Pajūrio naujienos
Help
2019 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Orų prognozė
Dieną3°C debesuotumas 100 %
Naktį0°C debesuotumas 1 %
Komentarų topas

Kuprinė

Trečiokė gimnazistė Laineda Vainauskaitė parašyti pirmąją novelę pabandė dar devintoje klasėje.

Devintoje klasėje pamėginusi rašyti novelę Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos trečiokė gimnazistė Laineda Vainauskaitė šiandien nebegali sustoti ir žino, kad kūryba ją lydės visą gyvenimą. „Kuriu, kai noriu, ir kai paroje užtenka valandų“, – tvirtino ji.

Parašyti pirmąją novelę merginai pasiūlė lietuvių kalbos mokytoja Irutė Lapinskienė, dabar ji jai tapo mylimiausia skaitytoja ir įžvalgiausia kritike.

L. Vainauskaitė prisipažino, kad anksčiau kurdavo ir eilėraščius: „Seniau rašydavau poeziją, tačiau jau kurį laiką poezija nėra tokia artima kaip proza. Kai pradėjau rašyti prozą, ji pamažu išstūmė poeziją. Retkarčiais rašau ir esė, tačiau „į stalčių“.

Vienuoliktokė neturi labiausiai ją žavinčios kūrybos formos: „Pats menas žavus vien todėl, kad niekas nenutuokia, koks tiksliai jis turi būti.“

Gimnazistės kūrinių išskirtinumas – tekstų rašymas pirmu asmeniu. „Mano kūriniai – apie gyvenimą, nes nesu fantastikos gerbėja. Dažnai rašau pirmu asmeniu, todėl kartais perskaitę žmonės pagalvoja, jog rašau apie save. Vis dėlto temos keičiasi. Seniau dažnai rašydavau apie mokyklą, o naujausiuose tekstuose mokykla išbluko“, – pripažino kūrėja.

Novelių autorės manymu, kūryba lydi kiekvieną, nes ji turi įvairius pavidalus. Ji kūrė jau vaikystėje: iš pradžių pasakas sekdavo savo augintiniui, o atsiradus broliui – jam.


Sigita RAZMUTĖ

Vilniaus universiteto pirmo kurso studentė

Sausis – naujų metų pradžia, kai pasižadama pradėti kažką naujo, žmonės stengiasi būti kitokie, geresni nei praėjusiais metais. Man šis sausis, kaip ir daugumai pirmakursių studentų – visiškai kitokia metų pradžia nei kada nors iki šiol. Pirmoji sesija – vienas sudėtingesnių periodų per visus metus, kai nebepakanka dienų viskam pakartoti ir išmokti, o paskutinė naktis prieš egzaminą studentui tampa itin svarbi.

Šiais mokslo metais mano gyvenime įvyko daugybė pokyčių – išvykau studijuoti į kitą miestą, sutikau daugybę malonių žmonių, gyvenu savarankiškai ir atskirai nuo savo šeimos.

Dauguma jaunuolių išvykę studijuoti į kitus miestus ar šalis mėgaujasi studentišku gyvenimu. Vieni kasdien atsakingai ir skrupulingai rengiasi paskaitoms, kiti – mėgaujasi studentišku gyvenimu ir jo teikiamais pranašumais. Ir vienus, ir kitus egzaminų laikotarpis dažnai užklumpa netikėtai – pritrūksta kelių dienų ar valandų, kad studentai jaustųsi tinkamai pasirengę atsiskaitymams ir į egzamino auditoriją žengtų nesijaudindami.

Atlikau anoniminę apklausą – paklausiau savo bendrakursių ir mokyklos draugų, kaip jiems sekėsi ruoštis sesijai. Dauguma jų teigė, kad egzaminui ruošiasi kelias dienas prieš jį – peržiūri viso semestro metu išdėstytą medžiagą, pasikartoja tai, ko nemokėjo, arba praleido paskaitose.

Dalis studentų likus kelioms valandoms iki egzamino susitikdavo su kitais kurso draugais ir kartu ruošėsi egzaminui. Jų teigimu, tai itin efektyvus mokymosi būdas, nes kartu mokantis galima pasikartoti, ką jau moki ir paskutinę akimirką išmokti ką nors naujo.

Pirmoji sesija suteikė daugybę naujų patirčių – pavyko rasti naujų mokymosi metodų, atrasti glaudesnį ryšį su kurso draugais ir pačiai patobulėti. Penkių egzaminų maratonas per vieną savaitę – įveiktas.

Nors dauguma tvirtina, kad sesija universitete labai panašu į abitūros egzaminus, tačiau galiu teigti, jog universiteto egzaminai ir pasiruošimas jiems reikalauja daugiau jėgų ir pastangų nei brandos egzaminai baigiant mokyklą.


Šešiolikmetei Eurikai Skardžiukaitei atrodyti stilingai svarbu kiekvieną dieną.

Stilius būtinas kiekvienam žmogui, tačiau jis – skirtingas: kas gražu vienam, nebūtinai bus gražu visiems. Tačiau šį sezoną itin ant bangos bus gyvūnų raštai: leopardo, gyvatės, zebro. 2019 metais taip pat gausu paltų su kailinėmis apykaklėmis, ypač stilingos spalvos šį sezoną: geltona, violetinė ir nude ar garstyčių spalva.

Garsi stilistė, prekinio ženklo „ŠaŠa“ viena įkūrėjų Viktorija Šaulytė teigia, kad vyraujantis greitosios mados kultas eina į pabaigą. Vis daugiau žmonių renkasi savo spintą papildyti kokybiškomis garderobo detalėmis. Nors tai brangiai kainuoja, tačiau visada galima rasti sprendimą, pavyzdžiui, per išpardavimą – puiki proga įsigyti brangesnių garderobo detalių.

V. Šaulytė atskleidė, kokios yra svarbiausios garderobo detalės moterims ir merginoms: akį traukianti stilinga rankinė – ne tik ypač praktiškas aksesuaras, bet ir neatsiejama kiekvieno įvaizdžio dalis.

Taip pat stilistė ragina nepabūgti investuoti ir perkant paltą. Juk vyraujant šaltesniems orams ar bundant pavasariui jį taip pat vilkime kone kasdien, todėl drabužis turi būti ne tik patvarus, bet ir gražus.

Anot V. Šaulytės, perkant avalynę yra dvi galimybės: mokėti pigiau, bet avėti vieną sezoną, arba nepagailėti pinigų ir stilingais batais džiaugtis bent kelerius metus.


Po šuns Amsio kostiumu miesto šventėse neretai slepiasi policijos rėmėja Karolina Skėrytė.

Kretingos rajone yra tik du suaugę policijos rėmėjai. Viena jų – dvidešimtmetė studentė Karolina Skėrytė. Tiesa, dabar veiklą šioje srityje yra šiek tiek pristabdžiusi, tačiau sukasi kitose veiklose: mokosi aukštojoje mokykloje ir yra karė savanorė.

Atskleidė šuniuko Amsio veidą

Dar mokykloje K. Skėrytė priklausė Kretingos jaunųjų šaulių sąjungai, kur sulaukė pasiūlymo patruliuoti ir padėti Kretingos rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnėms Gitanai Macienei ir Jūratei Kazlauskienei. „Iš pradžių kuopoje mūsų buvo labai mažai, tada pradėjome vystyti savo veiklą ir prasidėjo keli projektai su policijos komisariatu. Jie pasiūlė patruliuoti per didžiąsias miesto šventes, o paskui kuopos vadas inicijavo tapti policijos rėmėja. Aišku, iš pradžių nežinojau, kas tai yra“, – kalbėjo tuo metu policininke svarsčiusi tapti K. Skėrytė. Vis dėlto mergina po kurio laiko nusprendė padėti bendruomenės pareigūnėms.

Jeigu renginiuose kada nors yra tekę sutikti policijos šunį Amsį, tai žinokite, kad po kostiumu gali slėptis Karolina. „Kas yra buvęs miesto šventėse ir fotografavęsis su Amsiu, didelė tikimybė, kad ten buvau aš“, – sakė ji.

Vaikams šis personažas yra autoritetas. „Amsis vaikams – kaip suaugusiems policininkas“, – tikino mergina. Vaikams šis personažas patinka, su jo atvaizdu yra leidžiamos užduočių knygutės, pamokančios, kaip tinkamai elgtis gatvėje ir panašiai.

Kadangi Amsis yra šuo, jis negali kalbėti, todėl su vaikais bendraujama gestais ir įvairiais judesiais. „Būdavo tokių situacijų, kai, nuvažiavus į stovyklas, vaikai pamatydavo išlindusius plaukus ir nuspręsdavo, kad po Amsio rūbais slypi mergina, todėl norėdavo patikrinti. Vieną kartą 14–16 metų vaikinukai sugalvojo pažiūrėti, kas yra kostiumo viduje. Buvo didelė problema, kaip nuo jų išsisukti ir pabėgti“, – pasakojo policijos rėmėja.

Tiesa, šio personažo neretai maži vaikai ir išsigąsta.


Lukas Gurauskas (16 metų):

Nuo ateinančių 2019 metų pasižadu, kad pradėsiu geriau mokytis. Mokslams skirsiu daugiau laiko ir manau mokslo rezultatai tai parodys.

Pija Juškaitė (16 metų):

Per šiuos 2019 metus pasižadu būti labiau pozityvesnė. Sieksiu pozityvumo kasdien ir stengsiuosi, kad ir mano draugai būtų pilni jo. Nes tai labai svarbu kiekvienam žmogui, kad tikėtų ir pasitikėtų savimi.

Rugilė Staponaitė (16 metų):

2019 metais pasižadu pradėti sportuoti. Iki šiol to nedarydavau, nes nerasdavau tam tinkamo laiko ar tiesiog nelabai prisiruošdavau. Tačiau šie 2019 metai bus nauja mano sporto pradžia.

Viltė Joknytė (17 metų):

Per šiuos metus išsikeliu sau tikslą daugiau šypsotis. Šypsena juk nieko nekainuoja, o ji labai pavergia žmonių širdis ir padaro pasaulį gražesnį.

Kalbino Audrone GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS


Svajoja apie knygą

  • Kuprinė
  • 2018-12-28
Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos antrokė gimnazistė Gintarė Kniukštaitė

G. Kniukštaitei kūryba – tai lyg jausmų išsakymas, bendravimas su žmonėmis, kurių ji labai ilgisi. Kūrybos valandėlės ją dažnai užklumpa bemiegėmis naktimis. Daug tekstų, eilėraščių ji parašė 3–4 val. nakties.

Gintarės noras kurti prasidėjo VII–VIII klasėje, kai namų darbams buvo užduota parašyti trumpą eilėraštį laisva tema.

Labiausiai kurti ir nesustoti ją skatina tokie renginiai, kaip „Rudens nostalgija“ ir lietuvių kalbos mokytoja. Ją ypač motyvuoja noras dalyvauti tokiuose renginiuose, džiaugsmas, kai darbai būna įvertinami.

Mergina dievina jūrą, tad pamanė, kad gali parašyti kažką susijusio su ja ir prisiminimais, kurie kyla ten nuvažiavus. Galbūt sunku patikėti, bet parašyti publikuojamą eilėraštį gimnazistė truko apie 5 minutes, dar kelias minutes – kai kuriems pakeitimams. Šiuo metu Gintarė neplanuoja sieti ateities su kūryba, bet norėtų pabandyti parašyti knygą.

Vaikystėje kas palikta

Tas mėlynąsias akis,

Kaskart matau

Ošiančioje jūroj.

Tas jūros ir mašinų kvapas,

Kuris tik tave apglėbus

Mano nosį pakutena -

Tik sapnuose jis liko.

Ta šiluma tavo glėby,

Kuri lyg skydas gaubė,

Tirpdė mano sielą jautrią, –

Manojoje vaikystėj liko.


Kūryboje atranda save

  • Kuprinė
  • 2018-12-28
Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos pirmokė gimnazistė Laura Mieščionaitytė

Kretingos kultūros centre įvyko tradicinis Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos renginys „Rudens nostalgija“. Šioje popietėje gimnazistai pristatė savo kūrybą, piešinius, sukurtus drabužius, įvairius darbus. O ką menas ir kūryba reiškia šio renginio dalyvėms gimnazistėms Laurai Mieščionaitytei ir Gintarei Kniukštaitei?

L. Mieščionaitytei menas – tai savęs išreiškimas be žodžių. Ji teigė, kad tokiu būdu gali išreikšti savo mintis nebijodama, kad pasakys ką nors ne taip. Piešiant mintys dėliojasi daug lengviau nei kalbant. Menas padeda jai pavaizduoti vizijas, kurios kyla galvoje, nors ne visada pavyksta, kaip tikisi.

Laura piešia nuo mažens. Anksčiau, kaip pati teigė, tai buvo tik vaikiški piešinukai, bet dabar gimnazistė meną bando sieti su savo ateitimi, kopti mažomis pakopomis ir tobulėti. Nors mokinė ir neslėpė, jog dar nėra visiškai nusprendusi, kuo nori būti pabaigusi mokyklą.

Mergina paminėjo, kad dalyvavimas tokiame renginyje, kaip „Rudens nostalgija“, reiškia labai daug. „Tai puiki proga parodyti savo darbus kitiems, tai lyg viena pakopa aukščiau svajonės link“, – kalbėjo ji.

Kūrybos naktyje „Ieškau savęs“, kuri vyko Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje Laura taip pat užsiėmė dizaino procesu. Drabužių kūryba merginai nėra naujas dalykas. Kūrybos nakties pradžioje ji neišsirinko, kur nori nueiti, ką daryti, todėl su drauge nusprendė užsukti į dizaino užsiėmimą. Ten joms sekės gerai, todėl sukurtas sukneles pristatė ir „Rudens nostalgijoje“.

Laura užsiminė, kad šiuo metu kuria suknelę ir per technologijų pamokas gimnazijoje. Jos gamybai naudoja senus drabužius ir įvairias medžiagas.

Pirmasis jos kūrinys turėjo būti trumpi, šviesiai gelsvi marškinėliai suvarstyta nugara, bet nepavyko taip, kaip ji norėjo. Antrasis kūrinys pasisekė labiau – tai buvo marškinėliai su trumpomis rankovėmis ir prisiūtais kutais iš siūlų. Visgi Laura pripažino, kad labiau prie širdies – piešimas ir tapyba.

Vita MICKUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Švenčiame Naujuosius

  • Kuprinė
  • 2018-12-28
Aurelija PLOKŠTYTĖ

Naujuosius metus švenčia visas pasaulis, tačiau kiekvieno žmogaus naujametinės tradicijos yra skirtingos priklausomai nuo to, kuo jis užsiima gyvenime. Vieniem nauji metai – darbo įkarštis, o kai kuriem ir proga pakelti taures.

Pasaulis Naujus metus pasitinka vidurnaktį nušviesdamas dangų fejerverkų fiesta. Nauji metai atneša naujų vilčių ir motyvacijos keisti ar daryti tai, ką jau seniai norėjote. Paklausus jaunimo kaip jie planuoja švęsti artėjančius 2019-uosius, daugelis patikslino, kad neplanavo iš anksto, o kiti žinojo net apie naujametinį bučinį.

Jaunimas per naujus metus dažniausiai išvažiuoja į didmiestį, kur šventinė nuotaika ryškesnė. Ši šventė neapsieina be šampano taurės, o kai kurių naujametinė tradicija – prisigerti iki „komos“. Neretai merginos iš pradžių pagalvoja, kaip rengsis per šventę, o ne kur švęs. Beveik visi jauni žmonės naujuosius visai neseniai šventė su šeima. Dabar jaunuoliai vis dar laikosi šios tradicijos, bet dažniau švenčia su draugais.

Vyresni žmonės naujuosius sutinka restoranuose, kavinėse ar viešbučiuose. Todėl šventinis laikotarpis yra pats darbymetis restoranams ir kavinėms. Žmonės už įėjimą į prestižinį restoraną pakloja nemenką sumą. Restoranai būna perpildyti, o Naujųjų išvakarėse, sugalvojus skaniai pavalgyti prašmatniame restorane, vietų nė su žiburiu nerasi. Kai kurie Naujiesiems metams švęsti renkasi keliones ir sutinka naujus metus užsienyje.

Dešimties metų patirtį turintis renginių vedėjas Darius Sidabras sako, jog vesti renginį per Naujuosius būna pakviestas dar vasarą. Nors tik maža žmonių dalis yra linkusi švęsti Naujuosius su vedėjo programa, bet paklausa yra. Žmonės tokiomis progomis ieško kuo žinomesnio vedėjo ir kuo linksmesnės programos už protingą sumą. D. Sidabras teigė, jog pasiruošti programai trunka individualiai ir priklauso nuo to, ką užsakovai joje nori matyti. Žmonės mėgsta pasamdyti muzikos atlikėjus ar kelia teminius vakarėlius išsinuomodami kostiumus. Nusamdžius vedėją organizacinius reikalus sprendžia jis, todėl dalyviams reikia tik ateiti į šventę. Vedėjai užtikrina po naujų metų šventimo likusią gerą emociją, kuri pranašauja visų metų nuotaiką.


Psichologijos studentė Evelina Riepšaitė, kuriai regos negalia nesutrukdė siekti tikslų.

Šiandien visuomenės formuojamas požiūris į negalią turinčius žmones yra vienareikšmiškai neteisingas ir žeidžiantis. Daugybę pavyzdžių nuneigia esamą stereotipą, kaip, pavyzdžiui, Nick‘as Vujicic.

Visi, kas yra skaitę jo parašytą knygą „Gyvenimas be ribų“, domėjosi apie jį, žino, kiek daug šis žmogus, nepaisant savo negalios, yra pasiekęs gyvenime. Kartais žmonės, kurie turi visas galimybes, gyvenime jų visų neišnaudoja, priešingai – tokie žmonės, kaip jis, įdeda daugiau pastangų norėdami pasiekti daugiau. Bet ši istorija ne apie Nick‘ą, o jauną merginą, kuri nugyveno dar ne tokį ilgą gyvenimo tarpsnį, bet eina jo keliu ryžtingai, nors ir turi negalią.

Štai, ką apie save papasakojo Evelina Riepšaitė:

„Esu antro kurso psichologijos studentė Vilniaus universitete. Trumpai papasakosiu savo gyvenimo iki šios dienos istoriją. Nežinau, ar galiu tai vadinti sėkmės istorija, bet gal bandykime nesikuklinti ir pavadinkime ją taip.

Pradėsiu nuo to, jog nuo gimimo turiu regos sutrikimą, kuris susideda iš kelių ligų, nesivarginsiu jų vardinti, nes tai nėra esminis dalykas. Nuo pat mažumės tiek tėvai, tiek giminės, tiek mokytojai buvo labai skeptiškai nusiteikę, nes, žiūrėdami į mane, galvojo, kad bus sunku mokytis, kažko siekti ir pasiekti. Atsimenu, ne kartą esu girdėjusi gimines šnekant: „O kur tas vaikas dėsis? Ar tėvai turės visą gyvenimą ją išlaikyti? Negalės nieko už save padaryti, bus tėvams vien vargas.“ Atsimenu, ir mokytojai, kai buvau paruošiamojoje klasėje, buvo perdėtai nuolaidūs, sakyčiau, lyg turėčiau kažkokį protinį sutrikimą: „Neišeina – tai neišeina, tai ir nedaryk“, „padarei blogai, na vis tiek gerai.“

Laikui einant pastebėjau, kad, jeigu tu turi kažkokį sutrikimą, žmonės žiūri kaip į kur kas menkesnį, mažiau sugebantį. Na, bent jau aš taip interpretuodavau, nors gal tai galėjo būti ir visai kas kita, o galbūt to nė neturėjo galvoje.

Vienas ryškiausių prisiminimų, kai penktoje klasėje viena mokytoja manęs klausė, ar man reikės palengvintos programos. Šis momentas buvo labai „ouch“, nes galvojau: „Gerai, aš turiu regos sutrikimą, bet tai nėra protinis sutrikimas, tai, kad mano rega labai prasta, nereiškia, kad aš negaliu mokytis.“


Kretingiškė Monika Laukytė dar mokykloje susižavėjo prancūzų kalba, tad ilgai nedvejojo pasitaikius progai išvykti studijuoti į Prancūziją.

Kretingiškė 21 metų Monika Laukytė dar besimokydama mokykloje susižavėjo prancūzų kalba ir kultūra, tad neabejodama pasinaudojo galimybe į šią svajonių šalį išvykti studijuoti pagal „Erasmus“ programą. Nors Prancūzijoje ji buvo viešėjusi ir anksčiau, tačiau, įsiliejusi į vietinių žmonių gyvenimą, atrado ir daug naujų bei įkvepiančių dalykų, pavyzdžiui, prancūzų nuolatinį alkį naujoms žinioms, siekiui tobulėti, bet kartu neužmirštant nuoširdų dėmesį parodyti šalia jų esantiems žmonėms bei juos motyvuojant siekti savo tikslų. M. Laukytė šiuo metu yra Vilniaus dizaino kolegijos Kūrybinių industrijų dizaino studijų programos trečiakursė, o Prancūzijos mieste Nantes ji praleis vieną semestrą – 4 mėnesius. Čia mergina studijuoja pagal programą „Brand design“ (liet. Prekinio ženklo dizainas). „Kadangi kūrybinių industrijų specialybė Lietuvoje apima didelį lauką studijuojamų dalykų, norėjau pasimokyti siauresnio dalyko, todėl ir pasirinkau šias studijas. Žinoma, taip pat norėjau išvykti, pamatyti kitas kultūras, „išlipti“ iš savo komforto zonos, sutikti naujų žmonių, pamatyti, kaip mokymosi procesas vyksta kitoje šalyje“, – pasakojo M. Laukytė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas