Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kad pažintume mūsų tautos savastį

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Susitikimai
  • 2006-11-07

Grupė Simono Daukanto vidurinės mokyklos mokytojų, siekdami tobulinti ir kelti savo pedagoginę kvalifikaciją, parengė projektą “Mažoji Lietuva – mūsų raštijos lopšys”. Vykdant šį projektą, per 40 rajono mokyklų istorijos, lietuvių kalbos, dailės mokytojų turėjo galimybę aplankyti Mažąją Lietuvą – Karaliaučių, Tolminkiemį, Ragainę, Tilžę. Per šią išvyką sukauptą filmuotą, foto ir rašytinę medžiagą numatyta panaudoti per istorijos, lietuvių kalbos, kitų disciplinų pamokas, į Mažąją Lietuvą keliavę dailės mokytojai ketina surengti dailės darbų parodą.

Kretingiškių padėka – Kaliningrade juos globojusiems ( iš kairės)dvasiškajam tėvui Anuprui Gauronskui ir Arvydui Juozaičiui .
Gimęs pavasarį, savo valandos sulaukė rudenį

Projekto “Mažoji Lietuva – mūsų raštijos lopšys” autorės – Simono Daukanto vidurinės mokyklos metodininkės Danutė Dunauskaitė, Regina Katkuvienė, Regina Norvaišienė, vyr. mokytojos Rima Mažionienė bei Genovaitė Valančiūtė – turėjo tokį tikslą: savo kolegoms pedagogams suteikti galimybę praktiškai susipažinti su Karaliaučiaus krašto istorine ir literatūrine praeitimi, o surinkus, susisteminus ir įprasminus medžiagą apie Mažąją Lietuvą, projektą pratęsti. “Projekto autorės – puiki mokytojų komanda – turi minčių parengti projektą, susijusį su Klaipėdos krašto kultūra. Projektą vainikuotų baigiamoji konferencija Nidoje, rašytojo Tomo Mano namelyje-muziejuje”, - apie būsimus planus kalbėjo projekto vadovė D.Dunauskaitė.

Projektas, kurį vykdant sukaupta medžiaga turėtų pasitarnauti mokinių tautiškumo ugdymui, yra nūdienos aktualija, kadangi tautiškumo politika yra propaguojama Švietimo ir mokslo ministerijos lygmeniu.

D.Dunauskaitė ir jos kolegės pripažino, jog projektai-pažintinės išvykos negali būti spontaniški. Galbūt todėl projekto idėja, gimusi pavasarį, savo valandos turėjo išlaukti rudenį. “Svarbu buvo surasti, kur apsistoti, atvykus į Kaliningradą. Džiaugiuosi pažintimi su rašytoju, filosofu Arvydu Juozaičiu – jis mus išvedė į pažintį su dvasiškuoju tėvu Anupru Gauronsku. Jis, priėmęs mus į parapijos namus, ir išsprendė nakvynės problemą, - apie organizacinius projekto niuansus pasakojo D.Dunauskaitė. – Nemažai laiko sugaišome, tvarkydamiesi vizas į Kaliningrado sritį – šiems formalumams atlikti prireikė trijų savaičių”.

Laiko prireikė ir lektorėms: kad projekto metu pateiktoji medžiaga būtų kuo įdomesnė, teko panaršyti po istorinius šaltinius, paieškoti įvairesnės literatūros.

Kretingos Simono Daukanto vidurinės mokyklos bendruomenės pedagogės – projekto autorės ir dalyvės - kartu su dvasininku Anupru Gauronsku prie svarbiausio Kaliningrado kultūrinio objekto – katedros.
Trys gilės Kristijonui Donelaičiui

Vienas iš projekto-pažintinės išvykos tikslų – Tolminkiemis, kur pastoriavo pirmosios lietuviškos poemos “Metai” autorius Kristijonas Donelaitis.

Pakeliui į Tolminkiemį mokytojai užsuko ir į Lazdynėlių kaimą – dvasininko ir rašytojo gimtinę. Ją mini tik paminklinis akmuo ir lietuvių sodintas jaunas ąžuolynas. Gi vietoje buvusių Lazdynėlių – plyni nešienauti laukai. Tylos minute pagerbę K.Donelaitį, mokytojai ekspromtu surengė akciją – surinko aplink paminklą primėtytas šiukšles.

Tą dieną, kai Kretingos rajono pedagogai lankėsi Tolminkiemyje, čia vyko Kaliningrado srities poetų poezijos šventė, skirta Kristijonui Donelaičiui atminti. Šventėje, kurią filmavo srities televizija, dalyvavo ir mūsų šalies kultūros atašė Kaliningrado srityje Arvydas Juozaitis.

Pajusti Tolminkiemio dvasią galima keliais būdais: užlipti į Tolminkiemio bažnyčios varpinę ir apžvelgti tas apylinkes, kurios ir jose gyvenantys žmonės galbūt buvo K.Donelaičio įkvėpimo šaltinis; aplankyti vieną iš buvusios Tolminkiemio klebonijos pastatų, kuriame praeitį mena K.Donelaičio rankraščio kopijos, restauruoti K.Donelaičio laikmečio baldai, graviūros; žodžio meistrui nusilenkti bažnyčios kriptoje, kur ilsisi K.Donelaičio palaikai.

Tolminkiemyje kretingiškius pasitiko gražus ruduo ir giles brandinantys ąžuolai. Projekto vadovė D.Dunauskaitė ir rudenį, ir ąžuolus pavadino K.Donelaičio vienatvės liudininkais. “Tylus pastovėjimas prie rašytojo kriptos, trys ąžuolo gilės, kurias padėjome ant rašytojo amžiną poilsio vietą žyminčio antkapio, mūsų kraštietės Bronės Liniauskienės eilėraštis, perskaitytas bažnyčios rūsyje ir tarsi susiliejęs su Kaliningrado poetų žodžiais, – visa tai negali nejaudinti”, - prisipažino ne vienas mokytojų išvykos į Mažąją Lietuvą dalyvis.

Kaliningradas keičia savo veidą

Istorinei prūsų ir lietuvių žemei, lietuvių raštijos motinai – Mažajai Lietuvai – likimas lėmė audringą, skaudų ir įdomų likimą. Kažkada Šiaurės Venecija pavadintas Kaliningradas, arba Karaliaučius, siekia susigrąžinti šį vardą ir vėl būti tuo Šiaurės perlu, kurio istorijoje žmonės – vietiniai ir ne tik – ieško ir suranda savo šaknis.

Kaliningrade šiuo metu gyvena iki pusės milijono gyventojų, srityje – iki milijono. Dabartinių srities vadovų užmojai, kaip per susitikimą su kretingiškiais mokytojais kalbėjo A.Juozaitis, - gyventojų skaičių padidinti iki 5 mln. Tokio gyventojų skaičiaus tikimasi, srityje pastačius metalurgijos, naftos perdirbimo, chemijos gamyklas, išplėtus uosto funkcijas. Ar tai – realu, parodys laikmetis. Didžiausi optimistai, anot A.Juozaičio, tiki, jog gyventojų skaičius Kaliningrade ir srityje gali padidėti nebent iki 1,5 mln.

Istorinę praeitį siekiančiame susigrąžinti Kaliningrade, kuris yra ir pats didžiausias srities miestas, itin pastebimai keičiasi infrastruktūra: vyksta naujos statybos, tvarkomos gatvės, iškeldinus gyventojus remontuojami avariniai namai. Nuo statybų atgijusi krantinė, kurioje siekiama atkurti vieną garsiausių Šiaurės žuvų turgų ir prekybos namus, žada ir didesnį turistų srautą. Jų laukia ir už geradarių bei valstybės lėšas restauruojama katedra, po kurios stogu sutelpa ir stačiatikiai, ir protestantai, ir katalikai.

Ypač Kaliningradas susitempė, praėjusiais metais minėdamas savo, kaip miesto, įkūrimo 750 metines ir srities 60 metų įkūrimo jubiliejų. Sutvarkytos gatvės, naujos parduotuvės, nauji paminklai, sutvarkytas naktinis apšvietimas nuvilia tuos, kurie Kaliningrade ieško praeities netvarkos ir šiukšlių.

Septynmyliais žingsniais besikeičiantis Kaliningrado miestas nuvertė savo Leniną: tik 2 proc. apklausos dalyvių pasisakė už tai, kad Leninas nebūtų išvežtas į restauravimo dirbtuves. Idėjos restauruoti Lenino paminklą autoriai minėjo žodį “laikinai”, tačiau tai tęsiasi nebe vienerius metus. Lenino paminklą, stovėjusį prieš penkių kupolų cerkvę, pakeitė obeliskas pergalės 60-mečiui prieš fašizmą paminėti. Obeliskas - be Raudonosios armijos žvaigždės. Tai pamatyti Rusijoje - tiesiog neįprasta.

Iš esmės, Kaliningradą galima pavadinti paminklų miestu. Dar nesibaigus karui sovietinės Lietuvos skulptorius J.Mikėnas gavo užsakymą įamžinti Raudonosios armijos karių pergalę prieš fašizmą. Šis paminklas Kaliningrade stovi dar ir dabar. Gerbdami savo praeitį, kaliningradiečiai negesina ir amžinosios ugnies, skirtos karo aukoms atminti. Paradoksalu, tačiau prie amžinosios ugnies pastatyto obelisko vieną šoną puošia ir Stalino bareljefas. Taigi Kaliningradas – dar ir netikėtumų miestas.

Kaliningradiečiai turi paminklus F.Šileriui, Petrui I, V.Visockiui ir fantazuotojui Miunchauzenui… Miestui minint savo jubiliejų, Lietuva jam padovanojo dar vieną paminklą – paminklą Liudvikui Rėzai atminti. Lietuva už valstybės ir Lietuvos miestų rėmėjų lėšas pastatė paminklą, įrengė skverą, apšvietimą, kuris – vienas moderniausiai suprojektuotų Kaliningrade.

Naktį Kaliningrade iš tiesų daug šviesos. Gal todėl, kad elektros energija – juokingai pigi, palyginus su kainomis Lietuvoje.

Atvykusius į Kaliningrado sritį pasitinka ištuštėję kaimai ir nedirbami laukai. Be abejo, iškart skubame įžvelgti netvarką. Ir tik vėliau iš A.Juozaičio sužinome, jog matydami krašto ateitį, biznio planų perspektyvą Kaliningrado srities žemes baigia supirkti Maskvos turčiai, o pačių kaliningradiečių valdžia niekaip nepriverčia dirbti žemės ūkyje. Iš buvusio žemės ūkio Kaliningrado srityje jo belikę 20 proc., o patys kaliningradiečiai mano, jog jiems labiau apsimoka įsivežti geros ir kokybiškos žemės ūkio produkcijos, negu gamintis patiems.

Sugalvojusius apsilankyti Kaliningrado srityje labiausiai stabdo vizų režimas. Dėl to labai apgailestavo ir Tolminkiemio muziejaus direktorė. Ji pasakojo, jog 1989 m. muziejų buvo aplankę 74 tūkst. lankytojų, pernai gi – vos 4 tūkst. Šiemet per devynis mėnesius Tolminkiemį aplankė vos 2 tūkst. žmonių.

Didžiausio srauto lankytojų Tolminkiemis visgi sulaukdavo iš Lietuvos. Šalies, kuri visada ieškojo ir tebeieško savo istorinės praeities.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas