|
|
|
Žibininkų miške – gamtos ir meno simbiozė
Šį savaitgalį Žibininkuose, “HBH-Juozo alaus” daryklos skulptūrų ir poilsio parke atsiskleis nauja gamtos ir meno simbiozė: dvi savaites trukusiame skulptorių plenere sukurtos skulptūros taps parko dalimi.
Skulptorių pleneras Žibininkuose buvo surengtas antrą kartą. Idėjos autoriai – alaus daryklos savininkai Rada ir Juozas Matulevičiai. Sumanymą padėjo įgyvendinti menininkas Andrius Petkus, Žibininkuose jau dukart kūręs skulptūras iš ledo ir šiuo metu savo gyvenimą dalinantis tarp Vilniaus ir Darbėnų. Užsiėmęs organizaciniais plenero reikalais, A.Petkus apgailestavo, jog į plenerą neatvyko kūrėjai iš Suomijos. “Kitais metais būsime tvirtesni savo sprendimuose: paskelbę plenero datą, jos nebekaitaliosime, kaip tai atsitiko šiemet, - kalbėjo menininkas. – Kitais metais norėtume į plenerą pakviesti kūrėjus ne tik iš Lietuvos, kaimyninių Baltijos ir Skandinavijos šalių, bet ir iš Afrikos, Korėjos bei iš kitur. Taip plenerui, o po to – ir parkui suteiktume naujų spalvų”. Juozas Matulevičius yra pažadėjęs kiekvienais metais į kuriamą parką investuoti po 100 tūkst. litų. Laikydamasis šio pažado, jis šiemet suteikė galimybę kurti Lietuvos ir Latvijos skulptoriams. Vystant plenerų idėją, gimė dar viena: vietoj esamo žirgyno įkurti menininkų namus. “Tai būtų mūsų meno, kūrybos židinys. Menininkai Lietuvoje dar sunkiai pragyvena. Jiems reikia ne tik kūrybinės erdvės, bet ir galimybių eksponuoti, parduoti savo darbus. Tad gal šalia menininkų namų, kuriuose meno žmonės – skulptoriai, tapytojai ir kiti – galės ne tik apsigyventi bei kurti, atsiras kažkas panašaus į meno aukcionus, kuriuose parduoti menininkų darbai galbūt pagerins esamą kūrėjų padėtį”, - kalbėjo J.Matulevičius. Žibininkų plenero dalyviams jo sumanytojai ir rengėjai parūpino visų skulptūroms reikalingų medžiagų. Iš esmės, visus plenere kuriančių menininkų darbus jungia ne tik vienodos medžiagos – akmuo, metalas, medis, bet ir bendra idėja: sukurti darbai privalo turėti sąsajų su gamta. Tad vienas iš kūrėjų – vilnietis skulptorius Rolandas Šmitas - savo ir kolegų darbus pavadino savotiškomis instaliacijomis: miškas, vėjas, natūrali šviesa, skulptorių darbai susilieja į vieną visumą, parko lankytojui leidžiančią fantazuoti, mąstyti, jausti. Savo darbus profesionalūs skulptoriai iš Lietuvos ir Latvijos kūrė dvi savaites. Anot pačių menininkų, tiek laiko jiems pakako, kad galėtų įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Plenero dalyviai – skulptoriai iš sakė mintis apie savo darbus. Rolandas Šmitas (Vilnius): - Visų pirma, turiu pripažinti, kad idėja Žibininkuose sukurti skulptūrų parką yra labai ambicinga, ir šiai ambicijai negailima nei lėšų, nei dėmesio. Gal žemaičiai nori įkurti savo Europos centrą? Kuriu iš medžio, akmens, o pastaraisiais metais – ir iš marmuro. Mano darbas – “Trijų norų” akmuo: esu sumąstęs ore pakabinti 7 tonas sveriantį granitą. Tikiuosi, kad prie jo vis sugrįš parko lankytojai: kas – išpažinties atlikti, kas – norų išsakyti. Idėjai įgyvendinti pasirinkau ne lauko riedulį, o karjero akmenį, nes ieškojau įdomesnės formos. Apvalus lauko riedulys būtų per daug susišaukęs su kitų menininkų darbais. “Trijų norų” akmuo – solidžios juodos spalvos, tačiau esant geram apšvietimui atsiskleidžia ir laukinė akmens forma, turinti vitališkumo. Mano darbas sukurtas ne ekspromtu – dar gegužę buvau atvažiavęs į Žibininkus ir apžiūrėjau, kokioje erdvėje turėtų pritapti mano mintys ir darbas. Karlis Yla (Latvija, Aimežė): - Atvėriau akmenį, kuriame apsigyvens “Žemčiūgas”. Po to akmenį vėl sujungsiu, tačiau žiūrovas jame matys perlą. Ką simbolizuoja mano skulptūra? Dirbu taip, kad žmogus ne matytų, o jaustų. Ir tik parko lankytojas pasakys, ką simbolizuoja “Žemčiūgas”. Kūrybinei minčiai įgyvendinti paėmiau didelį akmenį, nes idėja būtent tokio ir prašė. Evaldas Adomkus (Telšiai): - Kai sužinojau, jog darbas turės atsirasti miške, atsisakiau pirminės idėjos, nes supratau, kad darbe būtų per daug filosofijos. Dabar gi matau, kad antroji idėja, kurią pavadinau “Augimo jėga”, tiks Žibininkų parkui. Bandau išreikšti medžio, peraugusio akmenį, jėgą. Medis šiuo atveju bus panaudotas kaip akmens skulptūros detalė. Dirbti įdomu – juk akmuo yra pilnas netikėtumų: tai skyla ne ten, kur norisi, tai nepavyksta perskelti toje vietoje, kur reikia, ir panašiai. Man šis pleneras – antras rimtas susibūrimas, kuriame aš dalyvauju. Šiaip nelabai mėgstu kolektyvinius darbus – geriau dirbu vienas. Save išreiškiu ne tik kurdamas skulptūras: domiuosi tapyba, pamėgau fotografiją, kažkada prisiliečiau ir prie keramikos, o kai reikia – dekoruoju sienas. Povilas Butkevičius (Akmenalių kaimas): - Esu labiau liaudies meno ir žemaitiško, tai yra grubesnio, medžio dirbimo atstovas. Kuriu animalistinį meną. Mano darbas – kinetinis, arba judantis, užsispyręs ožys: jį tempsi, o šis spyriodamasis stos į savo vietą. Su šiuo žaislu – judančia skulptūra galės pasigalynėti visi, kas beužsimanys tai padaryti. Rimas Jarošius (nuolat dirbantis Žibininkuose): - Aš savo darbą padariau prieš plenerą. Sukūriau jau parke stovinčią pagonišką akmenų šventyklą. O šiaip čia būnu nuolat. Mano darbas – sužiūrėti, kurioje parko vietoje dar pritiktų skulptūrai atsirasti. O Povilui padėsiu sumontuoti judančias medinio ožio dalis, taigi galima sakyti, kad ožį kūrėme kartu. Zigmunds Bielis (Latvija, Ryga): - Skulptūra yra ne teatras, kai žiūrovui viskas pasakoma. Apie darbą, kūrinį kalba ne skulptorius, o pati skulptūra. Taigi ką mano skulptūroje įžvelgs žmonės, tuo ji ir bus. Šiaip tai noriu kuo greičiau namo: nieko kito ir nedarome - pavalgome ir dirbame, dirbame. Nuo sutemų iki sutemų. Pavargau. Kiek esu buvęs simpoziumų ar plenerų, visur tai buvo labiau pramoga, o ne darbas. Namuose yra nebaigtų darbų, todėl čia viską padaręs iškart išvyksiu. Kuriu daugiau iš bronzos, iš akmens – šiek tiek. Menininkui svarbiausia ir arčiausia širdies yra tai, kas tuo metu daroma. O dar didesnis džiaugsmas aplanko, kai pamatai, jog darbas – pasisekė. Kartu su plenero dalyviais savo darbo nepradėjęs Andrius sakė, kad be plenerų, į Žibininkus ir atskirai kviečiami pripažinti menininkai. Štai šią vasarą Žibininkuose instaliaciją iš akmens ir natūraliai augančių pušų sukūrė Petras Mazuras, kitais metais Žibininkų miške save išbandys Mindaugas Šnipas.
|
|
