grįždamas parsivežė į Lietuvą. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, mokant ją globoti bei saugoti kultūrinį, istorinį palikimą, 1907 metais Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurios veikloje dalyvavo ir jo broliai Antanas (1866–1920) ir Juozapas (1890–1967). Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, dailės rinkiniai, kuriuos sudarė paties V. Tiškevičiaus surinkti bei šios draugijos steigėjų ir rėmėjų dovanoti eksponatai. Palangos dvaro paveldėtojas Feliksas Tiškevičius (1869–1933) priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (VMBD), kurios vienas tikslų – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros ir paveldo išsaugojimas, buvo jos rėmėjas ir mecenatas.


Savanorių kapai pažymėti ženklais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Istorija

Prieš Vėlines ant aštuonių Lietuvos kariuomenės savanorių – kovotojų už šalies laisvę ir Nepriklausomybę – kapų Kretingos miesto senosiose kapinėse pastatyti vienodi atminimo ženklai iš rusvo lauko akmens.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas