Pajūrio naujienos
Help
2018 Rugpjūtis
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Orų prognozė
Dieną19°C debesuotumas 6 %
Naktį17°C debesuotumas 12 %
Apklausa

Ar laukiate naujosios bibliotekos atidarymo?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Grūšlaukiškė savo gyvenimą „suguldė“ į knygą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2007-02-09

Grūšlaukės gyventoja Petronėlė Stropaitė – Kontrimienė, garsaus Žemaitijos rezistento Adolfo Kontrimo žmona, kelis dešimtmečius rašė atsiminimus apie sunkią tremties dalią ir skaudžius likimo jai skirtus išgyvenimus - 16 metų trukusį išsiskyrimą su vyru bei vienintelės dukters netektį. Apie tai ji ir papasakojo savo knygoje „Kas gi tau, lietuvi, tokią dalią skyrė?“.


Kad būtų perduota gyvoji tradicija

  • Danutė DUNAUSKAITĖ
  • Smiltys
  • 2007-01-12

Kretingos kultūros centre įvykusi folkloro kolektyvų apžiūra, kurios metu dėl dalyvavimo respublikinėje Dainų šventėje rungėsi kolektyvai iš Kretingos ir Palangos, leido giliau pažvelgti į etninės kultūros išsaugojimo ir jos perdavimo ateinančioms kartoms problemą.


Kūryba - tarsi prasimušęs šaltinis

  • Danutė DUNAUSKAITĖ
  • Smiltys
  • 2007-01-12
Salomėjos Zelskytės eilėraščiuose daug šviesos, šilumos ir meilės, kurios, kaip pati sako, nereikia bijoti.

Kuriančio žmogaus pasaulis - tarsi iš žemės gelmių prasimušęs šaltinis. Tyliai tekėjęs sielos labirintais, vieną dieną panūsta išvysti dienos šviesą ir garsiai apreikšti savo buvimą.

Salomėja Zelskytė - Simono Daukanto vidurinės mokyklos vienuoliktokė - viename savo eilėraščių teigia, jog kiekvienas žmogus gali mokėti groti daugeliu instrumentų, bet tik vienas jų bus įaugęs į kraują, virpins tik pastarojo garsas - kaip tėviškės pievos kvapas. Grojančiai violončele, dainuojančiai ir šokančiai merginai žodis ir yra tas instrumentas, kuriuo ji išreiškia sudėtingą savo regėjimų pasaulį. Poetinis žodis jau porą metų nebėra svečias ir, anot Salomėjos, į jos gyvenimą įsiveržė spontaniškai. Mergina rašo veikiama aplinkos grožio, tačiau jo fone, kaip kontrastas - žmonių gyvenimai, jų tarpusavio santykiai. Ji galėtų valandų valandas sėdėti parke ant suolelio, žvelgti į praeinančius žmones ar bendrauti su šalia prisėdusiais, klausytis jų pasakojamų gyvenimo istorijų. “Žodžiai ateina patys,- sako Salomėja.- Reikia tik spėti juos užrašyti. Vėliau, skaitydama tai, ką parašiau, gludinu sąskambius, ieškau įdomesnių metaforų”.

Salomėjos eilėraščiuose daug šviesos, šilumos ir meilės, kurios, anot jaunosios poetės, nereikia bijoti. Ji pakelia sparnus, o skausmas - trumpalaikė būsena, kuri malšta, kai “vakaro šviesoj suvilgai žodžiais lūpas ir numazgoji kojas svečiui...”.

Mergina teigia, jog norint kurti, reikia daug skaityti, domėtis šių dienų poezijos pasauliu. Ją žavi klasikinė poezija, pastaruoju metu skaito Justiną Marcinkevičių. Atsivertusi internetinį tinklalapį rašyk.lt, susipažįsta su jaunaisiais kūrėjais, jų stiliumi.

Salomėja Zelskytė džiaugiasi, jog kūrybinio kelio pradžioje nereikėjo slėpti savo kūrybos, ji turėjo kam atsiverti. Visų pirma suolo draugei Justinai. Taip pat mergina dėkinga savo klasės auklėtojai, lietuvių kalbos mokytojai Reginai Katkuvienei, kuri yra pirmoji kritikė, vertintoja ir patarėja. “Jos dėka įgavau kūrybinės drąsos”,- sako jaunoji poetė.

Anot Salomėjos, kūrybai nuteikia ne tik kvapą gniaužiantis peizažas, raudoniu pritvinkęs saulėlydis, bet ir muzika. “Ypač mėgstu Kretingos grupę “Atika”, jų dainos mane įkvepia ne tik kūrybai, bet ir gyvenimo sampratai”.


Kūčių išvakarėse Kretingos Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje kretingiškiams buvo pristatyta antroji Kretingos kultūros centro kamerinio choro kompaktinė plokštelė „Klaipėdos krašto religinė muzika“.


Rašo tyliai ir tylumoje

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Smiltys
  • 2007-01-12

Kumpikuose gyvenantis Juozas Baužys kartas nuo karto apsilanko “Smiltyse”. Jo plunksnai paklūsta praeities prisiminimai, gamtos reiškiniai, įvairūs nutikimai, kuriuos Juozas Baužys vis guldo į storus sąsiuvinius ir pats juos vadina juodraščiais. Dar vienas juodraštis - Juozo Baužio galvoje vis besidėliojančios mintys, kurios kuriančio ir rašančio žmogaus per darbo dieną neapleidžia nė minutei. Atėjus nakčiai, Juozas Baužys žino - sės prie stalo. Kad galėtų rašyti tyliai ir tylumoje.


Nuotraukose - Salantų regioninio parko grožis

  • Aldona KAREČKAITĖ
  • Smiltys
  • 2006-12-08
Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus (dešinėje) padėkojo parodos autoriui Kaziui Vasiui ir pažadėjo toliau bendradarbiauti.

Kretingos savivaldybėje atidaryta Kazio Vasio fotografijos darbų paroda „Po Salantų regioninį parką pasižvalgius“. Parodoje, kurioje eksponuojamos 36 spalvotos nuotraukos, atskleidžiamas Salantų regioninio parko grožis.

Spalvingose nuotraukose - Minijos vingiai, žalios pievos ir medžiai, ir visiška priešingybė – juodai balti žiemos vaizdai.

Pasak Salantų regioninio parko direktoriaus Modesto Šečkaus, idėja surengti tokią parodą kilo pačiam autoriui.

- Per porą metų su Kaziu Vasiu įvyko ne vienas pokalbis, kokio masto turėtų būti šis darbas,- sakė M.Šečkus.

Parko direktorius pasidžiaugė, kad K.Vasys rado laiko kartu pakeliauti ir turėjo galimybę į Salantų regioninį parką pasižvalgyti iš paukščio skrydžio bei keliaujant baidare po Miniją. Kasdieniniai rūpesčiai ne visada leidžia pastebėti gamtos grožį, o fotografijos paroda suteikia tokią galimybę ir leidžia pajusti, kokiame gražiame krašte gyvename.

Kretingoje paroda veiks iki sausio mėnesio. Vėliau ją planuojama perkelti į Vilnių –Valstybės saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos, o dar vėliau – į Skuodą, parko teritorijoje esančias mokyklas, gimnazijas.

Pasak K.Vasio, parodoje eksponuojamos nuotraukos - tai tik mažytė dalis užfiksuotų akimirkų. Parodos rengimas – daug laiko ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Yra idėjų nuotraukas panaudoti leidiniuose.

Kretingos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Reimunda Ruškuvienė pasidžiaugė, kad prieš ketverius metus užgimusi tradicija Savivaldybėje rengti parodas tęsiasi. Nuotraukos ar kitokie eksponatai ne tik puo?ia Savivaldybę, bet parodas pamato ir daug čia užsukusių žmonių.


Karpiniai, kurie primena mezginius

  • Aldona KAREČKAITĖ
  • Smiltys
  • 2006-12-08
Savo karpiniais mokytojas Justas Valaitis ne tik mokykloje sukūrė šventinę nuotaiką, bet ir įrodė, jog ir vyrai turi kantrybės.

Simono Daukanto vidurinėje mokykloje atidaryta pradinių klasių mokytojo Justo Valaičio karpinių paroda. Parodoje eksponuojami 22 didesni karpiniai ir per 70 įvairaus dydžio snaigių.

Pasak J.Valaičio, karpiniais jis susidomėjo prieš dvejus metus, pamatęs juos katalikiškame laikraštyje „Kregždutė“. Įsiminė ir tenai perskaitytas Teresės Rimulaitytės eilėraštis „Advento šydas“. Taip pavadinta ir J.Valaičio paroda. Joje eksponuojami karpiniai, atspindintys Jėzaus gimimą, Kalėdas, Tris karalius. Tokia karpinių tematika suteikia šventinę Advento nuotaiką.

J.Valaitis didesnius karpinius daro pagal mažiau žinomų autorių darbus, o mažesnius - sukuria pats. Kai kuriuose autoriaus darbuose - daug smulkių detalių. Padaryti tokiam darbui prireikia net keturių dienų.

- Dažnai žmonės mano, kad vyrai neturi kantrybės ir nėra kruopštūs. Rengdamas šią parodą įrodau, kad vyrams viso šito nestinga,- sakė J.Valaitis. Dažniausiai karpiniais užsiima ilgais žiemos vakarais. Mažesniuose darbuose – snaigėse - atsispindi liaudies motyvai, gamta. Todėl gerai įsižiūrėjus į snaigę, galima pamatyti, kad ji susideda iš drugelių.

- Nors šie darbai vadinami karpiniais, tačiau dauguma padaryti be žirklių, o su skutimosi peiliuku. Dirbant su žirklėmis smulkios detalės nusikerpa. Nors karpiniai ir simetriški, bet viskas pjaustoma vienoje plokštumoje, nelenkiant popieriaus lapo per pusę, - sakė mokytojas, prisipažindamas, kad vargu, ar tiek gaištų laiko, darydamas karpinį dovanai.

Pasak mokytojo, jam pačiam nėra tekę lankytis didelėje karpinių parodoje. Rengdamas šią parodą jis norėjo aplinkiniams sukurti šventinę nuotaiką.


Kretingos kultūros centro teatro–studijos „Atžalynas“ moksleivių ir studentų grupė, vadovaujama režisierės Auksės Antulienės, kretingiškiams jau pristatė spektaklio „Kuršiukas“ premjerą.


Sugrįžusi ištuštėjusio kaimo istorija

  • Danutė DUNAUSKAITĖ
  • Smiltys
  • 2006-12-08
“Asociacijos su nykstančiomis savo gimtojo kaimo vietomis Aukštaitijoje leido giliau ir jausmingiau pažvelgti į tragišką sodybų tuštėjimo metą ir čia. Šašaičių kaimas - vienas iš jų”,- sakė knygos rengėja Felicija Stramilaitė.

Jokūbavo Aleksandro Stulginskio pagrindinės mokyklos kraštotyros muziejuje buvo pristatytas šio muziejaus vadovės, mokyklos dailės ir lietuvių kalbos mokytojos Felicijos Stramilaitės parengtas leidinys “Šašaičių kaimas”. Pirmieji jo egzemplioriai iškeliavo pas buvusius senuosius šašaitiškius, kurie ištuštėjusio kaimo ir jo žmonių istoriją įamžino pasakojimuose ir atsiminimuose, taip pat į bibliotekas, Kretingos muziejų.

Anot F.Stramilaitės, mintis išleisti nykstančio tautos paveldo dokumentą gimė dar tada, kai 1979-1980 m. dirbdama Kretingos skyriaus Kraštotyros draugijos atsakingąja sekretore pradėjo užrašinėti senųjų kaimų gyventojų atsiminimus. “Kadangi gyvenau Jokūbave, Šašaičiai nebuvo labai toli, dviračiu galėjau nuvažinėti. Tad nuo jų ir pradėjau,- pasakojo mokytoja.- Asociacijos su nykstančiomis savo gimtojo kaimo vietomis Aukštaitijoje, Pakruojo rajone, leido giliau ir jausmingiau pažvelgti į tragišką sodybų tuštėjimo metą”.

2000-2006 m. mokykla surengė vaikų vasaros poilsio stovyklas, kurių metu buvo organizuojamos kraštotyros ekspedicijos, neaplenkusios ir Šašaičių kaimo. Švietimo ministerija, finansavusi kraštotyrinę ekspediciją “Nykstančių kaimų istorijos”, pritarė mokinių ir vadovės ketinimui sudėti surinktą medžiagą į knygą bei finansavo jos leidimą.

Išsamius straipsnius, kuriuose pateikiama Šašaičių kaimo istorinė praeitis, parašė Kretingos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Julius Kanarskas ir vyr. muziejininkė Nijolė Vasiliauskienė (Lukaitė), kilusi iš Šašaičių. Be įvairių šašaitiškių pasakojimų apie gyvenimo būdą, papročius, šventes, knygoje išspausdinti ir Lietuvoje garsių menininkių, kilusių iš Šašaičių kaimo, - dainininkės Reginos Maciūtės, poetės Elenos Karnauskaitės praėjusių dienų blyksniai.


Praverti mokytojos ir poetės Bronės Liniauskienės namų duris paskatino ne tik redakciją pasiekiantys eilėraščiai, kuriuose - gilūs, gyvenimo vertę permąstančio žmogaus monologai, bet ir ilgesys.

Kiekvienas, manau, ilgimės šio žmogaus žodžio - tarsi šviesos blyksnio. Kad jis apšviestų trumpas, prieblandos šešėliuose skęstančias gruodžio dienas. Kad suteiktų tvirtybės ir išminties...


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas