Ar atverti kultūrai Grūšlaukės vertybę – kapinių koplyčią

Daugeliui netgi pačių grūšlaukiškių šiandien turbūt nėra žinoma, jog jų kaimo kapinių koplyčioje, pastatytoje 1749 metais, išliko pati seniausia Kretingos rajone ir viena seniausių Lietuvoje monumentalioji sieninė tapyba. “Šita vertybė turėtų būti atverta ir rodoma žmonėms“, - įsitikinęs Kretingos rajono paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas, kuris puoselėja kultūros renginių koplyčioje idėją. Tačiau patys grūšlaukiškiai mano, jog kapinių erdvė nėra patraukli renginiams.

Dailininkas paliko ženklų

Nors Grūšlaukę nesyk niokojo gaisrai, tačiau kapinių centre išliko įdomaus architektūrinio sprendimo – aštuonbriaunė ir aštuonsienė - medinė koplyčia. Prieš pustrečio šimto metų pastatę koplyčią, Grūšlaukės kaimo žmonės pakvietė ir meistrą, kuriam buvo patikėta ją dekoruoti.

Grūšlaukės pagrindinės mokyklos direktorė Domicelė Jocienė mano, kad koplyčios erdvė labiausiai tiktų bendruomenės religiniams tikslams: giedoti Kalnus, Majavas, kalbėti rožančių.

Ant trijų pagrindinių sienų dailininkas nutapė altorių, kuris iliuziškai priminė tikrąjį. Ant centrinės sienos kabėjo paveikslas ir tabernakulis – vieta, kurioje laikoma monstrancija. Paveikslas ligi mūsų dienų neišliko, o tabernakulis – nuimtas nuo sienos. Jo vietoje išliko užrašas: R.P. 1749 ir greta – žymenys „pinx it“ bei autoriaus monograma, primenanti vijoklinio ornamento motyvą.

„Reikėtų išsamaus tyrimo, kad būtų nustatytas tikrasis menininkas. Raidės R.P. iššifravus reiškia: lenkiškai – „Roku Ponskiego“ arba lietuviškai „Viešpaties metais“, lotyniškas užrašas „pinx it“ – nutapyta. Kiekvienam menininkui ligi šiol yra būdinga monograma arba inicialais paženklinti savo kūrinį“, - kalbėjo Grūšlaukės koplyčios dekoratyvine sienų tapyba besidomintis vilnietis menotyrininkas Stasys Latonas.

Tapė ir kraičių skrynias

Šoninėse sienose menininkas tapė tempera ant lentų, padengtų baltu gruntu. Piešiniams būdingi augalinių ornamentų motyvai. Augalai nutapyti stambiomis, išsiraičiusiomis šakomis su įvairiomis kryptimis išsisukusiais lapais ir dideliais žiedais. Žiedai išsidėstę laisvai, piešiniai – plataus užmojo, o freskos – pilnos dinamikos.

Sieninėje tapyboje dominuoja pilka, balta, žydra, auksinė spalvos, piešiniai apvesti juodu kontūru.

Tapyba primena barokinį stilių: ekspresyvi, turtinga, drąsi savo linijomis bei apvaliomis formomis.

Paminklas vertingas kaip dekoratyvinės sieninės tapybos kūrinys.

Menotyrininko manymu, sienas ištapė labai gabus, galbūt ir mokslo ragavęs žmogus, sekęs profesionaliosios dailės pėdsakais: vien iš savo liaudiškos patirties menininkas nebūtų nutapęs kolonų bei akantų – kasdienybėje matomų žydinčių augalų - bijūnų, astrų, rožių, astrų – pynių.

Ligi šių dienų išliko autentiškos raižytos laukujės durys.

„Tokia sieninė tapyba buvo būdinga XVIII a. viduriui: panašius ornamentus meistrai netgi perkeldavo į baldų – kraičių skrynių, spintų – puošybą. Tačiau medinių liaudies architektūros statinių, kaip ši koplyčia, Lietuvoje išlikę nedaug“, - akcentavo S.Latonas ir pridūrė, jog Gargždelės koplyčioje išliko iliuzinio altoriaus piešinys ant drobės. Panašios sieninės tapybos išlikę ir Plungės bažnyčioje.

Bandė išvežti į Rumšiškes

Koplyčioje grūšlaukiškiai, manoma, meldėsi bei šarvojo mirusiuosius. Viduje išliko balkonas, kur buvo vieta chorui. Išliko ir vertingos raižytos laukujės durys.

Menotyrininkų teigimu, šiandien Grūšlaukės koplyčia – vertingas liaudies meno architektūros paminklas. Tarybiniais metais netgi būta minčių ją išgabenti į Rumšiškių liaudies buities muziejų, tačiau vietiniai žmonės ją apgynė. Laikmetis labiausiai apgadino pietinę koplyčios sieną. Prieš dešimtmetį koplyčia buvo restauruota: pakeista dalis sienojų ir sutvirtinti pamatai, atkurtos stogo konstrukcijos ir užklota nauja skiedrų danga.

Tačiau ši kultūros paveldo vertybė yra paversta kapinių ūkiniu pastatu, kur laikomi įvairūs reikmenys bei įrankiai.

Grūšlaukė – kūrėjų lopšys

A.Mulvinskas ir S.Latonas įsitikinę, jog Grūšlaukėje bei jos apylinkėse tvyro ypatinga aura, gimdanti kūrėjus. Iš čia į pasaulį išėjo genialus skulptorius ir menininkas Antanas Mončys. Į Grūšlaukės kapines atgulė jo tėvai, parvežti ir paties menininko palaikai. Čia palaidotas ir garsus šio krašto dievdirbys Juozapas Paulauskas, kalvis ir medžio drožėjas Antanas Klanius-Klanevičius. Toje aplinkoje augo ir žinomi Lietuvos menininkai Augustinas Virgilijus Burba ir Vytautas Moncevičius. Kretingiškio Adolfo Viluckio, pernai pripažinto geriausiu šalies tautodailininku, poeto ir tapytojo Vytauto Rutės bei profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės šaknys - taip pat Grūšlaukėje.

Todėl A.Mulvinsko bei S.Latono nuomone, koplyčia ir galėtų būti vieta, kurioje grūšlaukiškiai puoselėtų šių iškilių asmenybių atminimą. Čia galėtų vykti parodos bei sakralinės muzikos vakarai.

Kapinių prižiūrėtoja Jolanta Tarvydienė atviravo, jog koplyčioje – daug dulkių, tvyro drėgmė: „Per langus vėl bėga vanduo, lūžinėja ir krenta stogo skiedros“. Jei būtų nuspręsta panaudoti koplyčią renginiams, ji sakė, jog iškilsianti sandėlio problema, nes daugybę metų koplyčios paskirtis buvo tik ūkinė.

Grūšlaukės pagrindinės mokyklos direktorė Petronėlė Jocienė įsitikinusi, jog kapinių erdvė nėra patraukli renginiams: „Sutinku, patalpa - unikali, bet būkime realistai: mūsų žmonių mentalitetas – ne tas, kad jie eitų į renginius kapinėse. Jeigu atsivestume mokinius, jie gi klegėtų, nereikalingas šurmulys kapinėse vėlgi sukeltų žmonių nepasitenkinimą“.

P.Jocienė sutinka, kad koplyčia galėtų būti panaudota religiniams tikslams: giedoti Kalnus, Majavas, kalbėti rožančių. Tačiau tam, kad ji būtų įrengta, vėlgi reikalingos lėšos. „Mes turime puikiai sutvarkytus bendruomenės namus, į kuriuos grūšlaukiškiai investavo daug lėšų ir energijos“, - sakė ji.

šlaukės žmonės koplyčią pasistatė anksčiau už dvaro savininkus – kunigaikščius Oginskius: pirmąją Šv.Jono Nepomuko bažnyčią jie pastatė po trijų dešimtmečių - 1778 m.

Monumentaliosios dailės kūrinių Kretingos rajone yra 10. Ryškiausi – Petro Kalpoko triptikas ”Lietuvos pramoninio kaimo peizažas”, ”Rytas”, ”Žvejai”– DnB NORD banko Kretingos skyriuje; sienų tapyba Grūšlaukės koplyčioje (1749 m.); Laukžemės bažnyčios vitražai ”Bėgimas iš Egipto” ir ”Jonas Evangelistas” (1903 m.); Žvainių koplyčios kompozicija ”Ave Marija”, aut. V.Orvidas (1990 m.). Vertingą monumentaliosios dailės dalį sudaro antkapiniai paminklai, sukurti nežinomų XIX a. akmens meistrų ir puošiantys Kretingos, Laukžemės, Grūšlaukės, Kartenos, Budrių, Mikoliškių, Gargždelės ir Darbėnų kapines.

• Rašyti komentarą (2)