Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Visi gimėm po ta pačia saule, ir visi turim teisę būti laimingi. Manau, kad tėvai turi daryti viską, kad jų vaikas, toks, koks yra, jaustųsi laimingas“, - įsitikinusi kretingiškė Zonė Baranauskienė. Vienas iš dviejų vaikų jos šeimoje - 29-erių dukra Asta - serga Dauno liga.

Zonė Baranauskienė su dukra Asta nesiskiria jau 29-erius metus: jos drauge keliauja, stovyklauja, pramogauja. „Sunkiausi buvo Astos vaikystės ir paauglystės metai, kai reikėjo apginti savo vaiką, kovojant prieš sovietmečiu visuomenėje įsigalėjusį požiūrį į žmogų su psichikos negalia“.

Moteris tvirtino, jog reikėjo turėti daug drąsos, kad sovietmečiu prieš visuomenę apgintum „kitokį“ savo vaiką. Dabar požiūris stipriai keičiasi, tačiau visuomet „išeidama į žmones“ ji primenanti sau ir dukrai - „galvas aukštyn ir žygiuojam“.

Z.Baranauskienė pasakojo, jog gimus lauktai dukrelei, ji nė nenutuokė, kad vaikas – nesveikas. „Tuo vaikeliu taip džiaugiausi, kad gimdymo namuose gydytojos nieko nesakė apie vaiko ligą. Matyt, nedrįso aptemdyti mano džiaugsmo. Vaikų gydytoja, atvažiavusi aplankyti kūdikio, pranešė žinią: mergaitė serga Dauno liga, ji bus protiškai atsilikusi. Gydytoja išvažiavo, o man atrodė, jog namo sienos ir lubos ėmė linguoti. Suvokiau, jog taip nėra, bet nedaug trūko, kad netekčiau sąmonės“, - pašnekovė įsitikinusi, jog gydytojai skaudžių naujienų neturėtų pranešti tuomet, kai šalia nėra artimųjų.

Moteris puolė ieškoti informacijos apie ligą ir sužinojo, jog jos priežastis – atitinkama chromosomų kombinacija lemiamu momentu. Atsitokėjusi po pirmo smūgio, ji „susiėmė“: jei taip skirta, reikia priimti tai kaip neišvengiamybę ir gyventi toliau. „Vėliau suvokiau, kad Dievas žmogui neduoda tokios naštos, kurios jis nepaneštų“, - tvirtino pašnekovė.

Z.Baranauskienė, pagal specialybę – veterinarė, trisdešimt metų dirbo buvusiame „lapyne“. Savo mergaitę nuo 2 metų ji vedžiojo į darželį. Asta, motinos žodžiais, vystėsi lėčiau už bendraamžius: vaikščioti pradėjo 1 metų ir 3 mėn., kalbėti – 2,5 metų. Suėjus mergaitės mokykliniam amžiui, ją siūlė išvežti į Salantų pagalbinę specialiąją mokyklą. Motina nenorėjo palikti vaiko, ir ugdė jį pati. Abi dainuodavo skusdamos bulves ir ravėdamos daržus, abi grodavo, vaidindavo per šeimos šventes, keliaudavo prie jūros ir pas gimines.

„Pačiai ugdyti vaiką nebuvo lengva, nes reikėjo eiti į darbą, o ir visuomenė „kreivai“ žiūrėjo į žmones su protine negalia. Reikėjo būti tvirtai, netgi įžūliai, kad apginčiau savo mergaitę. Aš neleidžiu jos įžeidinėti. Sykį, važiuojant traukiniu, viena moteris smalsiai įsistebeilijo į Astutę. Akių nebenuleido. Neiškentusi paklausiau: „Ponia, kuo jums nepatinka mano mergaitė?“ Giminės vėlgi – oi, kaip protingai pasakė Astutė. Sakau, o kas čia nuostabaus. Aš su Asta kalbuosi kaip su sau lygiu žmogumi. Jei esu neteisi – atsiprašau jos. O pasimokyti iš savo vaiko galiu ne sykį: neseniai giminėms susėdus prie stalo, ji atsistojo ir visiems padėkojo, kad atvažiavo ir kad galime pabūti kartu. Pagalvojau, man – dar toli iki tokio vaiko supratingumo“, - atviravo moteris.

ta Baranauskaitė ligi šiol tebesaugo tvarkingai sudėtus sąsiuvinius, kuriuose – pirmosios jos itin kruopščiai išvedžiotos raidės ir iš jų sudėti žodžiai, išraityti skaičiai. Rašto ją vienerius metus mokė į namus ateinanti mokytoja. Dabar, Asta sakė, labiausiai mėgstanti lipdyti iš molio.

Mes, sveikieji, anot pašnekovės, lyg ir viską turime, tačiau neturime to, ką turi jie, sutrikusio intelekto žmonės. „Sykį, grįžtant iš šv.Antano atlaidų, po koncerto, Astutė visa spindėjo nenusakomu, bet juntamu džiaugsmu. Pagalvojau, aš taip nemoku džiaugtis, - kalbėjo Z.Baranauskienė. – Joje viskas - tikra, natūralu, neužteršta ir tyra. Tokias vertybes mes, dažnas protingasis, jau esame praradę. Šitie vaikai išmoko artimuosius džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena, kiekviena diena, negalvojant apie tai, ar išauš rytojus“, - savo gyvenimišku patyrimu pasidalijo moteris.

Z.Baranauskienė tvirtino, jog stiprybės ji visuomet semiasi iš ją supančių žmonių: prieš daugel metų ji aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, yra surengusi ne vieną renginį. Dabar kartu su dukra dalyvauja sutrikusio intelekto žmonių bendrijos „Kretingos viltis“ ir parapijos „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės veikloje. Asta – dar ir aktyvistė Dienos veiklos centre, kur ji praleidžia didžiąją dalį savo dienos: lipdo iš molio, sportuoja, šoka, vaidina. Mergina puikiai groja lūpine armonikėle: „Pajūrio naujienų“ korespondentus ji pasitiko grieždama „Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam“.

Neseniai Šiauliuose įvykusioje tarptautinėje neįgalių žmonių konferencijoje A. Baranauskaitė skaitė pranešimą apie tai, jog ji esanti laiminga, nes yra mylima šeimoje ir turi daug draugų.

Per pastarąjį dešimtmetį kartu su „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomene Asta su mama daug keliavo, iškylavo, stovyklavo. Abi vardijo Lietuvos vietoves, kur jų viešėta, ir visur įgyta draugų: Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Kulautuva, Klaipėda ir t.t.

Savo 18-ąjį gimtadienį Asta sutiko pas šios bendruomenės brolius ir seseris Paryžiuje. Mamai padedant, Asta pasakojo, kaip abi vaikščiojo Eifelio bokšto papėdėje, matė griūvančią Berlyno sieną, naktinę Prahą. Mergina puikiai atsimena, ir kaip sausio 1-osios, jos gimtadienio, naktį Paryžiaus gatvėje sveikindami su Naujais metais jai ranką spaudė trys juodaodžiai.

Dienos veiklos centre įgytus įgūdžius mergina stengiasi įdiegti namie: ji noriai šeimininkauja. Pasak Z.Baranauskienės, Asta mėgsta gaminti pusryčius: kepa kiaušinį, tepa sumuštinius, taiso kavą bei arbatą. Mergina sakė, jog labiausiai mėgsta pjaustyti burokėlių mišrainę. Jos pareiga - pasirūpinti, kad namie netrūktų duonos, druskos, cukraus. Mergina apie pinigus nenutuokia, tačiau pasitikėdama pardavėjomis, mama ją išleidžia ir į parduotuvę.

Motinos žodžiais, Astą mėgsta „lapyno“ vaikai ir kaimynai. „Būna, išvykdama rytą į centrą, ji pribėga prie kaimynės, pakš jai į žandą, šūkteli - aš išvažiuoju, - pasakojo Z.Baranauskienė, apibūdindama taikų ir ramų dukters būdą. – Ji – kupina šilumos ir meilės, ji nė vabalėlio nenuskriaus“. Tuo įsitikinome ir mes, „Pajūrio naujienų“ korespondentai, kai atsisveikinant Asta nuoširdžiai ir ilgai mojavo abiem rankomis ir siuntė mums oro bučinius.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas