Pajūrio naujienos
Help
2019 Sausis
Pi 7142128
An18152229
Tr29162330
Ke310172431
Pe4111825
Še5121926
Se6132027
Orų prognozė
Dieną-5°C debesuotumas 79 %
Naktį-13°C debesuotumas 1 %
Apklausa

Ar registruoti, bet ilgus metus nebegyvenantieji savivaldybėje turėtų rinkti jos valdžią?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kuprinė

Grupė „Vėtra“: Irma Karnauskaitė (priekyje, guli) – saksofonas, (sėdi dešinėje) Mantas Bauža – mušamieji, (sėdi, iš kairės) Erikas Miltinis – akustinė gitara ir Melė Valkiūnaitė – bosinė gitara, (viršuje, iš kairės) Augustina Čičiūnaitė – vokalas, Orinta Šlušnytė – vokalas ir klavišiniai instrumentai.

taip tvirtina nuo rugsėjo Kretingos Pranciškonų gimnazijoje suburta mokinių grupė „Vėtra“. Nors gimnazistai groja dar tik du mėnesius, jie jau dalyvavo šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“.

Grupės nariai vieningai tvirtino, kad po lapkričio pradžioje Jonavos mieste įvykusio festivalio jie tapo dar artimesni, o troškimas kartu groti tik dar labiau sustiprėjo.

Siekė atrasti naują skambesį

Beveik prieš metus Orinta Šlušnytė, Erikas Miltinis ir Augustina Čičiūnaitė pradėjo kartu muzikuoti. Jaunuoliai ketvirtadienio vakarais šlovino Šv. Mišių metu, tačiau pasibaigus mokslo metams ši tradicija nutrūko.

Rugpjūčio mėnesį vykę kretingiškio Edvino Jurgučio pirmieji laikini vienuolystės įžadai paskatino jaunimą vėl susiburti. Orinta pasakojo, kad jai kilo mintis šiai iškilmei suburti chorą, tad į jį pakvietė savo draugus, su kuriais prieš kelias savaites dalyvavo pranciškoniškame atgailos žygyje. Po šios šventės norėjosi ir toliau tęsti pradėtą veiklą, tad viena jaunuolių bičiulė paskatino dalyvauti krikščioniškos muzikos festivalyje „Sielos“.

Orinta atskleidė, kad kartais pasvajodavo, jog būtų smagu sudalyvauti šiame festivalyje, nors iš pradžių idėja groti „Sielose“ atrodė labai tolima ir neįgyvendinama. „Kviečiau nemažai savo muzikuojančių draugų ir pažįstamų prisijungti, norėjosi nebe akustinio varianto – iki tol buvo tik gitara ir pianinas, norėjosi daugiau instrumentų, atrasti naują, iki tol dar negirdėtą skambesį, tačiau daugumai ši idėja atrodė nerimta ir neturinti ilgalaikės perspektyvos“, – teigė Orinta.

Grupei suteikė simbolinį pavadinimą

Vis dėlto keli draugai sutiko prisijungti prie grupės. Viena jų – Irma Karnauskaitė, su kuria Orinta praėjusiais mokslo metais kartu grojo per Paskutinio skambučio šventę. Anot Orintos, Irma geba puikiai improvizuoti ir tai labai padeda grojant grupėje, nes nereikia papildomai mokytis atskirų partijų. Melė Valkiūnaitė ir Mantas Bauža, pakvietus Orintai, taip pat prisijungė prie kolektyvo.

Erikas patvirtino Orintos mintį, kad buvo dvejonių dėl grupės perspektyvų, tačiau galutinį sprendimą visi priėmė vieno šlovinimo metu: „Suvokėme, kad tikrai galime pasiekti šį tikslą, kad reikia burtis ir šlovinti“. Nors visi grupės nariai mokosi Pranciškonų gimnazijoje, tačiau buriant grupę tai nebuvo itin svarbus kriterijus.

Jaunuoliai pasakojo, kad gana ilgai ieškojo pavadinimo, kuris geriausiai apibūdintų jų grupę. „Visi siūlėme savo pavadinimus, tačiau galiausiai nusprendėme, kad grupė turėtų vadintis „Vėtra“. Šis pavadinimas taip pat turi ir simbolinę prasmę. „Vėtra maloningoji“ buvo pirmoji giesmė, kurią pradėjome groti grupėje, todėl būtent šis žodis ilgainiui prigijo“, – teigė mokiniai.


Į svečius atvykusią mokinių ir pedagogų delegaciją iš Italijos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė pakvietė apsilankyti Kretingos žiemos sode.

Lapkričio 6-osios vakarą Kretinga jau trečius metus iš eilės sulaukė svečių iš egzotiškosios Italijos. Penkiolikos mokinių delegacija, lydima direktoriaus ir dviejų mokytojų, atvyko pratęsti gražią draugystę tarp Kretingos pranciškonų gimnazijos ir Liceo Leopardi mokyklos mokinių ir susitikti su Kretingos jaunimu.

Pirmąjį vakarą visi kartu paskanavę itališkų makaronų, kitą dieną svečiai turėjo susitikimą su Pranciškonų gimnazijos IIIG klasės pogrupiu. Jo metu pasidalino savo mintimis, kokiomis problemomis gyvena šiuolaikinis jaunimas, domėjosi, kuo gyvena jų bendraamžiai lietuviai. Buvo prisiminta ir neseniai Lietuvoje apsilankiusio popiežiaus susitikimo su jaunimu metu pasakyta kalba, diskutuojama apie jos reikšmę.

Mokiniai, jau anksčiau dalyvavę stovykloje Italijoje arba susitikimuose su italais Kretingoje, parengė svečiams žaidimą – orientacines varžybas po mokyklą. Taip italai geriau susipažino su mūsų mokykla, jos įdomiausiais kabinetais ir gerai praleido laiką, atlikdami mokinių sugalvotas užduotis. Visą dieną apvainikavo vakarienė Kretingos žiemos sode, o vakarui baigiantis, kaip įprasta italams, skambėjo itališkos, angliškos dainos.


„Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai apie žurnalistikos darbo subtilybes diskutavo su Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininke Jolanta Beniušyte (sėdi pirma iš kairės).

Žurnalistas – tai žmogus, kuris yra nuolatiniame įvykių sūkuryje, jam tenka ne tik narplioti visuomenei rūpimas tiesas, bet ir keliauti po pasaulį, kur laukia tam tikri išbandymai ir nuotykiai. „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų komanda turėjo susitikimą su Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininke Jolanta Beniušyte, kuri pasidalino savo ilgamete patirtimi žurnalistikos srityje.

Žurnalistams atėjo sunkūs laikai: fotografavimas, filmavimas, pokalbio įrašymas, faktų pateikimas visuomenei – vis labiau ribojamas asmens duomenis ir privatumą saugančių įstatymų, todėl neretai spalvingos istorijos su asmeniškomis detalėmis lieka įamžintos tik praeities laikraščiuose. Tam, kad straipsnis būtų įdomus ir teisingas, reikia temą nušviesti iš įvairių pusių, pakalbinant skirtingų nuomonių pašnekovus ir leidžiant kritikuojamam asmeniui pasisakyti, tačiau, kai spaudos galimybės tokios apribotos, darosi sunkiau parašyti teisingą ir nesubjektyvų straipsnį.

Žurnalistai yra tarsi demokratiją saugantys sarginiai šunys, stebintys aplinką ir pranešantys, kas yra negerai. Jie taip pat yra tarpininkai tarp valdančiųjų ir visuomenės, be žurnalistų visuomenė daug ko nežinotų.

Žurnalistams profesija atveria tokias duris, pro kurias jiems tenka pamatyti daugiau, negu žmogus įprastai pamato per savo gyvenimą, bet jei žurnalistai pažiūri pro „uždarų durų“ raktų skylutę – gali tekti išvysti daugiau ir už šimto žmonių regimąją patirtį. Žurnalistams tenka žvilgtelėti ne tik, kas už morgo ar operacinės durų, bet ir keliauti į karo zonas.

J. Beniušytė pasakojo, kad jai teko keliauti į karo zoną prie Sirijos sienos, Palestinoje, Izraelyje. Jai teko išvysti minas laukuose, subombarduotą miestą, girdėti šūvius – visi šie įvykiai kelia šiurpą, bet primena, kad žurnalisto profesija parodo daugiau nei paprastas žmogus gali pamatyti, o pamačius daug, norisi pamatyti dar daugiau, todėl toks gyvenimo kamuolio riedėjimas skatina dar didesnį smalsumą.


Pranciškonų gimnazijos prezidente tapusi Miglė Razmutė tikisi, kad mokiniai nebijos į ją kreiptis ir drąsiai išsakyti savo pageidavimus.

Kaip kasmet Pranciškonų gimnazija ir šiemet išsirinko naują prezidentą. Nauja Pranciškonų gimnazijos prezidente tapo vienuoliktokė Miglė Razmutė. Dėl šio titulo kovėsi trys merginos, iš kurių Miglė pasirodė geriausiai, sužavėjo visą mokyklą ir greitai pelnė mokinių pasitikėjimą.

Naujoji Pranciškonų gimnazijos prezidentė Miglė Razmutė save apibūdina dviem savybėmis – ji sako, kad visada šypsosi ir juokiasi. Taip pat ši linksma mergina yra ir labai savikritiška, atvirauja, kad jai trūksta pasitikėjimo savimi. Miglė niekada gyvenime nebuvo pagalvojusi apie prezidentės rolę, ji atvirkščiai visada sakydavo, kad niekada ja nebus. O ir laimėti prezidento rinkimų ji visai nesitikėjo.

Pranciškonų gimnazijos prezidente tapusi Miglė Razmutė yra labai aktyvi ir ryški asmenybė, taip pat ji šoka meno mokykloje. Miglei šiek tiek atrodo baisu suklysti, ji labiausiai bijo kalbėti viešai, bet žada viską padaryti, ką gali geriausiai.

Naujoji prezidentė sieks bendrauti su mokiniais, lyg su savo draugais. Miglė labai nori įgyti tokį pasitikėjimą, kad ją koridoriuje nebijotų sustabdyti, kažko paklausti ar pasiūlyti.

Arnoldas JANKAUSKAS

„P. n.“ akademijos narys


Nors Kamilei Venckutei teko nutraukti baleto mokymąsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, tačiau ji neabejoja – įgyta patirtis ją praturtino visam gyvenimui.

Šokis man – tai visas gyvenimas. Su juo gali susidurti, bet kur ir bet kada. Dauguma žmonių galvoja, kad balerinos atsistoja prie lazdos ir kelia kojas aukštyn žemyn. Ne, balerinos turi visą savo vaidmenį perteikti žiūrovui ir tai yra kažkas nuostabaus. Dar nuostabiau tai, kai užburi žiūrovą savo grakštingais judesiais, kai jis taip įdėmiai žiūri, kad netgi seka kiekvieną šokėjo judesį ir stebisi, kaip gi taip galima padaryti. Tokias mintis išsakė Pranciškonų gimnazijos mokinė 14 metų Kamilė Venckutė, kuri pasidalijo savo prisiminimais, kaip mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje.

– Kaip kilo mintis pradėti mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje?

– Viskas prasidėjo tada, kai į Kretingos meno mokyklą atvažiavo mokytojai iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Kartu jie atsivežė ir savo mokinius, kurie rodė savo paruoštą šokių programą Kretingos rajono kultūros centre. Kretingos meno mokyklos mokytojai atsirinko geriausias šokėjas. Tarp jų buvau ir aš. Po to įvyko dar viena atranka, kai jaunąsias šokėjas tikrino ne Kretingos meno mokyklos mokytojai, o jau iš Vilniaus atvykę specialistai.

Buvau dar maža ir ne visai supratau, kas gi ta Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla. Kad labiau suprasčiau, kokia tai mokykla, man parodė filmuką apie ją – juk tada dar net neatskyriau, kas yra šiuolaikinis šokis, o kas – klasikinis baletas.

Į M. K. Čiurlionio menų mokyklą norėjau stoti tik pabaigusi Kretingos meno mokyklą. Viskas pasisuko kita linkme. Kretingos meno mokyklos mokytoja Živilė Adomaitienė vieną vasaros dieną mane pasikvietė pokalbiui ir paklausė, ar į menų mokyklą Vilniuje nenorėčiau stoti nieko nelaukusi, ateinančiais mokslo metais, nes, jos manymu, anksčiau stoti yra daug geriau. Tą pačią dieną mokytoja pasikalbėjo ir su mano tėvais.

– Ką būtent reikėjo padaryti, norint įstoti į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą?

– Į stojamąjį egzaminą jau buvau pavėlavusi, tačiau paskutinysis priėmimas dar vyko rugpjūčio mėnesį, prieš pat naujuosius mokslo metus. Su tėvais atvykome į Vilnių, Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. Atėjusi į atrankų salę pamačiau komisiją, kuri manęs paklausinėjo įvairių klausimų. Taip pat buvo mokytoja, kuri tikrino mano turimus duomenis. Baletui būdinga: keltis, verstumas, lankstumas, charizmatika, kūno forma, klausa, žingsnis, šuolis. Tai ir turėjau parodyti. Teko ir padainuoti, parodyti dailės sugebėjimus, be to, turėjau laikyti matematikos, lietuvių kalbos egzaminus.

Labai jaudinausi, galvojau, kad labai blogai pasirodžiau, nes vis dėl to jaučiasi profesonalios mokyklos lygis. Kitą dieną pažiūrėjusi egzamino rezultatus sužinojau, kad mokysiuosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.


Akimirka iš pasivažinėjimo dviračiais po Metelių apylinkes.

Per pastaruosius metus aplankiau daug regionų, tačiau mane visada viliojo Dzūkija – gana tolimas, paslaptingas kraštas. Laimei, atsirado proga ją aplankyti veltui: mūsų mokykla, Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija, vykdo respublikinį projektą ,,Žvilgsnis į Lietuvą – Dzūkija“.

Mokytoja Valdonija Karaliūnienė paaiškino, kad projekte numatyti renginiai skirti jaunimo kultūrinei raiškai, meninei veiklai puoselėti. Mokiniai, dalyvaujantys projekte, susipažins su mokyklų, muziejų, nacionalinių parkų vertybėmis, istorija, žymiomis Dzūkijos asmenybėmis, taip pat regiono papročiais ir tradicijomis, bendraus ir bendradarbiaus vykdydami veiklas.

Kelionė į Dzūkiją turėjo specifinį pavadinimą – pleneras. Nors pleneras – tai tapymas gamtoje, bet dėl laiko stokos, didelių atstumų ir ore tvyrančios drėgmės mūsų kelionės tikslas buvo sukaupti nuotraukų galeriją, kad vėliau galėtume jomis naudotis, kurdami kūrybines kompozicijas.

Į Seirijus atvykome valanda anksčiau, todėl nusprendėme pasivaikščioti. Pirmasis kelionės-plenero objektas – Seirijų gimnazija, kuriai suteiktas Antano Žmuidzinavičiaus vardas, nes dailininkas gimė šiose apylinkėse. Apžiūrėjome gimnazijos muziejų, skirtą dailininkui Antanui Žmuidzinavičiui. Jame pamatėme skulptoriaus Roberto Antinio (tėvo) lipdytą A. Žmuidzinavičiaus biustą. Taip pat perskaitėme dailininko padėkos laišką, ranka rašytą gimnazijos mokiniams. Vėliau pastebėjome, kad tame miestelyje yra nemažai vėžlių skulptūrų ir paveikslų.


Renginyje netrūko šmaikščių užduočių.

Kiekvieną rudenį Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje rengiamos naujokų priimtuvės. Šiais metais krikštynų tema – „Vaikų darželis“.

„Krikštynų“ rytą gimnazijoje buvo matyti dešimtokų–organizatorių pastangos: ant fojė lubų kabėjo debesėliai, laiptų turėklai papuošti įvairiaspalviais balionais, aktų salėje pilna pliušinių žaislų, kuriančių žaismingą nuotaiką ir skatinančių sugrįžti į vaikystės pasaulį.

Iš pat ryto antrokai gimnazistai pirmokus pasitiko išbandymų lauke: vandens šautuvų čiurkšlės prie įėjimo, keistos išvaizdos ir dar keistesnio skonio tyrelės, bučiniai su silke ir ne tik... Žinoma, naujokus antrokai tuoj papuošė „fux“ ženklu ir čiulptuku ant kaklo. Bet tai – dar ne pabaiga. Mankšta per ilgąją pertrauką mokyklos kiemelyje, netikėtos fizinės užduotys koridoriuose...

Vėliau prasidėjo oficiali šventė „KJPUG fuxų darželis“. Pirmiausia sveikinimo žodį tarė mūsų gimnazijos direktorė Asta Burbienė ir naujai išrinktas Mokinių parlamento prezidentas Jokūbas Jankauskas. Šventėje siautė gera nuotaika, juokas, kurį kėlė žaismingi pirmokų pasirodymai. Tada naujokų laukė įvairios užduotys: klasės draugą paversti mumija, sukurti eilėraštį, šokti valsą pagal šiuolaikinę muziką, užrištomis akimis pamaitinti draugą, pakartoti rodomus mankštos pratimus. Nedingo šypsenos nuo žiūrovų veidų, ypač mokytojų, kurie irgi prisiminė savo vaikystę.

Šventės pabaigoje naujokai pabrėžiečiai prisiekė: ,,Su smartphon‘u nesukčiausiu, pažymius gerus aš gausiu./ Gerbsiu mokytoją aš kiekvieną ir sakysiu labą dieną./ Ir nešoksiu į akis, nors ir dvoikę įpaišys./ Dešimtokas liks man dievas, nes be jo aš juk gi niekas./ Dešimtokus aš gerbiu, nors pirmokas aš esu!“ Taip visas būrys naujokų tapo visaverčiais Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokiniais.

Kamilė GRIGALIŪTĖ ir Evelina KUPŠYTĖ

Jurgio Pabrėžosuniversitetinės gimnazijos IIc klasės mokinės


Milda Šukienė teigė, kad, kai pati buvo mokinė, jai sekėsi daug dalykų, o didžiausia išdaiga, jei galima taip pasakyti, buvęs juokas.

Mokiniai sunkiai gali įsivaizduoti, kokie mokytojai buvo jaunystėje, kokios buvo jų svajonės, santykiai su bendraklasiais, mokytojais. Apie tai papasakojo jau 39-intus metus Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Milda Šukienė, kuri renginyje „Skrendantys ant pašaukimo sparnų“, skirtame rajono mokytojams Tarptautinės mokytojų dienos proga, gavo „100-mečio mokytojo“ nominaciją.

– Kokie jausmai užplūdo sužinojus apie tai, kad laimėjote apdovanojimą? Kaip jį vertinate?

– Šiemet nominacija pavadinta ,,100–mečio mokytojas“ ir skamba labai didingai. Mokytojo darbas nepamatuojamas, daug mokytojų dirba gerai. Žinoma, džiugu, bet tai ir mano buvusių mokinių nuopelnas.

– Kas Jus, kaip mokytoją, motyvuoja gerai dirbti?

– Man darbas yra kaip gyvenimo būdas. Labiausiai įkvepia mokiniai, kurie nori mokytis, stengiasi, yra smalsūs, nuoširdūs. Labai vertinu atsakomybę ir pareigingumą. Su tokiais mokiniais galima kalnus nuversti.


Vos užėjus į patalpą, kurioje žmonės daro savanoriškus darbus, jaučiasi harmonija, kuri susikuria, kai darbas yra nepriverstinis.

Peržengus „Šv. Antano dienos centro“ slenkstį, pas tave atbėga besišypsantys ir rankutes ištiesę vaikai, nuo kurių negali apsiginti, jie tiesiog pavergia tavo širdį ir priverčia užmiršti apie visas problemas, likusias anapus durų.

„Šv. Antano dienos centro“ darbuotojų Adomo Smalakio ir Simos Vaitkevičiūtės paklausus, kaip jie susidoroja su visais vaikų „ožiukais“, šie atsako, jog svarbiausia yra su vaiku susidraugauti ir atrasti abipusį kontaktą. O ilgametis savanoris Viktoras Jašinskas juokauja, kad savanoriauti vaikų būryje yra tikras ištvermės išbandymas, mat vaikams labiau rūpi savos veiklos negu savanorio nurodymai.

Viktoras stengiasi savanoriauti visur, jis savanoriauja stovyklose, gelbsti sutvirtinimo sakramentui besiruošiantiems vaikams skirtuose kursuose, padedančiuose pažinti Dievą.


Pakilus į dangoraižio viršų, atsivėrė stulbinantys Čikagos horizontai –kretingiškis Danas Nikontas mano, kad šito įspūdžio niekada nepamirš.

Visai neseniai iš Jungtinių Amerikos Valstijų grįžęs Pranciškonų gimnazijos VIII klasės mokinys Danas Nikontas papasakojo savo įspūdžius, patirtus viename didžiausių miestų – Čikagoje. Jis ir dabar prisimena tuos malonius žmones, aukštus dangoraižius, kurie maišydavosi su debesimis ir nuo kurių aukščio net galva apsvaigdavo…

– Dėl kokios priežasties skridai į Ameriką?

– Amerikoje svečiavausi tris savaites. Ten skridau su močiute, kad aplankytume jos seserį, kuri ten nemažai laiko gyvena. Nors mintis nuvykti į Ameriką, tą stulbinančią šalį, mane buvo aplankiusi jau seniau…

– Kur apsistojai?

– Apsistojome pas močiutės seserį, jos nuosavame name, Homer Glen rajone. Šiame rajone butų nėra, yra tik nuosavi namai. Teko girdėti, kad butuose, ten vadinamuose apartamentuose, gyvena tik turtingi žmonės. Ogi gyvena ten todėl, kad būtų mažiau tvarkymosi, mažiau rūpesčių buityje. Apartamentų vidų jie stengiasi tvarkyti patys, o lauko aplinkai tvarkyti samdo darbuotojus. Tai mane nustebino. Dar labiau nustebino tai, kad žmonės ten labai tausoja savo aplinką ir stengiasi ją vis labiau gražinti, puoselėti.

– Ką Čikagoje aplankei?

– Aplankiau Willis Tower. Tai – pats aukščiausias dangoraižis šiaurės ir pietų Amerikoje! Kėlėmės į 103 aukštą. Iš šio dangoraižio matėsi didžioji dalis Čikagos, atsivėrė stulbinančio grožio horizontai. Taip pat matėsi kiti žymūs dangoraižiai. Šio vaizdo aš tikrai jau nepamiršiu...

Teko aplankyti garsųjį veidrodį – „Dangaus vartus“, dar kitaip vadinamus „Čikagos pupa“, nes jis yra pupos formos. Ši skulptūra stovi Tūkstantmečio parke.

Nepaprasto grožio augalų, vietovių mačiau ir Čikagos botanikos sode.

Aplankiau indų tikėjimo šventyklą. Ji išpuošta didelėmis dievų, dramblių statulomis. Taip pat sienas puošė įvairiausi raštai, ornamentai.

– Kas labiausiai Tau paliko įsimintino?

– Žmonės ten yra nepaprasto draugiškumo, jie ypač laikosi etiketo taisyklių. Nors žmogus neš didelius maišus, jis pro duris pasiūlys eiti kitam. Tai patyriau ir aš. Žmonės ten labai daug šypsosi, nėra paniurę… Jie priima visus ir visada. Tekdavo nueiti į parduotuvę – visada mane kalbino pardavėjai. Su jais galima pasikalbėti apie viską.. Pavyzdžiui, viena pardavėja manęs klausė, iš kur aš, į kelintą klasę einu... Ji ne vien uždavinėjo klausimus, tačiau dar ir spėjome šmaikščiai pajuokauti. Žmonių kasdienybė ten nėra pilka ir tikrai žmonės yra nusiteikę pozityviai.

Įspūdžius labai sunku perteikti. Nors ir ilgai juos pasakočiau, vis tiek visko neišsakyčiau. Čikaga – tai visai kitas pasaulis. Šiuo metu tai yra mano didžiausia gyvenimo kelionė, kuri tikrai praplėtė mano akiratį ir žinias.

Simas MARTINKUS

„P. n.“ akademijos narys


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas