Pajūrio naujienos
Help
2019 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Orų prognozė
Dieną22°C debesuotumas 10 %
Naktį12°C debesuotumas 25 %
Apklausa

Ar išvardintumėte dabartinį Ministrų kabinetą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Meno kolekcininkas ir mecenatas Tue Freltoft tikino, jog skulptoriaus Antano Mončio kolekcija Palangoje yra aukščiausio pasaulinio lygio.

„Čia, Palangoje, šitame mėlyname pastate jūs turite tokio lygio nuolatinę skulptoriaus Antano Mončio ekspoziciją, dėl kurios dauguma Paryžiaus galerijų savininkų leistų ranką nukirsti“, – šitaip apie Antano Mončio namus-muziejų atsiliepė didelis Lietuvos draugas, Danijoje gyvenantis verslininkas ir meno kolekcininkas Tue Freltoft.

Žino ir Palangą, ir Kretingą

Su Tue Freltoft, prieš keletą metų ne tik atradusiu iš Mončių kaimo kilusį Paryžiuje kūrusį skulptorių Antaną Mončį (1921–1993) ir jo kūrybą, bet ir atsekusį jo ryšius su Palanga, pokalbio susitikome prie kurorte esančio Antano Mončio namų-muziejaus. Pastato, kurio fasadas prieš porą metų vėl naujai nušvito ryškiai mėlyna spalva. Ir, kaip sakė namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė, nušvito būtent T. Freltoft rūpesčiu.

Mecenatas iš Danijos, tapęs vienu muziejaus draugų ir Antano Mončio paramos fondo valdybos nariu, Olandijoje rado rėmėjų, kurie padovanojo dažų jau liūdnokai atrodžiusiam fasadui perdažyti, tad Palangos miesto savivaldybei bereikėjo tik skirti lėšų sumokėti už darbus.

Paminėjus, kad pokalbis bus išspausdintas Kretingos laikraštyje „Pajūrio naujienos“, po visą pasaulį važinėjantis ir aukcionuose meno kūrinius įsigyjantis pašnekovas nušvito: „O, Kretinga. Žinau, buvau. Ne kartą. Gražus miestas. Į jį aš važiavau susipažinti su nuostabia dailininke Auguste Santockyte.“

Pasak T. Freltoft, A. Santockytę, kurios parodą Antano Mončio namuose-muziejuje planuojama atidaryti metų pabaigoje, jis atrado visiškai atsitiktinai: Vilniuje, Dailės akademijos galerijoje, buvo eksponuojamos dvi parodos, vienoje kurių originalumu išsiskyrė būtent kretingiškės A. Santockytės kūryba. Ji taip sužavėjo nuo jaunystės meną kolekcionuojantį T. Freltoft, kad vyriškis sugebėjo ją susirasti ir atvažiuoti susipažinti į Kretingą.

Per meno kūrinių kolekcionavimą – kaip sakė pašnekovas, jo namuose gausu tapybos, grafikos, skulptūros kūrinių iš viso pasaulio, – Tue Freltoft surado ir Lietuvos menininkus, tarp jų – Antaną Mončį. O su Lietuva jį sieja jau beveik trisdešimt metų trunkanti draugystė.

Dešimtmečius trunkanti draugystė

„Pirmą kartą į Lietuvą aš atvykau 1992 metais. Buvo gruodžio mėnuo, labai šalta, – pirmąją pažintį su mūsų šalimi prisiminė Tue Freltoft. – Atvykau pasiųstas Danijos vyriausybės dirbti konsultantu ekspertu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje švietimo, edukacijos, visuomenės informavimo bei socialinių projektų administravimo srityse.“

Pasak pašnekovo, jis yra dirbęs daugelyje Europos šalių, bet su Lietuva jį sieja ypatingas ryšys: dirbdamas čia jis susipažino su bendradarbe Asta, kuri tapo jo žmona.

„Kokia man pasirodė Lietuva? Iš pradžių aš nebuvau labai pozityviai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu. Bet, kai pažinau jos žmones, supratau, kad ši šalis su savo žmonėmis turi daug potencijos. Juk esminis veiksnys, lemiantis šalies pažangą, yra būtent žmonės: imlūs, gabūs, inteligentiški. O lietuviai, su kuriais teko dirbti, buvo darbštūs, linkę bendrauti, norintys mokytis, norintys padėti savo šaliai“, – sakė T. Freltoft.

Lietuvoje ekspertas iš Danijos dirbo keletą kartų, o į žmonos gimtąją Lietuvą kartu su dukra Terese Tue ir dabar dažnai atvažiuoja.


Pakvietė atrasti neatrastą Kretingos kraštą

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-05-17

Leidinio „Neatrastas Kretingos kraštas: padavimai ir legendos“ autorė Aurelija Nikitenko įsitikinusi, kad norinčių keliauti po Kretingos kraštą visada atsiras, jei krašto slėpinius atversime pažinimui ir jais didžiuosimės.

Savo krašto istorija besidominti kretingiškė šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti Aurelija Nikitenko, ne per seniausiai pasirodžiusio ir Kretingos turizmo informacijos centre nemokamai platinamo leidinio „Neatrastas Kretingos kraštas: padavimai ir legendos“ autorė, keliautojus nukreipia ne turistų nugludintais maršrutais, o ten, kur dar daug neatrasto ir nepažinto, kur kvepia samanomis ir sausais lapais, kur gryname vandeny atsispindi kerintis kraštovaizdis ir kur virš apeiginių kūlių dar tebesklando gyvosios legendos...

Nuosekli leidinio struktūra su iliustracijomis, aprašymais, tiksliomis objektų koordinatėmis ir sakmėmis savotiškai intriguoja, kelia smalsumą ir iš tiesų žada išskirtinių įspūdžių.

– Kaip gimė idėja parengti ir išleisti šį kitokio formato ir turinio, kai lyginame su kita, turistams skirta informacija, leidinį? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Aurelijos Nikitenko.

– Idėja apie leidinį, kuris pristatytų mūsų krašto baltiškąjį paveldą ir būtų vertingas turiniu, pradėjo bręsti po savanoriškos veiklos Kretingos rajono turizmo informacijos centre 2015 metais. Dalyvavau projekte, kurio tikslas – suteikti galimybę jauniems žmonėms įgyti asmeninių, socialinių, profesinių kompetencijų ir darbo patirties per savanorystę. Tais metais mano laisvalaikis buvo „parduotas“ žygiams po Kretingos rajoną: vis ieškodavau neaplankytų vietų, tad keliaujant susikaupė didelis žinių bagažas. Norėjosi pasidalinti įspūdžiais su kitais ir parodyti krašto slėpinius. Pastebėjau, kad mūsų krašto paveldo potencialas nepakankamai išnaudotas. Archeologiniai, mitologiniai objektai yra ta Kretingos rajono turizmo niša, kuri dar laukia savo lankytojo...

Mums reiktų suvokti mūsų krašto unikalumą. Kuršiai – autochtonai, kurie paliko ryškų pėdsaką Kretingos istorijoje. Miesto vardas yra kuršių kilmės: jį gavo nuo pilies pavadinimo, stovėjusios ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio. Bet vis dar tenka išgirsti pasakaitę apie bajoraitę Ingą, kai, dardant vežimo ratams akmenuotu keliu, tėvas paklausia: „A kret, Inga“? Liūdniausia, kad tokiais atvejais kuršių istorijos dalis nutylima, o juk mūsų kraštas – daugiasluoksnis: baltiškoji istorijos dalis tokia pat įdomi, kaip ir Jono Karolio Chodkevičiaus ar Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos laikai.

Galime pasigirti, turintys 22 piliakalnius (palyginti, Skuodo r. – 13, Klaipėdos r. – 14). Kretingos rajone turime vienintelę pietiniame Kurše Lietuvos teritorijoje išlikusią paveldosauginę kūlgrindą, kai apskritai jų mūsų valstybėje tėra vos keletas. Kalbu apie Kašučių kūlgrindą. Bet apie ją retas žino. Nėra jokių nuorodų ar informacinio stendo.

Tad trūko išsamios, patraukliai ir lengvai pateiktos turistinės informacijos. Apie piliakalnius, alkakalnius, mitologinius akmenis, šaltinius ir pan. Norint pristatyti Kretingos kraštą vien gražių nuotraukų su kraštovaizdžiu neužtenka. Kaip ir vienos kitos sutrumpintos legendos. Iš Nasrėnų kaimo kilęs vyskupas Motiejus Valančius, rašydamas apie mūsų piliakalnius, tai darė su dideliu įkvėpimu bei pasididžiavimu – vien tekstai apie Imbarės („Karė pas Salantų pilį“) ir Nagarbos („Senkų kalnas“) piliakalnius yra tarsi maži apsakymai, keliantys susižavėjimą. Todėl ir pasirinkau kitokį leidinio formatą, kuriame būtų sudėti įdomiausi mūsų krašto pasakojimai, o keliauti būtų galima savarankiškai.


