Šimtametė ir proanūkius išmokė šmaikščių “dainuškų”

Kretingiškė Emilija Balčiūnienė gruodžio 17- ąją švęs savo šimtmečio jubiliejų. Senolė tebestebina puikia atmintimi, ji raiškiai deklamuoja, balsingai dainuoja, o jos gimimo diena - ypatinga sutapimais. Emilija yra gimusi tais pat metais ir tą pačią dieną kaip ir Leonidas Brežnevas. O ją ir mylimiausią jos anūkę Svajonę skiria lygiai 60 metų, - pagal rytiečių kalendorių jos abi gimusios kas šešiasdešimtmetį besikartojančiais Ugninio arklio metais.

Moteriškoji Emilijos Balčiūnienės šeimos pusė: (iš kairės) duktė Elena, už kelių dienų šimtmetį švęsianti Emilija bei jos anūkės Jonita ir Svajonė.

„Mūsų mamutė iš prigimties yra tikra ugnis: veikli, energinga, niekada nesiguodžianti, niekada neleidžianti gailėtis savęs. Net kai neseniai sunkiai sirgo, atėję aplankyti klausėme: mamut, kaip laikaisi? Aukštumoj – atsakė nė nedvejodama, - anūkės Svajonė ir Jonita didžiuodamosi pasakojo apie močiutę, švelniai visų namiškių mamute vadinamą. – Ji visuomet buvo „prie bajerio“: mokėdama begales visokių dainų, “dainuškų”, jų išmokė ir mūsų vaikus - savo proanūkius. Vaikystėje ji mums padarydavo ir „ragatkių“. O sykį mums, keturiems savo anūkams paaugliams, ji įdavė po cigaretę ir sako – eikit į balkoną, ir parūkykit prie visų, nesislapstydami“.

Šimtametė Emilija šiandien irgi aiškiai prisimena, kaip ji sykiu su keturiais anūkais ir karves melžti eidavo, ir sykiu žaisdavo. „Mano – visi vaikai. Šioji – irgi mano mažiulė“, - švelniai glostydama vienintelę savo dukterį, jau garbaus amžiaus Eleną, su biržietišku akcentu kalbėjo šimtametė.

Iš Biržų kartu su dukra Elena į Kretingą senolė atsikraustė prieš 30 metų. Sykiu jos tebegyvena ir šiandien. Senoji Emilija dar skaito, žiūri televizorių. Jos mėgstamiausi filmų herojai – daktarė Kvin ir komisaras Reksas. „Močiutė dar prieš porą metų mums visiems primegzdavo šiltų kojinių“,- tvirtino 40-metė Svajonė ir 38-erių Jonita. Moterys džiaugėsi, jog jos visuomet turėjo ir tebeturi tarsi dvi mamas. „Bet aš buvau tikroji močiutės numylėtinė“, - tvirtino Svajonė, švelniai priglusdama prie senolės. Elenos žodžiais, Svajonės gimimas padėjo palengvinti skaudžią visos šeimos netektį: mergaitė atėjo į pasaulį po pirmagimio sūnaus Audronio žūties.

Senolės gyvenimas yra paženklintas net keliomis itin skaudžiomis netektimis. Per savo amžių ji palaidojo šešis tragiškai žuvusius artimuosius, tarp jų - du savo vaikus: 18-metį sūnų Petrą ir 35-erių dukterį Virginiją. Nuskendus vyrui, moteris jau keturiasdešimt metų yra našlė. Du jos broliai - irgi žuvę.

Diena, kai Emilijai bematant nuskendo penkiametis anūkas Audronis, tapo viena baisiausių jos gyvenime. Elena pasakojo, jog pirmąją naktį po laidotuvių jos mama išėjo į kiemą skaldyti malkų. „Kai negali nei miegoti, nei šiaip būti, išeini sunkiai dirbti - taip neleidi nugalėti skausmui. Tuomet pasidaro lengviau“, - atgijus išgyvenimams, atsidūsėjo senolė.

Mamutė, anūkių žodžiais, iš jų visų yra stipriausia: „Negali savęs gailėti. Kitiems yra dar blogiau, - sakydavo ji mums“. Elena tvirtino, jog jos mama pirmąkart tik šį spalį atgulė į ligoninę. Pas gydytojus ji nebuvo linkusi lankytis. „Kai mamai buvo šešiasdešimt, sakiau: mamut, eikim susitvarkyti dantis. Ai, vaikeli, kiek aš begyvensiu – atsikalbinėdavo“, - dukters žodžiais, mama netupinėjo apie save. Visuomet galvojo, kaip padėti artimiesiems.

Po dukters Virginijos žūties Emilija važinėjo į Vilnių prižiūrėti anūkų. „Žentas Romas man ligi šiol yra kaip sūnus. Atvažiuoja, aplanko“, - pasakojo senolė. Jos duktė Elena pridūrė, jog Emilija paskatino žentą kitai santuokai su Zita, kilusia irgi iš Biržų. Įdomi šeimos linija: Emilijos anūkas ir Virginijos sūnus vedė vieną Zitos dukterų iš jos pirmosios santuokos. „Anūkėlis Darius aštuonerius metus gyveno su Auksuole kaip su seserimi, o dabar – jau kaip su žmona“, - džiaugėsi šimtametė. Šį sekmadienį, ji sakė, laukianti į savo balių atvažiuojant visų keturių anūkų su antromis pusėmis ir septynių proanūkių.

• Rašyti komentarą (0)