- Pažiūrėjus į dabartinių tautodailininkų skulptūras, koplytstulpius, žemaitiškumo dvasią galima atpažinti kuklume. Nuo seno medžio drožėjai savo darbų stengdavosi neperkrauti detalėmis. Jie koncentruodavosi į pačią skulptūrą – kad ši būtų tvirta, atvira, neapkrauta detalėmis. Čia pasireiškia mūsų protėvių protingumas. Drožinėdami tvirtas, be smulkių detalių skulptūras jie galvodavo, kad šios kuo ilgiau gyvuotų. Pažiūrėkime į žemaitiškas Užgavėnių kaukes: jei jau jas drožinėdavo, tai iki galo atskleisdami charakterį, herojaus būdą. Norint išsaugoti žemaitiškumo dvasią, reikia apie tai kalbėti ir giliau mąstyti. Kartais menininkai pamato ką nors užsienyje ir nepagalvodami pritaiko suardydami tai, kas tradiciška ir būdinga tik mums. Dabar tokia madinga toji globalizacija. Gerai - semtis patirties, tačiau savitumą reikia išsaugoti.

- Niekur kitur audėjos neausdavo keturnyčiu audimu. Šis būdas naudojamas tik Žemaitijoje. Audžiant keturiomis nytimis, reikia gerokai pasukti galvą. Žemaičių audimuose geometriniai raštai susikerta kampuose, raštai simetriški. Jie labai saviti, paprasti, bet taip gražiai šviečia, yra puošnūs. Tautiniai rūbai Žemaitijoje, palyginus su Aukštaitija, Dzūkija, labai paprasti, valstietiški. Tačiau tereikia užsukti į Plungės, Salantų kraštą ir - jau kitaip: valstietiškumas čia derinamas su puošnumu. Žemaičių paprasti sijonai, bet palaidinės, skaros siuvinėtos adinuke – kai siuvinėjant paliekama skylutė. Prisimenu 1946 metus – buvau dar maža, o atmintin visam gyvenimui įstrigo senelio teta. Vaikščiojo po kiemą sena, tačiau tokia aukšta, liekna ir graži. Man, vaikui, sunku buvo akis atitraukti nuo puošnios skaros, siuvinėtos adinuke. Gaila, tuomet nekilo minčių tokias rūbų detales išsaugoti. Žemaitės, nors ir paprastais rūbais, atrasdavo būdų, kaip išsiskirti. Tėvo teta pasakodavo: kai jau ruošdavosi eiti į bažnyčią, apsiaudavo vilnones kojines iki kelių, įsispirdavo į vyžas, o galvą papuošdavo raiščiu. Taip žemaitės vadindavo skaras. Jas moterys stengdavosi išausti kuo įmantresnes, puošnesnes. Atėjusi į bažnyčią tėvo teta iškeldavo aukštai galvą ir žvalgydavosi, ar visi matą, kokiu raiščiu ji pasipuošusi. Ausdama stengiuosi laikytis visų tradicijų: nekeičiu šimtamečių raštų, neišradinėju naujovių. Kūnu ir siela esu žemaitė ir galvoju, kad nuo savo šaknų bėgti nereikia ir negalima.

- Žemaitiškumo dvasia riešinėse atsiskleidžia per puošnumą. Žemaitijos krašto riešinės iš kitų regionų išsiskiria savo grožiu – įmegztomis žvaigždėmis, lapais, gėlių ornamentais. Žemaitės niekada negailėdavo karolių riešinėms – jos turėdavusios būti puošnios, turtingos. Galbūt tokia tradicija susiklostė todėl, kad žemaičiai gyveno turtingiau, geriau. Net ir riešinių spalvos būdavo ne niūrios, atvirkščiai, ryškios – geltonos, mėlynos. Tačiau žemaitės turėjo skonį: nors rinkdavosi ryškias spalvas, gausybę karolių, riešinės būdavo neperkrautos, grakščios, skoningos. Tuo ir seku – megzdama riešines stengiuosi jas padaryti puošnias, negalvodama, kad jų savikaina bus didelė. Svarbiausia, kad jos, kaip ir mūsų protėvių, būtų gražios ir išskirtinės.

- Žemaitiškumo dvasia skirtinga įvairiose srityse. Kalbant apie žemaičių keramiką, ji – paprasta, žemiška. Mūsų protėviai visada naudodavo tik žemės spalvas, dirbinius puošė simboliais to, ką matė aplinkui. Todėl ant puodų vinguriuoja žalčiai, šviečia saulės, skleidžiasi augaliniai motyvai. Seniau žmonės, galvodami apie grožį, galvodavo ir apie praktiškumą, tradicijas. Dabar gi keramikai neretai dažniau rūpinasi savo pirkėjų skoniu – gamina tokius gaminius, kurie patrauklūs klientams, todėl išsaugoti žemaitiškumą ne visada pavyksta.