- Viskas nuo vaikų priklausys. Su tokiais dalykais nesu susidūrusi, nė šeimoje apie tai nesame kalbėję. Man donorystė nėra priimtina, tai tolygu išniekinti mirusįjį. Juk iki pabaigos žiūri, kad mirštantis užgestų oriai. Mirusysis nieko nebejaučia, bet artimiesiems jo „išpjaustymas“ yra labai žiaurus. Nebent jei nežinant organus išimtų...
Tadas Joskaudas:
- Visai nieko būtų padėti kitam žmogui. Įsivaizduoju – truputį bjauroka, kai tave mėsinėja, nors tu jau kaip ir miręs. Bet visų organų juk neišima. Net jei ir sutikčiau būti organų donoru, nežinočiau, ką reikia daryti. Iš tikrųjų – per maža informacijos tuo klausimu. Jei apsispręsčiau būti donoru, mano tėvai nepyktų, atvirkščiai, net apsidžiaugtų, kad noriu išgelbėti kitą žmogų.
Zenonas Saulius Šakinis:
- Sutikčiau. Visą amžių buvau kraujo donoru, tik keleri metai, išėjęs į pensiją, jau nebesu.Tris sykius per metus duodavau po 450 g kraujo. Tokia buvo norma. Jei kas paragintų, užrašyčiau savo organus. Bet niekas nieko nesako, juk neisiu pats siūlytis – imkit mano inkstus ar kepenis. Koks skirtumas - su jais ar be jų užkas. „Grobus“ juk vis vien išmeta.
Adolfas Einikis:
- Nesutikčiau. Aš gyvenu pensionate, mus po mirties aprengia ir iškart veža į laidojimo biurą. Nenorėčiau, kad mane mėsinėtų. Tegul palaidoja taip, kaip yra. Artimųjų neturiu, tik brolį, kuris irgi gyvena pensionate. O ir šiaip viskas many pasenę: širdelė bloga, inkstai – irgi. Akimis iš tolo gerai matau, o iš arti – tik su akiniais.