Marija Tiškevičiūtė viešnagės Airijoje metu. XIX a. pabaiga, Dublinas. Kretingos muziejus

1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į tremtį ir koncentracijos stovyklas Sibire, be teismo, gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta per 17 tūkst. įvairių tautybių šalies žmonių – nuo kūdikių iki garbaus amžiaus senolių, tapo didžiule tautos tragedija.

Išvežtieji buvo marinami badu, nepakeliamu darbu ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Žmonių naikinimas, išvežant juos į netinkamas gyventi vietoves ir konclagerius, vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui.

Viena šio nusikaltimo aukų tapo kretingiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Lietuvos ypatingajame archyve saugoma sovietinių represinių organų jai sudaryta baudžiamoji byla suteikia mums daug naujų nežinomų jos gyvenimo faktų ir parodo sovietinio-stalininio režimo nusikaltimus teisingumui bei žmoniškumui.

Marija Tiškevičiūtė gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, grafų Sofijos (1837–1919 m.) ir Juozapo (1835–1891 m.) Tiškevičių šeimoje. Jie 1875 m. iš Lentvario persikraustė arčiau Baltijos jūros, į naujai įsigytą Kretingos dvarą. S. Tiškevičienė pagimdė 12 vaikų, iš kurių 5 sūnūs ir 3 dukros užaugo ir savo veikla bei darbais garsino Tiškevičių giminę. Grafienė, giliai tikėdama Dievą, tikėjimo, doros bei gailestingumo mokė ir savo vaikus. Užsiimdama labdaringa veikla prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių bei invalidų prieglaudą, rūpinosi vargšais ir elgetomis.


Velykinių margučių alėja džiugina ne tik Darbėnų gyventojus, bet ir miestelį pravažiuojančius žmones.

Bendruomeniškumu išsiskirianti Darbėnų bendruomenė ir vėl stebina savo idėjomis. Šiemet šv. Velykų proga miestelį puošia išskirtinio grožio kiaušiniai. „Kaip Palangoje, taip ir Darbėnuose“, – apie margučių alėją šmaikštavo Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys.

„Kiekvienais metais prieš didžiąsias šventes, įskaitant ir Velykas, stengiamės puošti savo miestą. Šie metai – ne išimtis“, – toliau kalbėjo A. Poškys.

Praėjusiais metais miestelio bendruomenė Lietuvos vėliavos spalvų kaspinais, velykiniais margučiais puošė beržų šakas. „Šiemet mums kilo mintis padaryti didelius margučius“, – sakė A. Poškys.

Iš viso pastatyti 7 dideli, kurių aukštis maždaug apie 1 m, o skersmuo apie 60 cm, ir keli mažesni velykiniai margučiai. Seniūnijos darbuotojas Alfonsas Malonė padarė karkasus iš vielos ir tinklo, o Darbėnų darželio vaikai papuošė du kiaušinius, 3 – gimnazijos mokiniai, o likusius du – seniūnija.

Pasak seniūno, bendruomenei šita idėja labai patiko: „Kai statėme kiaušinius, automobiliai stojo, žmonės ėjo prie jų fotografuotis“ Tai viena idėjų, kuri suvienijo Darbėnų miestelio gyventojus. „Iš pradžių reikia sugalvoti idėją, paskui mokėti paprašyti, o kai paprašai, žmonės mielai sutinka padėti ir tai daro su džiaugsmu. Tokie dalykai suvienija mus“, – tikino A. Poškys. Seniūnas atskleidė, kad ateinančiais metais galbūt margučių karkasus panaudos kiek kitaip. „Nesinori kiekvienais metais puošti taip pat“, – akcentavo jis. „P. n.“ Informacija


Grafikoje kasdien atranda save

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-04-23

„Čia mano pažaidimai“, – juokavo pirmąkart savo grafikos darbų parodą „Nutolusios erdvės vis priartėja ir paliečia. Sigutėnai“ surengęs Algimantas Verbutas.

„Nežinau, kada daugiau jaudulio – ar kai pastatai naują spektaklį, ar kai atidarai savo kūrybos darbų parodą... Žiūrovas nemato tavo emocijų už scenos, o parodos lankytojui esi kaip ant delno“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo pirmąją grafikos darbų parodą restauruotame Kretingos muziejaus Ūkvedžio name, Tušo studijoje, surengęs buvęs Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ vyriausiasis režisierius, kojūkininkų grupės įkūrėjas Algimantas Verbutas.

Abstrakcijose mato, ką nori

Jis teigė pripiešęs pilną lagaminą grafikos lakštų, tačiau ekspuonuoti parinko tuos, kuriuos paliepė širdies balsas. Skoningose abstrakcijose vieni parodos lankytojai įžvelgia paukščius, kiti – saulėtekius, vieni ugnies kamuolį, kiti sniego pūgą. Pasitiesęs baltą popieriaus lapą, į rankas paėmęs teptuką arba plunksną, pamirkęs į juodą tušą, Algimantas nė pats nežino, kas tuo momentu pavyks, o, kai, anot jo, kažkas pavyksta, apima nenusakomas jausmas.

„Štai laivas išėjo. O čia parašiau „Sūpuoklės virš Fudzianos“. Ar įžvelgiat Fudzianos kalną?“ – su entuziazmu rodė jis ir prisipažino dėl tokių atradimų kaskart pats šiek tiek nustembantis.

Ties simboliniu juodu ratu su rausva viršūne užrašyta vedų išmintis: „Teisingai nugyventa diena vakarykštę dieną paverčia laimės kupinu sapnu, o rytojų – vilties kupina vizija.“ Algimanto žodžiais, būtent šis jo darbas labiausiai patraukė parodą aplankiusio Kretingoje žinomo architekto Edmundo Giedrimo dėmesį.

„Laikau jį profesionalu, todėl šis įvertinimas iš šalies man labai svarbus“, – prisipažino A. Verbutas. Kitą darbą – „Krislas žuvies aky“ – jis teigė parodęs savo kurso draugei, iš kurios taip pat sulaukė komplimentų.

Parodos atidarymas įvyko balandžio 13-ąją. Algimantui malonu, kad į renginį atvyko pilnas „mikriukas“ jo gimtinės – Sigutėnų netoli Pakruojo – bendruomenės narių.

„Ir ko jie mane taip myli? Nei aš, būdamas režisierius, spektaklį jiems atvežęs parodžiau, nei su kojūkininkais Sigutėnų vieškeliu praėjom“, – kalbėjo A. Verbutas.


Kai kolekcija veda svajonės link

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-04-23

Daivos Dudėnienės juostų kolekcija į viešumą pirmąkart išėjo per Darbėnų gimnazijoje įvykusį tradicinį pavasario kermošių, per kurį buvo surengta edukacija gimnazistams: kolekcijos autorė mokiniams papasakojo apie lininius audinius, juostų reikšmę.

Tautinės juostos ir rankšluosčiai, austos lovatiesės ir siuvinėta balta patalynė, porceliano antpirščiai ir avytės... Tai – darbėniškių Daivos ir Arūno Dudėnų renkamų daiktų, suvenyrų kolekcijos, kurios kažkada, sutuoktinių teigimu, turėtų būti sutvarkytos, susistemintos ir galbūt – surasti savo vietą ketinamame įkurti šeimos muziejuje.

„Bet tam reikia labai daug laiko ir pastangų: dauguma daiktų – tvarkytini, restauruotini, juos reikėtų ir patyrinėti, įvertinti, galbūt pasitarti su išmanančiais žmonėmis. Dabar gi visą laiką atima tiesioginis darbas“, – kalbėjo D. ir A. Dudėnai, kurių renkamų daiktų kolekcijos yra susijusios su jų tekstilės verslu.

Tautinės juostos, rankšluosčiai, vadinamosios kapos D. ir A. Dudėnų namuose kaupiasi jau kokius 8-erius metus: vien jubiliejinių juostų per tą laiką susidarė 130, rankšluosčių – apie 200. Daiva sakė įžvelgianti juostų atgimimą – atsiranda jų poreikis, žmonės vėl jas, kaip atsiminimo simbolį, nori ryšėti per šventes, asmeninius jubiliejus.

„Apskritai juosta žmogų lydėjo nuo gimimo iki pat mirties. Ir mūsų kolekcijoje yra unikali kokių 100 metų senumo juostelė, kuria būdavo perrišamas naujagimis – kad pikta akis nenužiūrėtų, kad laimės jam būtų palinkėta“, – sakė D. Dudėnienė, prisipažinusi, kad tokia juostelė jos kolekcijoje – vienintelė, kaip ir juosta, kurioje išaustas prezidento Antano Smetonos pabėgimas iš Lietuvos.

Pirmasis gi daiktas, nuo kurios ir prasidėjo sutuoktinių kolekcija, – išausta „Tautiška giesmė“.

Juostos, rankšluosčiai, kiti tekstilės gaminiai į D. ir A. Dudėnų kolekciją ateina įvairiais būdais: per pažįstamus, per turgus, per sendaikčius. Pagrindinis principas – kad juosta ar rankšluostis būtų tik iš natūralių medžiagų, austa rankomis.

Juostų kolekcija jau buvo išėjusi ir į viešumą: D. Dudėnienė edukacinį užsiėmimą vedė ir juostų, rankšluosčių parodą surengė Darbėnų gimnazijos tradiciniame pavasario kermošiuje.


Velykinis margutis – ir stalo puošmena, ir žinutė

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-04-23

Nijolės Vasiliauskienės rankose – keramiko Jono Grundos sukurtas įspūdingo dydžio margutis.

„Paukštės pavidalu atskrido deivė Laima ir padėjo ypač gražų margą kiaušinį – didesnį už žemę, gilesnį už dangų. Kiaušiniui sudužus iš trynio ištekėjo saulė, iš baltymo pakilo dangus, iš lukšto skeveldrų – žemė, žvaigždės ir visa, kas bloga ir gera“, – tokią legendą, kviesdama į Etnografijos salę, kur Kretingos muziejaus lankytojai turi progą pamatyti ir velykinių margučių, papasakojo Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė.

Ir vaškuoti, ir skutinėti

Margučių čia eksponuojama nedaug, nes ir muziejuje laikoma kolekcija nėra didelė. N. Vasiliauskienė juokavo, jog tuos kiaušinius, kuriuos muziejus turi, saugo akylai kaip ką tik parduotuvėje nupirktus, mat jie – tokie pat trapūs ir lengvai gali sudužti.

Seniausi – 1987-aisiais klaipėdietės Onos Adomaitienės dovanoti vašku išmarginti, o po to nudažyti kiaušiniai. Panašių muziejui yra padovanojusios ir kretingiškės Halina Šakinienė, itin įgudusios rankos savininke vadinama Eugenija Rumeikienė, dailininkė Dalia Skridailaitė. Tačiau, anot N. Vasiliauskienės, kretingiškių margučiai nuo klaipėdietės skiriasi tuo, kad jie iš pradžių buvo nudažomi, tik paskui marginami vašku, kuris paliktas iškilus.

Tarp D. Skridailaitės dovanotų margučių yra vienas ir skutinėtas. Etnografė teigė literatūroje skaičiusi, o ir ekspedicijų kaimuose metu iš gyvų pasakojimų sužinojusi, jog senovėje medžių – ąžuolo arba alksnio – žievės nuovire, kol labai patamsės, laikytus kiaušinius aštriais daiktais dažniausiai skutinėdavo vyrai. Ne todėl, kad moterys nemokėjo ar nenorėjo to daryti – joms nelikdavo laiko, reikėdavo kepti, virti – Velykoms ruošti valgius.


Adomo Mickevičiaus biustas, sukurtas skulptoriaus Viktoro Brodzkio (1825–1904) apie 1877 m. ir saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje.

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis, man krūtinę užliek savo šalta banga“, – ne vien tik poezijos mėgėjai žino šiuos lietuvių poezijos klasika tapusius poeto Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ žodžius, kurie 1895 m. pirmą kartą buvo atspausdinti poezijos rinkinyje „Pavasario balsai“.

Bet tik retas žino, kad pirmasis apie Palangą visam pasauliui prabilo didis lenkų ir lietuvių poetas, romantikas, Lietuvos vardo pasaulyje garsintojas Adomas Mickevičius (1798–1855). 1828 m. išleistoje poemoje „Konradas Valenrodas“ pasakojęs apie lietuvių ir prūsų žygius, jis rašė: „...Bet Palangos toj pakrantėj, kur krūtimis triukšmingai jūra baltuodama blaškos ir iš žiočių putotų smėlį sruvenantį pila...“ (vertė Vincas Mykolaitis-Putinas).

A. Mickevičius – pasaulinio masto poetas, rašęs lenkų kalba, vienas žinomiausių romantizmo atstovų visuotinėje pasaulio literatūroje, gimė 1798 m. gruodžio 24 dieną Zaosėje, netoli Naugarduko (dabar Baltarusijoje) smulkių, lietuviškų šaknų turinčioje bajorų šeimoje.

Čia jis praleido savo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metus, tėvų buvo auklėjamas patriotizmo dvasia. 1807–1815 m. lankė dominikonų vidurinę mokyklą Naugarduke, ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą (VU), kur įgijo puikų humanitarinį išsilavinimą, išmoko užsienio kalbų. Čia 1817 m. buvo įkurta slapta anticarinė studentų Filomatų (mokslo mylėtojų) draugija, kurios literatūros ir moralės mokslo skyriui vadovavo A. Mickevičius. 1819 m. jis, baigęs universitetą, kad atidirbtų už gautą valstybės stipendiją, buvo išsiųstas į Kauną dirbti apskrities mokyklos mokytoju. Čia dėstė visuotinę literatūrą, istoriją, poetinę retoriką, gramatiką, politinę ekonomiją, rūpinosi mokyklos bibliotekos tvarkymu.


Brolio pranciškono Juliaus Sasnausko dovanotą Jurgio Pabrėžos, arba tėvo Ambraziejaus, originalų ranka rašytų pamokslų rinkinį Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei ir jos pavaduotojui istorikui Juliui Kanarskui perdavė mūsų kraštietis Romualdas Beniušis (dešinėje).

Baigusi savo klajones po pasaulį, į Kretingą sugrįžo Jurgio Pabrėžos, arba tėvo Ambraziejaus, ranka rašytų pamokslų knyga „Kninga turinti savėj kozonius“. Šią knygą, tėvo Ambraziejaus surašytą 1822 m., Kretingos muziejui padovanojo brolis pranciškonas Julius Sasnauskas, perduoti ją patikėjęs Vilniuje gyvenančiam mūsų kraštiečiui „Pajūrio naujienų“ bendraautoriui Romualdui Beniušiui. Jungtinėse Amerikos Valstijose atsidūrusį pamokslų rinkinio originalą J. Sasnauskui perdavė amžinatilsį brolis pranciškonas Leonardas Andriekus, kuris rūpinosi pranciškonų vienuolyno palikimu. O į Kretingą sugrįžęs didžiausias iki šiol žinomas pamokslų rinkinys – ne tik dovana pranciškonų sugrįžimo į Kretingą 30-mečio proga. Tai – tarsi Jurgio Pabrėžos testamente išsakyto priesako „mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos konvento bibliotekai...“ įvykdymas.

„Kai perskaičiau Jurgio Pabrėžos palikimo tyrinėtojo Giedriaus Subačiaus mintį, jog jis bus laimingas, jeigu jo straipsnis padės surasti tėvo Ambraziejaus knygą, pagalvojau – negi tikrai jos neįmanoma rasti? Visada vyliausi, kad Jurgio Pabrėžos palikimo gali būti Kretingoje. Ir kai sužinojau, kad tą knygą turi Julius Sasnauskas, pamaniau, kad tai – likimas: iš Kretingos išėjusi, į Kretingą ir sugrįžo“, – kalbėjo Jurgio Pabrėžos pamokslų knygos paieškų ėmęsis R. Beniušis.

Su J. Sasnausku jį suvedė Teofiliaus Matulionio labdaros-paramos fondo steigiamasis susirinkimas.

„Nors žinojau, kad disidentas Julius Sasnauskas lankosi Šiauliuose pas mano jau amžinatilsį motiną Jadvygą Petkevičienę – pati būdama disidente, ji rėmė ir daug bendravo su bendraminčiais, tačiau mudviem su Juliumi teko susitikti tik epizodiškai. O dabar – toks sutapimas: man prasitarus apie dingusius Jurgio Pabrėžos pamokslus, brolis pranciškonas ir prasitarė, kad knyga – pas jį, Vilniuje“, – R. Beniušis neabejojo, kad geriausia vieta knygai saugoti – Kretingos muziejus.


Dvare įžiebė ir savo laimės žiburį

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2019-03-15
Vida Kanapkienė turi istorijos mokytojo profesiją, tačiau nesigaili gyvenimą paskyrusi muziejininkystei.

Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Vilniuje Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis įteikė Vyriausybės kultūros ir meno premiją Kretingos muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei už jos išskirtinius nuopelnus kultūrai – už garsios grafų Tiškevičių giminės palikimo Kretingoje atkūrimą ir puoselėjimą, už pastangas, kad visas šis turtas tarnautų šviesesnei žmonių dabarčiai ir ateičiai. Šios premijos laureatų šiemet buvo dvylika. V. Kanapkienė vienintelė buvo iš provincijos.

– Jau nieko nebestebina, kad yra dvi Lietuvos – didmiesčių, o tiksliau sostinės Vilniaus ir likusi – provincijos. Kaip ši takoskyra veikia kultūrą?

– Nenorėčiau skirstyti kultūros į provincijos ir sostinės. Kalbant plačiąja prasme apie kultūrą, aš matau žmogaus gyvenimo visumą: kur yra jo šeima, darbas, draugai, bičiuliai, jo santykis su grožine literatūra, muzika, kultūros paveldu. Viskas priklauso nuo žmogaus – kuo jo vidinis pasaulis yra turtingesnis, tuo jo požiūris į kultūrą yra platesnis, gilesnis. Ir nesvarbu, kur tas žmogus gyvena.

Nemanau, kad Vilniuje kultūros kartelė yra aukštesnė. Sutikdama kretingiškius muziejaus ekspozicijų salėse, dvaro menų festivalyje, kituose muziejaus renginiuose jaučiu, girdžiu jų dėkingumą už tai, kad dvare galime klausytis tokios profesionalios muzikos, bardų, operos solistų, kamerinių orkestrų. Žmonių būna pilna, ir iš kaimų. Paprastas žmogus dažnai yra tauresnis, jo santykis su kultūra gilesnis.

– Šiandieną atnaujintas grafų Tiškevičių dvaras ir jame įsikūręs muziejus reprezentuoja Kretingą. Čia ir Savivaldybės valdžia rengia įvairaus lygio priėmimus, bet mūsų politikams dvaras ilgą laiką buvo lyg šuniui penkta koja, ar ne taip?

– Kai 1992 metais atėjau čia dirbti ir iš arti pamačiau tuos rūmus, tą parką, tegul nesupyksta buvę viso šito turto šeimininkai – kolegijos vadovai, dėstytojai, parke nebuvo nė vieno gėlyno, Žiemos sode, kai didesnė liūtis, pliaupė vidun vanduo per stiklus, žiemą oranžerijos stiklus taškė varvekliai. Buvo toks laikas, perėjimas iš vienos politinės santvarkos į kitą, žmonių pasimetimas. Ir rajono tuometinė valdžia į Kretingos dvarą žiūrėjo kaip į nereikalingą priedėlį prie miesto, ne kaip į architektūros paminklą, kuriam reikia tikslinių investicijų, kurį yra būtina išsaugoti, prižiūrėti. Žiemos sodo oranžerija buvo atkurta dvare veikusio Kretingos žemės ūkio technikumo direktoriaus Zigmo Vaičiūno rūpesčiu, valstybės lėšomis 1987 metais. Žiemos sodas ir oranžerija yra dvarų perlas, kitur tokio nėra, tačiau tam perlui išsaugoti reikėjo remonto, pinigų. Gal tuometiniai Savivaldybės vadovai nesuprato dvaro reikšmės, jeigu būtų supratę, nebūtų leidę privatizuoti būstų bendrabučiuose. Toks abejingumas kultūrai, paveldui mane labai žeidė. Savivaldybėje visiems reikėjo visko, tik ne muziejui, sukis kaip nori. Šitam kovos lauke buvau viena. Buvau susipažinusi su grafų Tiškevičių biografija, jų indėliu į Kretingą, Palangos kurortą, kaip jie rėmė našlaičius, švietimo įstaigas, įsteigė ligoninę vargšams, vaikų darželį, rūpinosi lietuviška spauda. Tai buvo žmonės šviesuoliai. Ir norėjosi atiduoti duoklę šitai garbiai giminei. Lietuva susideda iš žmonių ir jų kultūros, taip pat ir tos, kurią paliko mūsų protėviai. Suvokiau, kad dvaras yra strateginis taškas Kretingai, turistų traukos centras. Turiu užtektinai metų ir galiu pasakyti, ypač jaunimui, svarbu turėti tikslą ir nesiblaškyti. Tai nėra lengva, tai reikalauja kiekvienos dienos nuoširdaus darbo.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas