Jėgų semiasi tarnaudama Dievui ir žmonėms

Kasdien penktą valandą ryto Apolonija Bernotienė skuba į labdaros valgyklą ruošti pietų likimo nuskriaustiems žmonėms. 2003 metais „Pajūrio naujienų“ skaitytojai ją išrinkto „Metų žmogumi“. Nors moteriai - per aštuoniasdešimt, ji mielai vaikšto su aukštakulniais batais.

Pasak Apolonijos Bernotienės, svarbu daug judėti, tada ir maistas neina į kūną.

- Paprastai. Jau iš pat ryto prašau Dievo pagalbos, kad viską iškęsčiau. Jog Dievas padeda, ypač pradėjau tikėti po vyro mirties. Likusi su dviem sūnumis meldžiau jo pagalbos. Bijojau, jog sušlubavus sveikatai galiu nebeužauginti vaikų. Taip tada ir pasižadėjau Dievui tarnauti - padėdama vargstantiems ir alkaniems žmonėms.

Grįžusi po darbo daug laisvo laiko neturiu. Televizoriaus, išskyrus žinias, nežiūriu. Geriau skaitau religinę literatūrą. O dar mieliau „Kalnus“ giedu. Dalyvauju aukojant Mišias už geradarius. Už juos kasdien ir meldžiuosi, nes be jų paramos labdaros valgyklos nebūtų.

Vasarą dirbu sode, kuris yra „Paupio” bendrijoje. Tačiau ir į sodą einu su rožančiumi.

- Ar žmogus turi profilaktiškai tikrintis sveikatą?

- Reikia tikrintis. Aš, bendraudama su įvairiais žmonėmis, galiu ir užsikrėsti kokia nors liga. Kartą buvau nuėjusi pas gydytojus pasitikrinti. Bet šiaip pas juos neskubu.

Prieš daugelį metų esu buvusi ir sanatorijoje Sočyje. Kepenys tada buvo sušlubavusios.

Dabar sveikata nesiskundžiu. Visų linksmybių, balių atsisakiau. Nesilaikau ir jokių dietų: valgau ką noriu ir kiek noriu. Tiesa, jei kartais sunkiau padirbus ima kas skaudėti, išgeriu tabletę analgino ar ketanovo.

Kai turi daug darbo, nebelieka laiko galvoti apie figūrą. Manau, jog svarbu pakankamai judėti. Jei žmogus mažai juda, tai visas maistas į kūną eina.

Dalyvavau šešias dienas trukusioje piligriminėje kelionėje. Per dieną nueidavome 30 - 40 kilometrų. Visai nepavargdavau, nors ir aukštakulnius batus avėjau. Moterys stebėjosi, jog su aukštakulniais į kelionę išsiruošiau.

Gerai yra pasninkai - apsieiname be mėsos.

Mano veidas nėra matęs dažų ir kremo. Jei vėjas jį nugairina ar rankos tampa šiurkščios, tai jas patepusi streptocido tepalu perbraukiu ir per veidą.

- Kaip mama gydydavo, kai susirgdavote vaikystėje? Gal prisimenate kokį mamos receptą?

- Augome septyni vaikai. Sirgaliai nebuvome. Jei skaudėdavo gerklė, duodavo žolelių arbatos, medaus. Dabar ir pati turiu prisirinkusi jonažolės, raudonėlio, ramunėlių bei dar keletą vaistažolių.

• Rašyti komentarą (2)